Savo kūrinius čia pristato Marius Ivaškevičius, Kristupas Sabolius, Paulina Pukytė, Alina Orlova, Laima Kreivytė, Marius Povilas Elijas Martynenko ir dar 17 autorių. Apie tai, kaip jų žinutės vilniečiams atsidūrė miesto gatvėse, pasakoja viena projekto kuratorių Stefanija Jokštytė.
– „Vilniaus kontekstai“ debiutavo 2017-aisiais, šiemet projektas į Vilniaus gatves sugrįžo po metų pertraukos. Kodėl toji pertrauka įvyko?
– 2017 metais projektą su kolege Aušra Trakšelyte įgyvendinome savo iniciatyva. Turėjome partnerius, kompaniją „Clear Channel“, kurie mums suteikė stendus, tačiau pats projektas įvyko dėl mūsų užsispyrimo ir entuziazmo. Praėjus metams supratome, kad neturint pagalbos ir palaikymo sunkoka pakartoti tą patį rezultatą, tą pačią kokybę. Šiemet grįžome, nes pateikėme paraišką Vilniaus savivaldybės projektui „Kuriu Vilnių“ ir gavome finansinę paramą, kuria labai apsidžiaugėme, nes galėjome sumokėti už darbą vertėjams, užtikrinti kokybišką tekstų apipavidalinimą ir pan.
– Šiemet organizuojant projektą buvo paskelbtas atviras šaukimas. Kiek tekstų sulaukėte?
– Iš viso sulaukėme 70 tekstų, iš jų vykdėme atranką. Kai šis projektas buvo dviejų draugių sumanymas, mums atrodė, kad turime teisę susikviesti tai, ką norim. Tačiau kai „Vilniaus kontekstai“ tapo „Kuriu Vilnių“ dalimi, nors niekas to mūsų neprašė ir nereikalavo, pačios nutarėme, kad projektas turėtų tapti atviresnis, todėl sukūrėme „open call'ą“. Sulaukėm didelio susidomėjimo, savo tekstus pateikė ir žinomi, įvertinti autoriai.
– Kaip atsirinkote tuos tekstus, kuriuos šiandien matome Vilniaus gatvėse?
– Projektas yra skirtas vilniečiams, todėl ieškojome tekstų, kurie būtų skirti miestui ir miestelėnams. Siekėme, kad projektas taptų ne platforma rašytojui, kad autorius ne rodytų savo išmonę, pasirodytų labai įmantrus, o greičiau pasiūlytų kūrinį, kuris praeinančiam skaitytojui padovanotų jausmą. Taip pat žiūrėjome, kad būtų aiški sąsaja su stendo vieta, kad kūrinys perteiktų vienokį ar kitokį Vilniaus kontekstą. Žinoma, taip pat svarbu, kad tekstas būtų įsimintinas, galbūt turėtų kažkokį socialinį krūvį. Pavyzdžiui, Dominyko Vaitiekūno tekstas, esantis prie Santuokų rūmų, kalba LGBT tema, kas mums pasirodė svarbu.
Atranką vykdėme su A.Trakšelyte. Autoriai negauna jokio atlyginimo, tai nėra apdovanojimas, todėl mes kaip kuratorės – kaip meno parodoje – atrinkome kūrinius, kurie, mūsų galva, buvo geriausi.
– Ar šiųmečiuose tekstuose pavyktų atrasti naujų Vilniaus temų, problemų, kampų, kurie nebuvo tokie ryškūs 2017-aisiais?
– Šis projektas tuo ir gražus, kad kiekvienais metais tuose pačiuose stenduose galėtų atsirasti skirtingi tekstai, nes kiekvienas vilnietis miestą mato iš savo varpinės. Šiais metais labai džiaugiamės, kad Šarūnas Joneikis parašė tekstą prie Vasaros gatvės ir juo prabilo šiandien vis aktualesne, atviriau diskutuojama psichologinių problemų tema. Paulina Pukytė Spartos stotelėje surašė įvairius objektus tose gatvėse, kurias mes tiesiog praeiname, nepastebėdami detalių – dabar skaitytojas gali žaisti žaidimą, bandydamas atrasti tuos objektus, kurie yra įvardinti tekste. Ernestas Parulskis parašė tekstą, kuriame nurodyta, kuriomis valandomis galima laukti ir galbūt sutikti autorių. Galima sakyti, kad šiais metais stendai tapo dar labiau „įvietinti“.
– Kaip buvo parinktos erdvės, kuriose pristatomi tekstai?
– Mūsų partneriai „Clear Channel“ mums suteikė nemokamus stendus ir atsiuntė sąrašą vietų, kurios yra laisvos. Autoriams tas sąrašas buvo išsiųstas, kiekvienas galėjo pasirinkti sau patinkanti stendą, parašyti tekstą ir bent keliais sakiniais argumentuoti, kodėl jų tekstas turėtų atsidurti būtent šioje vietoje.
Šiemet praplėtėme akiratį. Prieš dvejus metus vykusiame projekte buvo daugiau mažiau koncentruojamasi į senamiestį ir centrą, o šiemet tekstai eksponuojami ir rajonuose: Lazdynuose, Antakalnyje, Karoliniškėse, Šnipiškėse, Stoties rajone.
– Tekstams parinkti skirtingi grafiniai sprendimai. Kaip jie buvo atrasti?
– Labai džiaugiamės, kad komanda, su kuria pradėjome dirbti prieš dvejus metus – dizainerė Eglė Ažubalytė, fotografas Vytautas Narkevičius ir Aušra Trakšelytė, su kuria esame projekto kuratorės – darbus tęsė ir šiemet. Eglė Ažubalytė kiekvienam tekstui ieškojo atskiro grafinio sprendimo, vizualinės išraiškos. Mūsų vienintelis prašymas buvo, kad išliktų baltas fonas ir juodas tekstas. Reklaminis stendas įprastai matomas labai ryškus, spalvingas, rėkiantis, todėl atrodo, kad juodas tekstas baltame fone kaip tik labiau atkreipia dėmesį.
– Kiek laiko tekstai bus eksponuojami? Kas jų laukia po to?
– Stendai Vilniuje bus eksponuojami tris savaites – iki rugpjūčio 18 d. Vėliau planuojame išleisti 2017 m. ir 2019 m. „Vilniaus kontekstų“ leidinį. Dar nežinome, kokia tai bus forma. Tai priklausys nuo dizainerio sprendimo.
