E.Strout dabar – tiek kritikų, tiek skaitytojų puikiai vertinama rašytoja, tačiau jos kelias į tokį pasaulinį pripažinimą nebuvo lengvas. Jos pirmieji apsakymai nesulaukė didesnio dėmesio, daugelį jų leidiniai atmesdavo. Pati rašytoja pripažįsta, kad labai ilgai kūrė savo pasakojimo stilių, tai užtruko apie penkiolika metų. O pirmajam romanui „Amy and Isabelle“ parašyti jai prireikė kone septynerių metų. Ir nors šis romanas sulaukė kritikų pripažinimo, buvo nominuotas „Orange“ bei „Pen/Faulkner“ apdovanojimams ir ekranizuotas, didžioji šlovė ją aplankė išleidus trečiąjį romaną „Olivija Kiteridž“ (į lietuvių kalbą vertė Aistė Kvedaraitė, išleido leidykla „BALTO“). Šis kūrinys ne tik pelnė jai Pulitzerio premiją, tapo bestseleriu, bet ir sulaukė HBO ekranizacijos – pagal kūrinį sukurtas miniseralas pelnė aštuonis „Emmy“ apdovanojimus.
Šiame kūrinyje autorė sukūrė įsimenantį į pensiją išėjusios mokytojos Olivijos Kiteridž personažę. Ji – įžvalgi, kandi, sudėtingo charakterio, tačiau neabejotinai kupina spalvų ir charizmatiška asmenybė. Iš tarpusavyje susijusių pasakojimų dėliojasi Kosbio miestelio Meino valstijoje kasdienybė – žmonių tarpusavio santykiai, meilės ir išdavystės, čia susipina liūdesys ir puikus humoras. Praėjus vienuolikai metų E.Strout išleido ir šios knygos tęsinį – kaip prisipažįsta pati rašytoja, ji net neketino rašyti tęsinio, tačiau vieną dieną suprato, kad Olivijos personažas vėl grįžo į jos mintis. Šis tęsinys „Olivija, ir vėl“ netrukus pasirodys ir lietuvių kalba, ir ta proga autorė davė interviu 15min.
– Jūsų kūrinys „Olivija Kiteridž“, išleistas 2008 metais, sulaukė didelio populiarumo, pelnė jums Pulitzerio premiją, ir, praėjus vienuolikai metų, pasirodė šios knygos tęsinys „Olivija, ir vėl“. Ar planavote, parašiusi pirmąją knygą apie Oliviją, pratęsti šią istoriją?
– Pabaigusi „Oliviją Kiteridž“ neturėjau jokių minčių, kad grįšiu prie jos, ir net kalbos nebuvo apie tai, kad skirsiu jai visą naują knygą! Tačiau vieną dieną Olivija vėl pasirodė. Tiesiog išdygo mano mintyse. Buvau kavinėje Osle, ir staiga išvydau kuo aiškiausią jos – dabar jau besiramstančios lazdele – vaizdą. Ji išlipo iš savo automobilio prieplaukos stovėjimo aikštelėje ir ėjo link durų. Tai virto istorija „Poetė“ – tiesa, ji atsidūrė ne knygos pradžioje, bet kuomet ją parašiau, supratau, kad turiu skirti Olivijai dar vieną knygą.
– Daugelis rašytojų sako, kad jie kiek baiminasi rašyti knygų tęsinius, nes dažnai lūkesčiai būna labai dideli. Ar jus irgi persekiojo ši mintis?
– Suvokiau, kad rizikinga rašyti „Olivijos“ tęsinį. Man tai kėlė nerimą. Tačiau kuomet rašiau apie ją ir kitus personažus, negalvojau apie rizikas. Tas nerimas atsirasdavo vos nustojus rašyti. Tačiau galvojau, – vis tiek tęsiu. Taip ir dariau.
– Šioje knygoje sutinkama Olivija išlaiko tuos pačius pirmojoje knygoje jau matytus bruožus, tačiau ar jūs pati jaučiate, kad rašydama „Oliviją, ir vėl“ suteikėte jos personažui ir naujų aspektų? Kokių?
