1
„Moterys, kūrusios Lietuvą“ / sudarė Aurelija Auškalnytė
Tai knyga ne tiek apie feminizmą, kiek parašyta feminizmo dvasioje. Trumpos istorijos apie pėdsaką palikusias XIX–XX a. Lietuvos moteris, jos parašytos ne pristatant pasiekimų kanoną, o kuriant privataus gyvenimo stilių, profesijų, kūrybinių gestų, įsitikinimų ir politinių laikysenų mozaiką. „Vienos kirposi plaukus trumpai, kai derėjo ryšėti skarelę, kitos ryšėjo skarelę, kai derėjo nešioti skrybėlaitę.“
Mažiau moterų, bet ilgesnės istorijos – Elenos Gasiulytės (tekstas) ir Miglės Anušauskaitės (komiksai) knygoje „Lietuvos vizionierės: 40 įspūdžiografijų“ (Tyto alba, 2019).
Išleido
Lygių galimybių plėtros centras, 2020;
Sudarė
Aurelija Auškalnytė.
2
„Savas kambarys“ / Virginia Woolf
Tai atskira knygute išleista esė, sudaryta iš dviejų paskaitų, abi vadinasi „Moterys ir literatūra“. Joje garsioji rašytoja, 1928 m. turėjusi sustoti prie universiteto bibliotekos durų, nes „damos įleidžiamos į biblioteką tik lydimos koledžo profesoriaus arba pateikusios rekomendacinį laišką“, svarsto apie moteris rašytojas, jų kelią, lytį literatūroje apskritai ir pakeliui išgalvoja Shakespeare’o seserį Juditą – kokia ji būtų, jeigu būtų. Užbaigia žymiąja ištara – „norėdama kurti prozą ir poeziją, jūs privalote turėti penkis šimtus svarų per metus ir kambarį su spyna duryse“. Arba viena, arba kita, arba abi kartu šios sąlygos iki šiol dažnai išlieka iššūkiu.
Dar galima pasidomėti: Woolf romanas „Ponia Dėlovėj“; romano „Orlando“ ekranizacija (rež. Sally Potter, 1992); filmas „Valandos“ (The Hours, rež. Stephen Daldry, 2002), kuriame pinasi ponios Dėlavej ir pačios Woolf istorijos.
Išleido
„Charibdė“, yra keli leidimai;
Vertė
Lina Būgienė.
3
„Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“
Iki šiol vienintelė klasikinių feministinių tekstų rinktinė – per daugiau nei 25 praėjusius nuo išleidimo metus ji tapo bibliografine retenybe, kartais pagaunama skaitytų knygų knygynuose. Todėl jūsų kelias – tiesiai į biblioteką. Interviu 15min aiškindama, kodėl tuomet, būdama jauna kanadietė, atvykusį į tėvų gimtinę, ėmėsi tokios knygos sudarymo, Karla Gruodis sakė: „Daug žmonių tradicinius lyčių vaidmenis suprato kaip duotybę, neišvengiamybę. Būdų kalbėti apie realiai egzistavusias problemas trūko, nes visa ši problematika buvo užslopinta“.
Tekstai juda nuo liberalizmo klasiko Johno Stuarto Millio „Moterų pavergimo“ iki didžiųjų prancūziškojo feminizmo vardų – Hélèn Cixous, Julijos Kristevos ir Luce Irigaray.
Išleido
„Pradai“, 1995;
Sudarė
Karla Gruodis.
4
„Antroji lytis“ / Simone de Beauvoir
Paprastai iš šios knygos prisimenama frazė, kad „moterimi negimstama, ja tampama“. Tai gali skambėti kaip „tikrojo moteriškumo“ kursų devizas, tačiau reiškia jis visai ką kita. Ši knyga – teorinis veikalas su labai pažįstamais pavyzdžiais apie tai, kaip psichologinis, pedagoginis, šeimos ir plačiąja prasme socialinis suvokimas sukuria tai, ką mūsų kultūra laiko moterimi ir prižiūri kaip moterį.
Knyga parašyta 1949 m. – tai vienas esminių feminizmo tekstų, nors jį rašydama autorė nesitapatino kaip feministė, tai įvyko gerokai vėliau.
Lietuvoje Simone de Beauvoire yra žymiausias fotografijos šešėlis: tai jos šešėlis seka Jeaną-Paulį Sartre’ą Nidoje ikoninėje Antano Sutkaus fotografijoje. Apie dviejų garsiųjų filosofijos autorių vizitą į Lietuvą 1965 m. Solveiga Daugirdaitė parašė puikią kultūros mikroistorijos knygą „Švystelėjo kaip meteoras: 1965-ieji su Simone de Beauvo ir Jeanu-Pauliu Sartre’u“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015).
