Atrasti A.Burgesso laiškai rodo, kad režisierius ir rašytojas planavo bendradarbiauti kurdami filmą apie Napoleono Bonaparto gyvenimą.
S.Kubrickas idėją sukurti filmą apie Napoleoną pradėjo vystyti 1968 metais. Jis norėjo pastatyti įspūdingą kostiuminę dramą su 40 000 žmonių armijos vaizdais, čia turėjo būti atspindėtas visas jo gyvenimas. Jis dirbo prie šio projekto su didžiuliu įkarščiu ir norėjo sužinoti viską apie Napoleono gyvenimą. Tiesa, S.Kubrickas nebuvo patenkintas scenarijumi ir kuriam laikui atidėjo jį į šalį.
A.Burgessas prie projekto prisijungė 1971 metų gruodį. Londone jie susitiko filmo „Prisukamas apelsinas“ peržiūrai. Šio susitikimo metu S.Kubrickas užsiminė A.Burgessui, kad jis kuria filmą apie Napoleoną. Rašytojas pasiūlė režisieriui, kad Ludwigo van Beethoveno Trečioji simfonija galėtų pasitarnauti kaip filmo struktūra ir garso takelis. L.van Beethovenas iš pradžių planavo skirti šią simfoniją Napoleonui Bonapartui, tačiau, sužinojęs, kad jo vadovaujama kariuomenė įsiveržė į Šveicariją, tokios idėjos atsisakė.
Toks muzikinis pasiūlymas galėjo būti proveržis filmo kūrime, kurio S.Kubrickui taip reikėjo. Jis sakė esąs sužavėtas idėjos, ir A.Burgessas ėmėsi kurti romano, kuris vėliau turėjo tapti pagrindu filmui, kūrimo. Artimiausiomis savaitėmis S.Kubrickas nusiuntė rašytojui daug laiškų, kuriuose klausė, kaip sekasi rašyti knygą, bei siūlė istorinius šaltinius.
A.Burgessas romane stengėsi siužetą kurti pagal simfonijos struktūrą, ir pagal ją jau antrame skyriuje Napoleonas žūva ir aprašoma jo laidotuvių ceremonija. Vėliau jis prikeliamas trečiame ir ketvirtame skyriuose.
Būsimosios knygos „Napoleon Symphony“ rankraštis S.Kubrickui buvo nusiųstas 1972 metų birželį. Rašytojas galvojo, kad tai padės išspręsti režisieriui scenarijaus problemas, kurias jis nesėkmingai stengėsi įveikti 4 metus.
Tačiau atsakymas buvo ne toks, kokio tikėjosi režisierius. Nors šis teigė, kad didžioji dalis knygos yra nuostabi, jam nepatiko, kad autorius pertvarkė įvykių chronologiją ir kad dialogai buvo ne itin realistiški. Be to, Napoleono portretas, S.Kubricko nuomone, gavosi per daug komiškas, neatitinkantis jo herojiškų užmojų.
Po to, kai S.Kubrickas atmetė jo knygą kaip būsimojo filmo pagrindą, A.Burgessas jautėsi laisvas kurti romaną taip, kaip jis norėjo, ir parašė kūrinį, kuris iki šiol vertinamas kaip itin svarbus, novatoriškas jo darbas.
„Napoleon Symphony“, išleistą 1974 metais, A.Burgessas dedikavo savo žmonai ir S.Kubrickui. Tiesa, kai kas teigia, kad ši dedikacija buvo ir su ironiška potekste. Mat knygoje buvo parašyta, kad knygą jis dedikuoja „Stanley J.Kubrick, maestro di color“, pastarąją citatą paėmęs iš Dante Alighieri „Pragaro“. Tačiau galima užčiuopti ir žaismą su Jameso Joyce'o „Ulisu“, kuris paėmė tą pačią citatą, pridėjęs, kad „maestro di color“ buvo plikas milijonierius. S.Kubrickas turtų kiekiu skųstis negalėjo ir tuo metu jau buvo beveik visiškai nuplikęs, tad galima suprasti, kad tai buvo subtilus kerštas režisieriui, atmetusiam jo idėją.
Bet kuriuo atveju, A.Burgessas savo knygą apie Napoleoną sukūrė, o S.Kubrickas filmo – ne.