„Amžiaus slenksčiai“, jungiantys 1000-mečio ir 100-mečio Lietuvą
Kaip teigia autorius, Vasario 16-osios Respublikos šimtmetis yra įpareigojanti proga pasidalyti ilgamete patirtimi, sukaupta tyrinėjant istorinius mūsų tautos gyvenimo lūžius. Taip pat tai ir lemtingas lūžio taškas – ties jo slenksčiu betarpiškas trijų-keturių generacijų, viena kitai perdavusių buvusių dienų ir darbų liudijimus, laikas išsenka. Todėl istorijos mokslui yra svarbu ne tik rekonstruoti ir paaiškinti šimto metų senumo nutikimus, bet ir stebėti, kaip buvo pasakojama.
Ši knyga atsirado iš siekio suprasti „didžiuosius lietuvių modernizacijos ir savivokos brandos klausimus“, išsiaiškinti, kaip atsiranda kai kurie siužetai bei prisiminimai ir kodėl taip, o ne kitaip pasakojamos šimtametės istorijos. „Nebus per daug pasakyti, kad visą naujosios Lietuvos Respublikos šimtmetį visuomenės sąmonėje ir akademinėje istoriografijoje tvyrojo klausimas, kokie saitai, kokios tradicijos ir politinės civilizacijos formos sieja 1000-mečio ir 100-mečio lietuvius, Lietuvos Didžiąja kunigaikštystę ir Vasario 16-osios Lietuvos valstybę“, – pastebi profesorius.
Padeda suprasti Lietuvos istorijos perėjimą nuo praeities iki dabarties
Knyga „Amžiaus slenksčiai“ yra sudaryta iš įvairių tekstų, tačiau be išankstinio sumanymo sudėti tai į vieną veikalą. Pasak autoriaus, šiuos straipsnius sudėti į vieną knygą paskatino siekis juos parodyti visuomenei. „Šią spontanišką mozaiką paversti atskira knyga skatino dar vienas itin formalus, gal net paradoksalus, dalykas. Kai kurie čia atrinkti tekstai buvo pirmą kartą skelbti tokiuose rinkiniuose, kurie dėl mokslo biurokratijos keistenybių negalėjo paplisti tradiciniame knygų, bei jų skaitytojų pasaulyje. Juk daugelis humanitarų žino, kad kai kurios Lietuvos mokslo tarybos finansuotų tyrimų vaisių publikacijos neleistos pardavinėti, tad nepateko į knygynus tiesiogine prasme“, – teigia prof. E.Aleksandravičius.
Mokslininko teigimu, ši knyga padeda suprasti Lietuvos istorijos perėjimą nuo praeities iki šių laikų. „Aš jutau, kad juos sudėdamas į tokią autorizuotą, naują mozaiką, į naują kompoziciją, aš šimtmečio proga ir priminsiu, koks yra sudėtingas perėjimas nuo praeities laikų iki dabarties. Juk per rusų imperinį laikotarpį, per patį didžiausią mūsų nuopuolį viskas buvo išardyta: tiek senosios politinės civilizacijos formos, tiek mūsų kultūrinis audinys – mokykla, spauda, visuomenės laisvanoriškos, pilietinės sąsajos. Norėjau parodyti, kaip per visą šitą duobę buvo ateita iki prisikėlimo, iki tos Vasario 16-tosios“, – papildo knygos autorius.
Klausimas, kas mes esame
Savo knygoje „Amžiaus slenksčiai“ profesorius, analizuodamas lietuvių gyvenimo istorinius lūžius, pabrėžia, kad istorinis lūžis tarp senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo ir naujosios lietuvių tautos užgimimo tęsėsi visą ilgą XIX amžių, o jo sąraizgos nesiduoda ramiai išnarpliojamos iki šiolei.
„Nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) padalijimo per sukilimus ir pralaimėjimus buvo žengiama pro Vienos (1815 m.) ir Versalio (1918 m.) Europos vartus, neretai apgailestaujant, kad mūsų – lietuvių – balsas beveik negirdimas. O jeigu girdimas, tai išorėje nelabai suprantamas. Tikėtina, kad istorinei lietuvių civilizacijai atgimstant, Česlovo Milošo (Czeslaw Milosz) žodžiais tariant, į filologijos produktą (suprask – etnoligvistinio nacionalizmo kūdikį) kilo daugelis dabarties žmogui sunkiai suvokiamų neaiškumų, trukdančių suprasti, pajausti aną sąmonės lūžių šimtmečio žmogų“, – rašo prof. habil. dr. E.Aleksandravičius.
Lietuvos statutas buvo šventas
Pasak VDU Istorijos katedros profesoriaus, dabar tampa labai sunku palyginti tūkstantmečio ir dabarties lietuvius, nes viskas ką istorikai rašo apie tūkstantmečio Lietuvą yra paremta tik XV-XVI a. tekstais. „Tūkstantmetis yra vis tik daugiau bendrystės ženklas, simbolis, tam tikras nusiteikimas. Tačiau jis visada siesis su mūsų ankstyvąja valstybe, su ta Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste jau po Mindaugo, su tuo, kas tęsėsi iki pat XVIII a. pabaigos“, – pabrėžia istorikas.