– Jaučiu, kad nors knygoje „Olivija, ir vėl“ ji išlieka ta pačia Olivija, ji šiek tiek pasikeitė. Ji toliau auga. Knygoje pati Olivija, aplankiusi Sindę Kombs, sako, kad kartais jaučiasi tapusi „vos per nago juodymą geresniu žmogumi“. Manau, kad žmonės arba toliau auga, arba tampa menkesni. Mėgstu sakyti: žmonės tampa arba didesni, arba piktesni. Man atrodo, kad Olivija šioje knygoje eina augimo keliu.
Man atrodo, kad Olivija šioje knygoje eina augimo keliu.
– Pažįstu nemažai žmonių, kurie apie jūsų knygą pirmiausia išgirdo pažiūrėję pagal jį sukurtą miniserialą. Ar jums pačiai patiko šis serialas? Ir galbūt yra planų sukurti antrąjį sezoną?
– Man labai patiko miniserialas. Manau, jie visi nuostabiai padirbėjo, labai džiaugiuosi dėl to. Planų kurti naujas serijas nėra.
– Kodėl jūs nusprendėte, kad knygos bus sudarytos iš atskirų, tarpusavyje susijusių epizodų? Ką suteikia būtent tokia pasakojimo forma?
– Apsisprendžiau rašyti pirmąją knygą apie Oliviją tokia epizodine forma, tad ir antrajai knygai parinkau tokį pat stilių. Priežastis, kodėl taip rašiau – maniau, kad Olivija sudėtingas, varginantis personažas, man teko su ja nemažai padirbėti, ir bijojau, kad skaitytojas pavargs, matydamas ją kiekviename puslapyje. Man labai įdomūs skirtingi požiūrio taškai, tai, kaip visiškai skirtingai du žmonės mato tą patį žmogų. Todėl norėjau suteikti galimybę skaitytojams pamatyti, kaip Oliviją mato kiti žmonės, ir apsistojau ties idėja, kad miesto gyventojai turės savo pačių istorijas, tačiau Olivija dalyvaus jose, – ir ją tie gyventojai vertins iš savo pačių požiūrio taško. Manau, kad tai padeda skaitytojui susidaryti pilnesnį vaizdą, kas tokia yra Olivija.
– Daugeliui skaitytojų patinka Olivija, tai, kokia ji yra, tačiau visgi, matyt, pripažins ir tai, kad kai kurie jos bruožai erzina, sukelia atmetimo reakciją. Kas, kokie bruožai, jūsų nuomone, verčia skaitytojus jausti tas negatyvias emocijas? Galbūt ji yra veidrodis to, ką mes visi turime, o paprastai žmonės nemėgsta į juos atsukto juodo veidrodžio?
– Manau, kad Olivija, kaip ir mes visi, turi daugybę savo asmenybės bruožų. Kartais ji gali būti labai aštri, su ja gali būti labai sunku, ir manau, kad žmonėms tai nepatinka jos charakteryje. Galbūt tai atspindi kažkokius nemėgstamus pačių skaitytojų bruožus, o galbūt jie tiesiog nemėgsta jos. Tačiau daugybė žmonių ją taip pat myli, ir tai yra gerai.
– Olivija yra labai realistiškas personažas. Ar kurdama jos portretą rėmėtės kažkokiais realiais asmenimis? Beje, galbūt galėtumėte papasakoti ir tai, kaip sukuriate, auginate savo personažus?
– Tiesa ta, kad aš nežinau, iš kur atkeliauja mano personažai, manau, kad jie pas mane ateina pačiais įvairiausiais būdais. Kas liečia Oliviją, – kurdama ją nesirėmiau kažkokiu konkrečiu pažįstamu žmogumi, ji susideda iš daugybės žmonių, kuriuos pažinojau per savo gyvenimą. Olivija man išties atrodo labai reali, tačiau visi mano sukurti personažai man atrodo realūs.