Išleido
„Pradai“ ir „Margi raštai“ (pastarajam, pasak tyrėjos, nepasisekė su viršeliu);
Vertė
Violeta Tauragienė ir Diana Bučiūtė.
5
„Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ / Valerie Solanas
Parašyta 1967 m., knyga turi vyrų nekentimo biblijos reputaciją, nors dabar šis retorinis gestas skamba kaip kone romantiškas pasipriešinimo patriarchatui aktas. Šią reputaciją stiprina ir po metų, 1968 m., autorės įvykdytas pasikėsinimas į Andy Warholą. „Manifestas“ bus įdomus pirmiausiai toms ir tiems, kas nori sužinoti, koks konkretus biografinis ir tekstinis turinys slepiasi už klišės apie feministes-vyrų nekentėjas.
1996 m. apie Valerie Solaną gyvenimą pastatytas filmas „Aš nušoviau Andy Warholą“ („I Shot Andy Warhol“, rež. Mary Harron). 2009 m. menininkė Jurga Barilaitė sukūrė videofilmą „Rodyt“ (13 min.): jame jos maža dukra suranda ir garsiai skaito „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“, o pati menininkė į kamerą svarsto apie tai, kas turi, gali arba neturi būti rodoma, apie savo patirtį.
Išleido
„Kitos knygos“, 2005;
Vertė
Edgaras Klivis.
6
„Vargas dėl lyties: feminizmas ir tapatybės subversija“ / Judith Butler
Tai 1990 m. knyga toms ir tiems, kas ryžtasi sudėtingam filosofiniam tekstui, kuris yra sąmoningai, programiškai keblus, nes pati kalba nukreipta prieš filosofinės kalbos įprastinę formą. Iš šios knygos galima sužinoti ne tik apie skirtį biologinė / socialinė lytis, bet apie tai, kaip apskritai veikia tapatumo kategorijos, kodėl „moters“ kategorija yra iššūkis feminizmui ir ką reiškia lyties performansas. Lietuviškojo leidimo viršelyje panaudotas ryškios menininkės Laisvydės Šalčiūtės darbas „Nepakankama nekaltybė“ (2010): jame ji kartu su vyru (taip pat menininku Kęstučiu Grigaliūnu) pavaizduoti vestuvinėmis suknelėmis. Šis viršelis anonsuoja svarbias knygos temas ir sąvokas: heteronormatyvumą, lyčių ekonomiką (tekste – apykaita), subversyvią lyties raišką.
Išleido
„Kitos knygos“, 2017.
Vertė
Rima Bertašavičiūtė.
7
„Žodis, kurio negalima minėti“ / Donatas Paulauskas
Tai viena iš trijų sisteminančių feminizmo vaizdą knygų, kurias noriu rekomenduoti. Šios pranašumas – pasakojimas apie feminizmą ir jo pagrindines idėjas savos patirties kontekste: „viešojoje erdvėje vyraujanti priešiška atmosfera kažkokiu būdu žeidžia ir mane“. Be kita ko, ji užkabina ir svarbią temą apie feminizmą ir vyrus: kiek vyrai gali / turi teisę vadintis feministais. Ši knyga aiškiai feminizmui įsipareigoja, o autorius pasakoja apie tapsmą feministu. Sykiu tai proga pagalvoti apie tai, ar ir kaip vyrai, net ir nebūdami feministai, gali dalyvauti feminizmui reikšmingose diskusijose. Vienas iš atsakymų – 1992 m. antropologo, sociologo Vytauto Kavolio knyga „Moterys ir vyrai Lietuvių kultūroje“ (Lietuvos kultūros institutas).
Išleido
„Obuolys“, 2017.
8
„Sprendžiamieji žodžiai: 10 žingsnių feminizmo link“/ Anu Koivunen, Marianne Liljeström
Tai viena iš nedaugelio verstinių feminizmo knygų, išverstų beveik iš karto po parašymo (1995). Ji eina ne per teorijas, o per esminius žodžius ir aiškina diskusijas apie sąvokas ir jų argumentus: emancipacija, kūnas, seksualumas, subjektas ir kt. Viena svarbiausių šios knygos ypatybių – pritraukiami kontekstai. Paprastai feminizmas atrodo kaip amerikietiška, rečiau – kitų didžiųjų Vakarų kultūrų eksportinė prekė. Šiuo atveju autorės (o jų knygoje daugiau nei viršelyje) daug svarsto apie savas, Suomijos, aplinkybes ir vis užmeta akį kitur ir žiūri, kas vyko ir vyksta, pavyzdžiui, Italijoje ar Šiaurės kaimynystėje.