Be to, svarbu pastebėti, kad šiuo metu valstybės valdymo santvarka yra stipriai pasikeitusi. „Tūkstantmečio Lietuvoje arba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo luominė santvarka. Buvo bajoriškasis elitas ir tie piliečiai kūrė Lietuvos Statutą. O jis, kaip Konstitucija, buvo šventraštis. Tuo metu net ir vaikus krikštijo ant teisyno. Lietuvos Statutas buvo šventas, kaip krikščionims Biblija ar žydams Talmudas. Todėl dabar labai sunku lyginti to laiko ir dabarties lietuvius, nes šiandieninis lietuvis savo savasties tikrai neapibrėš pagal santykį su Konstitucija. Šiuolaikinio lietuvio santykis su Konstitucija, apskritai su teise, ne ką pasikeitęs nuo sovietmečio. Gaila, tačiau šiuo metu Konstitucija nefunkcionuoja tokiose apimtyse, kuriose įpareigojama valstybė ar universiteto autonomija“, – pabrėžia profesorius.
Valstybė negali būti šalia įstatymo
Kaip teigia prof. E.Aleksandravičius, svarbu atkreipti dėmesį į kultūros istorijos tyrinėtojo Dariaus Kuolio žodžius, kuris pabrėžė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė rinko savo teisėjus, urėdus, savo valdininkus. Tai parodo, kad tuo metu liaudies balsai nulemdavo ne tik įstatymų valdomąją ir įstatymo kuriamąją valdžią, bet ir vykdomąją valdžią. Šiuo metu mes renkame tik merus ir prezidentą, bet ne visą vykdomąją valdžią. Todėl tai kelia grėsmę dabartinei demokratijai.
„Dabar mes mąstome, ką daryti su demokratija. Bet turbūt ir tūkstantmečio lietuviai ne visai žinojo, ką su ja reikia daryti. Tik matyt, kokiam Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjui Mykolui Romeriui gilumoje buvo visiškai aišku, kad demokratija yra tai, ką turėjo Lietuvos bajorai, piliečiai, kurie jautėsi, kad jokia valdžia, jokie karaliai jiems negali būti kaip tironai. Juk karaliams įstatymai taip pat galioja. Valstybė negali būti šalia įstatymo ir ji negali žiūrėti į įstatymą tik kaip į priemonę valdyti. Taigi tie, kurie dabar stoja prie valdžios vairo, įsivaizduoja, kad įstatymai yra tik priemonės, skirtos valdyti tuos kitus, kurie dar nevaldžioje, arba jau ne valdžioje. O taip būti neturėtų“, – akcentuoja VDU Academia cum laude vadovas.
Demokratijos kokybė priklauso nuo mąstymo
„Noriu pabrėžti, kad demokratijos kokybė bei mūsų pačių asmeniniai klestėjimai ar prasmės kiekis, kurį dar venose galima jausti, vis tiek priklauso nuo mąstymo. Šiandien tiek daug patrauklių priemonių, kurios padeda atsijungti nuo mąstymo, nuo tos sunkenybės, pasėdėti, paieškoti, su kuo galėtumei paplepėti. Bet reikia mąstyti, skaityti knygas ir spręsti kasdienines lygtis, nes yra pavojų, kad išmirsim iš nuobodulio ir liūdesio. Yra pavojų, kad išmirsime nuo visiškos besmegenystės, nacionalinio idiotizmo. Tų pavojų yra pilna. Taigi, sakyčiau, kad rusų vamzdžiai yra ne didžiausia grėsmė“, – tikina profesorius.
Dvigubas tapatumas buvo ir Senojoje Lietuvoje
Prof. E.Aleksandravičius pažymi, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytauto laikų lietuviai, kurie kalbėjo nežinia kokiomis kalbomis, buvo didžiausi savo tėvynės kariai – patriotai. Kitaip sakant, buvo politinės civilizacijos subjektai, ne kalbos kareivėliai, o būtent politinės civilizacijos kareivėliai. Tas pats yra su diaspora. Mes turim milijonus gentainių, kurių tapatumas yra dvigubas, lygiai taip pat, kaip tapatumas buvo dvigubas ir Senojoje Lietuvoje.
„Visi mūsų didžiajame pasaulyje gyvenantieji lietuviai yra kažkokių šalių piliečiai. Nesvarbu, ar jie yra britai, amerikiečiai, argentiniečiai ar brazilai, tačiau jų etninė šaknis leidžia jiems jaustis lietuviais. Taigi, ir čia yra dvigubas tapatumas. Kitaip sakant, Antano Saulaičio teigimu, Brazilijoje tikėtinai gyvena apie 300 000 lietuvių. Manoma, kad didesnė dalis jų net nežino, kad jie yra lietuvių kilmės. Dauguma net visiškai nekalba lietuviškai. Be to, ko gero didesnė dalis Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių lietuvių taip pat net nešneka lietuviškai. Tačiau jie atsimena ir žino, kad jie yra lietuviai: „Aš esu 25 procentais lietuvis“, – kartoja jie sau. Ir kalba ten beveik nieko nereiškia. Svarbiausia yra atmintis ir pats tas laisvo žmogaus apsisprendimas, kas jis yra“, – yra įsitikinęs prof. E.Aleksandravičius.