Kuomet Olivija apsireiškė man pirmą kartą, supratau, kad turiu atkreipti į ją dėmesį. Traukdama indus iš indaplovės pajutau, kad ji tarsi stovi už manęs ir (mano galvoje) sako: „Dabar tinkamas laikas, visi išėjo namo“. Supratau, kad turiu tuoj pat tai surašyti. Tai buvo pirmoji apie Oliviją parašyta istorija, kurioje ji pavagia savo marčios liemenėlę ir vieną batą.
– Kiek jūs pati savęs įdedate į kuriamus personažus? Manote, kad knygos yra būdas nugyventi kitų žmonių gyvenimus?
– Kiekviename personaže yra maža dalelė manęs. Turiu pradėti nuo kažko, – galbūt ir visai mažo, tačiau visgi nuo to, kas, aš žinau, yra tiesa, ir užauginti tai kaip įmanoma daugiau. Tačiau jaučiu, kad mano personažai labai didele dalimi yra jie patys, ir man reikia juos pažinti kaip galima giliau, tam reikia intensyvaus susikoncentravimo. Jeigu aš nesugebėsiu jų pažinti pakankamai giliai, jie į knygą nepapuls. Taigi, man reikia juos pažinti kaip įmanoma geriau, o paskui jau aiškinuosi, kokia yra jų istorija.
– Jūs nemažai rašote apie senyvo amžiaus žmones. Kodėl būtent apie juos? Galbūt tai kartu suteikia ir filosofinę prasmę, platesnį požiūrį į gyvenimą?
– Mane visuomet domino pagyvenę žmonės. Galbūt todėl, kad kuomet aš augau mūsų namuose purvinoje gatvėje Meino valstijoje, vieninteliai kaimynai buvo tėvų tetos, gyvenusios nedideliuose namuose šiame kelyje. Kuomet jos susitikdavo, klausydavausi, ką jos kalba. Kai dabar galvoju apie jas, manau, kad jos buvo labai depresyvios. Vaikai linkę galvoti, kad viskas yra dėl jų kaltės, ir aš neretai svarstau, ar mano susidomėjimas pagyvenusiais žmonėmis neatkeliauja iš vaikystės, kuomet jų balsai man tapo pirmąja muzika? Ir taip, rašytojui naudinga pasakojimuose pateikti platesnį vaizdą, kurį turi senesni žmonės, nes jie būna tiek daug patyrę.
– Jūsų knygose yra daug sudėtingų santykių. Kuriuos iš šių santykių, kuriuos gyvenimus jums buvo emociškai sunkiausia aprašyti?
– Sunkiausia man buvo rašyti istoriją „Padėjo“ knygoje „Olivija, ir vėl“. Nors maniausi Siuzaną Larkin gerai pažįstanti, rašant ji kažkaip nuslydo puslapiais, manau, dėl to, kad ji toks iš esmės padorus žmogus, ir nebuvo už ko užsikabinti. Tada nusprendžiau, kad teisininkas Bernis šioje istorijoje taip pat turės savo žiūros tašką, ir tai leido šiai istorijai vystytis. Siuzanos gyvenimas buvo sudėtingas dėl to, kokioje aplinikoje ji užaugo, bet Bernis netikėtai jai tapo labai geru draugu. Berniui ji irgi tapo artima drauge. Taip jie vienas kitam „padėjo“, dėl to toks ir pavadinimas. Manau, kad visose mano istorijose, nepriklausomai, kaip smarkiai žmonės kenčia, jie visuomet sulaukia malonės akimirkos, kažkas – didelio ar mažo – bet transcendentiško įvyksta jiems. Tai svarbu man kaip rašytojai, ir manau, kad taip vyksta pasaulyje. Kiekvienam iš mūsų gali pasitaikyti štai tokių malonės akimirkų.
– Daugelis skaitydami jūsų knygas pasakys, kad jose ryškus humoro jausmas, tačiau visgi persismelkia ir liūdesys. Ar jums pačiai jūsų knygos atrodo juokingos? Žinau nemažai rašytojų, kurie sako nesuprantantys, ką juokingo jų kūriniuose randa skaitytojai. Ar jums pačiai humoras knygose yra svarbus?