Kaip retesnį mus rečiau pasiekiančio (semi)feminizmo pavyzdį paminėsiu iraniečių ir prancūzų autorės grafinį romaną: Marjane Satrapi, „Persepolis“, vertė Raimonda Kraujalienė (Kaunas / Vilnius: Kitokia grafika / Kitos knygos, 2011).
Išleido
„Tyto alba“, 1998;
Vertė
vertė Aida Krilavičienė.
9
„Vyro viešumas, moters privatumas: moterys socialinėse ir politinėse teorijose“ / Jean Bethke Elshtain
Ši knyga skiriasi nuo kitų tuo, kad skirtingas feministines prieigas svarsto plačiame politinių ir socialinių teorijų kontekste, fokusuodamasi į viešumo, privatumo perskyrą ir jos apraiškas, brėžiamas per lytį. Kitaip tariant, tai politinė lyties / moterų teorija, parašyta etikos profesorės. Šioje teorijoje ne tik viešumas, viešoji erdvė, kas būna dažniau, bet ir privatumas, privačioji erdvė laikomos politinėmis kategorijomis. Ši knyga bus įdomi skaitytojoms ir skaitytojams, norintiems sužinoti, kaip klasikinę politinę filosofiją galima skaityti feministinėmis akimis.
Kaip feministinėmis akimis buvo žiūrėta į privačią erdvę, kaip atsirado šūkis „asmeniška yra politiška“, galima sužinoti pažiūrėjus 1975 m. Marthos Rossler performansą Virtuvės semiotika (Semiotics of the Kitchen) ir 1977 m. Lauros Mulvey ir Peterio Wolleno filmą „Sfinkso mįslės“ („Riddles of the Sphinx“).
Išleido
„Pradai“, 2002;
Vertė
Ramutė Rybelienė.
10
Nekuklus punktas
Didelė feministinių kultūros studijų dalis skirta kinui ir įvairioms vizualumo studijoms. Drįstu pasiūlyti savo „Trumpą feministinės kino teorijos žinyną“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2010) ir kartu su Lina Kaminskaite sudarytą rinktinę „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ (Lapas, 2020).
Pirmoji, dabar jau sunkiai surandama, knyga surikiuoja kino teorijos sąvokas pagal tai, kaip jas vartoja feministinė prieiga. Antroji siūlo tokį žvilgsnį į Lietuvos kiną ir skirtingas jo formas, jos centre – kūrėjos (ne tik režisierės ir aktorės), žiūrovės ir moterų vaizdiniai ekrane. Ši knyga ne tik apie vaidybinį kiną, bet ir apie dokumentinį bei videokiną. Būtent šios meno rūšies rečiau matomus pavyzdžius, susijusius su feministiniais ieškojimais, galima pamatyti Sinematekoje: tai Eglės Rakauskaitės, Laimos Kiškūnės ir Karlos Gruodis darbai.
+
Papildomos rekomendacijos
Dar kelios rekomendacijos iš naujausių knygų šiuo metu aktualiomis temomis, jei skaitote anglų ir rusų kalbomis:
- Jei domina šiuolaikinė socialistinio, postkolonijinio feminizmo versija – Cinzia Arruzza, Tithi Bhattacharya, Nancy Fraser, „Feminism for the 99%: A Manifesto, Verso“, 2019.
- Jei domina gamtamoksliniai, statistikos, didžiųjų duomenų argumentai diskusijose apie lytį, biologiją ir paslėptas hierarchijas – Caroline Criado Perez, „Invisible Women: Data Bias in A World Designed by Men“, New York: Abrams Press, 2019.
- Jei domina debatai apie lyčiai jautrią kalbą, naujus įvardžius ir gramatikos stabilumą – Dennis Baron, „What’s your pronoun?: Beyond He and She“, New York, London: Liveright, 2020; Ирина Фуфаева, „Как называются женщины. Феминитивы: история, устройство, конкуренция“, Москва: Corpus, 2020.
Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė. Interesų sritys – kino ir vizualumo tyrimai, kritinė ir medijų teorija, istorinė vaizduotė, sovietmetis, Rusijos studijos, feminizmas.
