Apie „Knygiukus“ ir tai, kodėl knygos yra būtinos vaikų gyvenime, kalbamės su Vaiko psichologijos centro įkūrėja, psichologe dr. Monika Skeryte-Kazlauskiene ir skaitymo specialiste Inga Mitunevičiūte.
Skaityti yra gerai, skaityti reikia – visi šitai tarsi supranta, tačiau kas iš tiesų slypi už to „gerai“ ir „reikia“?
Inga Mitunevičiūtė: ne taip seniai Australijos nacionalinio universiteto mokslininkai atliko didžiulį tyrimą, kurio metu tyrinėjo knygų skaičių asmeninėse vaikų bibliotekose ir kaip jis susijęs su vaikų mokymosi rezultatais. Buvo išvestas tiesioginis ryšys – kuo daugiau knygų vaikas turi, tuo geriau jam sekasi tiek mokykloje, tiek aukštojo mokslo įstaigose. Tyrimas teigia, kad ir karjeros sėkmė priklauso nuo skaitymo – ne nuo to, kokią aukštojo mokslo įstaigą vaikas pasirenka. Tikrai ne visos šeimos pagalvoja ir žino apie tokį ryšį ir tikrai ne visos gali užtikrinti, kad vaikai turėtų knygų, kad jas skaitytų. Dar vienas faktas – vaiko teisė į kultūrą, kurios dalimi yra ir literatūra, yra įtvirtinta Vaiko teisių konvencijoje. Dabartinė pasaulį ir Lietuvą ištikusi situacija parodė, kad šalyje yra trisdešimt penki tūkstančiai vaikų, kurie neturi nei kompiuterių, nei interneto, ką jau kalbėti apie knygas – jos jiems absoliutus prabangos dalykas.
Projekto „Knygiukai į pagalbą vaikams“ tikslas yra sukurti nemokamas knygeles, kurios galėtų pasiekti kiekvieną vaiką neišeinant iš namų. Kaip „Knygiukai“ prisidės prie asmeninių vaikų bibliotekų kūrimo ir teisės į kultūrą įgyvendinimo?
Inga Mitunevičiūtė: prie „Knygiukų“ projekto prisijungė virš penkiasdešimt puikių vaikų knygų rašytojų ir iliustruotojų. Suskirsčius juos poromis tikėtina, kad gims dvidešimt-trisdešimt mažų knygelių. Jeigu vaikas visas jas atsispausdins ir turės, tai jau bus puiki pradžia.
Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: vaikai galės susieti „Knygiukų“ autorius su kitomis jų knygomis, esančiomis knygynuose ar bibliotekose. Galbūt pastebės panašius piešinius, kokius bus matę „Knygiukuose“. Toks ryšys galėtų paskatinti vaikus imtis ir kitų knygų – ne visiems drąsu iš karto paimti į rankas didelę, storą, gražiai išleistą knygą, o „Knygiukai“ galėtų būti pirmas žingsnis skaitymo džiaugsmo link.
„Knygiukas“ – vos šimto žodžių knygelė. Ar tokios apimties knyga gali būti kuo nors daugiau nei tik laisvalaikio praleidimo forma?
Inga Mitunevičiūtė: kiekviena knyga, nesvarbu, kokios ji apimties, gali paveikti skaitytoją. Kartą Ernestas Hemingvėjus susilažino su draugais, kad parašys istoriją iš šešių žodžių ir jam pavyko. Lietuviškai ta istorija netgi trumpesnė – vos penki žodžiai. Ji skamba taip: parduodami vaikiški batukai, niekada nedėvėti. Keliais žodžiais papasakota istorija palieka didžiulę erdvę, tuščią vietą, kurią skaitytojas gali interpretuoti ir užpildyti pats. Kas ten nutiko? Kodėl tie batukai niekada nedėvėti? Kodėl parduodami? Variantų čia gali būti daugybė. Tai ir yra istorijos paveikumas – galimybė pačiam sukurti istoriją tame plyšyje, nešiotis su savimi ir nuolat apie ją galvoti. Be to, „Knygiukai“ ne tik tekstas, tai ir iliustracijos – kas netelpa į žodžius, galima perteikti vaizdais.
Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė:: kai gimė „Knygiukų“ idėja, pagrindinė mintis buvo ta, kad knyga nebūna per maža. Kiekviena knyga savyje ką nors atneša - mintį, nuotaiką, nuotykį, pasiūlymą. Tai parodė ir tėvų atsiliepimai apie kalėdinius „Knygiukus“ (VšĮ Vaiko psichologijos centro steigėja Monika Skerytė-Kazlauskienė pirmą kartą „Knygiukų“ idėją įgyvendino advento kalendoriaus pavidalu) - vaikai atrado juose tai, kas jiems patiems svarbu, o tėvams kai kurie „Knygiukai“ buvo gera priežastis pakalbėti su vaikais apie dalykus, apie kuriuos jie galbūt dar nebuvo kalbėję.
Tam, kad vaikas skaitytų, neužtenka tik įduoti knygą jam į rankas. Kas turi būti knygoje, kad ji įtrauktų ir sudomintų?
Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: man labai patinka šiuolaikinė savideterminacijos teorija, kuri sako, kad visi žmonės, tiek suaugę, tiek vaikai, turi tris pagrindinius poreikius: dėmesio, ryšio su kitais žmonėmis ir kompetencijos. Tarsi ir suprantame, kad vaikams reikalingas dėmesys, bet retai susimąstome, kam jiems iš tiesų jo reikia? Gaudami dėmesio vaikai jaučiasi girdimi, matomi, jie supranta, kad kažkas juos jaučia. Jeigu vaikai negauna pozityvaus dėmesio, jie pasidaro tais „nematomais“ vaikais arba tampa destruktyvūs, griauna viską aplink. Palankus dėmesys, kuris parodo, kad aš suprantu, kaip tu jautiesi, suprantu, kad tu štai taip matai pasaulį, padeda vaikams tarsi turėti pagrindą po kojomis, nuo kurio jie gali atsispirti ir augti, padeda suprasti, kas aš esu, kokios mano galios, stiprybės, suprasti, kad štai tokie yra mano jausmai, o mano sprendimai ir mintys yra svarbios.
Ryšio su kitais (socialumo) poreikis karantino metu ypatingai kenčia: vaikai nesusitinka su draugais, tėvai dirba. Ir šiaip ne kiekvienas vaikas gauna pakankamai galimybių pakalbėti su artimais žmonėmis apie tai, kas svarbu pačiam vaikui. Kompetencijos poreikis, paprastai tariant, yra tas gerasis jausmas, kurį patiriame, kai kažką padarome – kai suprantame, kad štai, aš galiu. Pagrindinė vaikų veikla yra žaidimas, o žaisdami vaikai gali viską – jie net gali turėti supergalių, būti stipriais, jiems viskas pavyksta, ne kaip per kokį matematikos testą. Knyga, kaip ir žaidimas, irgi gali patenkinti visus tris vaikų poreikius. Knyga gali padėti vaikams surasti ryšį su savimi ir kitais, nes knyga padeda vaikams suprasti kokie jie yra, knygose vaikai gali išskaityti, kad suaugę juos supranta (tiek patys autoriai, rašantys vaikams, tiek knygų veikėjai) ir leidžia jiems būti tokiais, kokie jie iš tikrųjų yra, tuo įgalindami vaikus. Skaitydami vaikai tapatinasi su veikėjais, atranda, kad yra „normalūs“, kad yra ir kitų, mąstančių kaip jie. Vaikams patinka knygos, kurios atsiliepia į jų poreikius.
Knygos vaikams rašomos įvairiausiomis temomis – nuo linksmų ir šviesių iki tikrai labai liūdnų. Kokias temas siūlytumėte rinktis vaikams šiuo laikotarpiu ir kokių reikėtų vengti?
Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: manau, kad nėra temų, kurių reikėtų vengti – vaikams svarbu kalbėti nuoširdžiai net ir apie liūdnus dalykus. Būtų gerai, jei knygos baigtųsi pozityviai, kad istorija pasiūlytų išėjimą iš bėdos ir parodytų, jog kažkas slypi už tų sunkių temų: net jei yra sunkūs jausmai, patys jausmai nėra blogai, būna, kad ir kitiems taip atsitinka – visko pasitaiko gyvenime, bet mes vieni kitiems padėsime, įveiksime ir išgyvensime. Iš knygų norisi pasisemti galėjimo, pozityvumo, įveikos būdų.
Inga Mitunevičiūtė: visai neseniai pas mane į darbą (biblioteką) atėjo mergaitė, su kuria nuolat pasikalbame, atrodė tokia liūdna, prislėgta. Paklausiau, kas nutiko. Mergaitė pasakė, kad bijo viruso. Kai prasidėjo karantinas, turbūt dauguma suaugusiųjų buvo priėmę sprendimą, kaip sumažinti vaikų nerimą – sakyti jiems, kad vaikams virusas nepavojingas, kad nieko jiems neatsitiks, aš ir pradėjau tą visą litaniją. O tada ta mergaitė taip pastatė mane į vietą! Žinau, – sakė, – bet mano klasiokės mama laukiasi. Moralas čia toks – nereikia supaprastinti vaikų jausmų. Mes manome, kad vaikai apsiriboja savimi, tačiau tai nėra tiesa – jie jaučia aplinką, galvoja apie kitus žmones, jiems taip pat neramu, o apie nerimą, kaip ir apie bet kokius dalykus – smagius ar sunkius, kalbėti reikia. Kur kitur, jei ne knygose, vaikai išgirs apie tuos dalykus, kurie jiems rūpi? Ypač kai tėvai šiuo metu bando visaip apsaugoti vaikus nuo neramumų ir netikrumų, todėl vengia apie tai kalbėti.
Kviečiame birželio 1–4 dienomis klausytis pokalbių apie vaikų ir tėvų emocijas neramiais laikais, karantino iššūkius ir gydančią skaitymo galią. Pokalbius rasite čia.
Birželio 1 d. – pokalbis su skaitančia keturių vaikų mama Beata Nicholson
Birželio 2 d. – pokalbis su skaitančia trijų vaikų mama, psichologe Monika Skeryte-Kazlauskiene ir vaikų literatūros specialiste Inga Mitunevičiūte
Birželio 3 d. – pokalbis su skaitančiu trijų vaikų tėčiu Simonu Urbonu
Birželio 4 d. – pokalbis su skaitančiu vaiku – Ūla