– Sąžiningai? Manau, kad mano knygos labai juokingos. Nenusiteikiu rašyti juokingai, tačiau jei bandai rašyti apie tikrą gyvenimą, kūrinys bus juokingas. Humoras ir patosas labai tampriai susiję. Taigi, netgi jei rašydama aš ne visuomet suvokiu, kad kažkas kelia juoką, gana greitai suprantu: „Tai juokinga!“ Tikiuosi, kad skaitytojai randa humoro mano knygose, nes jo ten yra.
– Jūs parašėte ir kitų knygų, tačiau manau, kad daugelis skaitytojų ir kritikų dabar jus pirmiausia vertina kaip Oliviją sukūrusią rašytoją. Tai jums padeda, o gal matote ir trūkumų tame?
– Suprantu, kad būsiu žinoma kaip Olivijos Kiteridž, o taip pat (tikiuosi) Liusės Barton personažų kūrėja. Aš visas savo knygas mėgstu vienodai; žinau, kokių pastangų pareikalavo jų kūrimas, bet skaitytojui to nereikia žinoti. Todėl kuomet suvokiu, kad aš žinoma kaip Olivijos kūrėja, nemanau, kad tai blogai. Viliuosi, kad tai paskatins skaitytojus perskaityti ir kitus mano kūrinius, nes jie visi gana skirtingi. Tačiau jeigu labiausiai esu žinoma dėl Olivijos – tebūnie.
– Ar jūsų pačios nenustebino su knygomis apie Oliviją susijęs žinomumas, už jas skirti apdovanojimai? Ir ar bandėte atsakyti sau – kodėl tai nutiko su būtent šia knyga, nors prieš tai jau buvote išleidusi du kūrinius?
– Įdomu tai, kad, nepaisant labai gerų recenzijų, kuomet „Olivija Kiteridž“ pirmą kartą buvo išleista Jungtinėse Valstijose, ji nebuvo labai gerai parduodama. Mane tai liūdino, nes galvojau, kad tai išties gera knyga. Ir tuomet ji pelnė Pulitzerio premiją ir metus nedingo iš perkamiausiųjų sąrašo. Džiaugiuosi, kad laimėjau tą apdovanojimą, nes manau, kad dėl to galėjau pasiekti kur kas daugiau skaitytojų. Kuomet gavau Pultizerio premiją, aš supratau, kad, nors dabar turėsiu daugiau skaitytojų, aš visuomet laikiausi aukščiausių įmanomų standartų, kurių tik galėjau laikytis, toliau tai darysiu – ir darau tai. Taigi, manęs, kaip rašytojos, tai nepakeitė. Tačiau džiaugiuosi, kad taip nutiko.
– Galbūt galėtumėte išskirti knygas, kurios paveikė jus labiausiai? Ir galbūt galite papasakoti, ką skaitote dabar, gal yra kažkokių naujų atradimų?
– Manau, kad rusų rašytojai, tokie kaip Puškinas, Tolstojus, Dostojevskis, Turgenevas mane labai smarkiai paveikė, nes buvau gana jauna, kuomet pirmą kartą juos skaičiau. Sakyčiau, kad, laikui bėgant, Alice Munro ir Williamo Trevoro darbai taip pat turėjo man didžiulės įtakos – juos matau kaip savotiškus savo karjeros orientyrus.
Ir amerikiečių rašytojai – Sherwoodas Andersonas, Hemingway'us, Fitzgeraldas... Tačiau yra tiek nuostabių rašytojų, kurių darbus skaičiau per visus tuos metus, negalėčiau visų jų išvardinti, bet visi jie padėjo man kaip rašytojai. Oscaro Hijueloso darbai man buvo labai svarbūs.
Ką skaitau dabar? Tų rusų rašytojų biografijas. Panašu, kad jie visi tarpusavyje nesutarė, ir visa tai man labai įdomu, nes aš myliu juos visus.
