Knygoje „Lithuania In My Life“ vienas garsiausių mūsų šalies XX a. istorijos tyrinėtojų A. E. Sennas pasakoja apie tai, kaip Lietuva atsirado jo tėvo, šveicarų kalbininko Alfredo Senno, o vėliau ir jo paties gyvenime. Penkis vokiečių-lietuvių kalbų žodyno tomus išleidęs kalbininkas A. Sennas Kaune susipažino su lietuve Marija Eva, būsima žmona ir A. E. Senno motina. Šveicaro ir amerikiečio pilietybę turintis A. E. Sennas dar jaunystėje susidomėjo Lietuvos istorija ir savo tyrinėjimais ženkliai prisidėjo prie jos gilesnio supratimo anglakalbiame pasaulyje.
„Istorijos studijas pasirinkau magistrantūroje, o Lietuvos istorijos ėmiausi visų pirma todėl, kad supratau, jog lietuvių kalbos išmanymas ir tai, kad jau buvau studijavęs vokiečių bei rusų kalbas, man suteikia pranašumą – galėjau rasti unikalios medžiagos. Nutaręs nedirbti valdžios struktūrose, gana natūraliai pasukau link universitetinio darbo istorijos srityje“, – jaunystės karjeros planus prisiminė A. E. Sennas.
Pasak istoriko, naująją knygą „Lithuania In My Life“ jis parašė siekdamas atskleisti ne tik savo, bet ir savo tėvo ryšį su lietuvių kalba.
„Lietuviai mane nuolat ragino parašyti apie savo tėvą – vienas vokiečių leidinys net prašė jo biografijos, todėl galiausiai nutariau apsiimti šios konkrečios temos, lietuvių kalbos vaidmens tėvo ir savo gyvenime“, – paaiškino mokslininkas, kuriam teko tapti įvykių mūsų šalyje 1988–1991 m. liudininku.
Alfredo Ericho Senno tėvo gyvenimas su Lietuva glaudžiai susisiejo dar prieš jam susipažįstant su būsima žmona: kalbotyrininkas mūsų šalimi susidomėjo kaip viena iš priespaudą kenčiančių Rytų Europos tautų. Atvykęs į Lietuvą tarpukariu, jis netruko susirasti darbą naujienų agentūroje Kaune. Netrukus po to A. Sennas tapo dėstytoju tuomet ką tik įkurtame Lietuvos universitete ir savo užsidegimu bei greitai įvaldyta lietuvių kalba sužavėjo daugybę šalies intelektualų, tarp jų ir Antaną Smetoną.
Lietuvių kalbą tyrinėjęs A. Sennas gyvenime mokėsi daugiau nei 40 kalbų. Jo sūnaus teigimu, daugiakalbystė ir šiandien atneša daug naudos.
„Netgi amžiuje, kai kompiuteriai priverčia žmones mokytis anglų kalbos, aš ir toliau tikiu, kad mokėti daugiau nei vieną kalbą yra pranašumas. Reikalavau, kad mano vaikai mokykloje mokytųsi vienos užsienio kalbos – jie galėjo rinktis kokią norėjo. Šiais laikais, nesvarbu verslo ar pramoginėse kelionėse, žmonėms vis dar tenka susidurti su kitomis kalbomis. Net Jungtinėse Amerikos Valstijose manęs prašė išversti tekstą, bendrauti su lankytojais, versti teisme. Kiekviena kalba, kurią žmogus išmoksta, praplečia jo pasaulėžiūrą“, – sakė A. E. Sennas.
Po universiteto atkūrimo 1989-aisiais, tuometinis VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. E. Aleksandravičius pakvietė A. E. Senną dėstyti toje pačioje aukštojoje mokykloje, kurioje kadaise dirbo jo tėvas. Pats istorikas prisipažino, kad darbas Kaune jam buvo savotiška sentimentali kelionė: čia susipažino jo tėvai, dirbo jo tėvas, gimė jo dvi vyresnės seserys. Dėl to naująją knygą jis vadina memuarais, o ne moksliniu darbu, nors čia ir aptariami jo tėvo bei jo paties moksliniai atradimai.
Paklaustas apie ilgus gyvenimo metus tyrinėtos disciplinos, istorijos, reikšmę, Alfredas E. Sennas patikino, kad ją žinoti būtina.
„Istorija – tai socialinė atmintis. Būtina žinoti savo ir visuomenės praeitį. Nesiryžčiau naudoti žodžio „klaidos“, nes nuomonės dėl istorinių vertinimų nuolat išsiskiria. Tačiau praeities vertinimų ir veiksmų žinojimas bei supratimas yra gyvybiškai svarbūs planuojant ateitį, nepaisant nuomonių skirtumų“, – tikino A. E. Sennas.
