Britas Aidenas Aslinas (g. 1994) į Ukrainą atvyko 2018 metais. Prieš tai elitiniame britų pėstininkų pulke – Koldstrymo gvardijoje – tarnavęs jaunuolis kovojo Sirijoje kurdų pusėje prieš Islamo valstybę. Ukrainoje Aslinas tapo 36-osios jūrų pėstininkų brigados kariu ir gavo šalies pilietybę. 2022 m. vasarį prasidėjus rusų invazijai, Aslino dalinys permestas ginti Mariupolio. Rusams vis labiau apgulant ir vis smarkiau apšaudant Mariupolio Iljičiaus plieno gamyklą, kur buvo Aslinas su bendražygiais, be amunicijos likę, kitos išeities nematantys gynėjai ryžosi pasiduoti. 2022 m. balandžio 12 d. Aslinas pasidavė rusų omonininkams, kurie netrukus jį perdavė apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos smogikams. „Tuomet prasideda apšilimas. Vienuolika valandų esame mušami ir verčiami stovėti prie sienos priglaudę galvas, rankas laikome už nugaros. Pabandykite taip išstovėti bent penkias minutes. Tikrai skausminga. O vienuolika valandų prilygsta suktam kankinimui. Negauname nei maisto, nei vandens. Vietoj išvietės stovi du kibirai“, – prisiminė Aslinas. Kartu su kitais į nelaisvę pakliuvusias bičiuliais jis vežiotas po Donecko tardymo izoliatorius bei kalėjimus.
Prieš pasiduodamas į nelaisvę, Aslinas jautė, kad jis, kaip britas, bus ne tik išnaudotas rusų propagandai, bet ir ypatingai kankinamas. Ir iš tiesų rusai jo gyvenimą pavertė iškrypusiu realybės šou. Norėdami patenkinti savo žiūrovų kraujo troškimą, jie Ukrainos pilietybę turintį karį apkaltino buvus samdiniu. Taip pat sekė kaltinimai „teroristine veikla DLR teritorijoje“, „civilių gyventojų žudymu“, kitais nusikaltimais. Apie jokias Ženevos konvencijas, numatančias humanišką elgesį su karo belaisviais, nebuvo nė kalbos.
Tų pačių metų birželį Aidenas Aslinas, dar vienas Ukrainos pajėgose kovojęs britas Shaunas Pinneris ir marokietis Brahimas Saadoune’as buvo nuteisti mirties bausme. Rusijos laikraščiai su pasimėgavimu trimitavo apie Aideno nerimą ir egzekucijos baimę. Kaltintojai jį privertė giedoti Rusijos himną ir pasistengė išplatinti vaizdo įrašą, kuriame įamžintas šis pažeminimas. Paskelbus nuosprendį, britas neatmetė, kad kiekviena diena gali būti paskutinė jo gyvenime. Jam ne kartą skelbta, kad būtent šiandien jis bus sušaudytas.
Kol Putino kalinys gyveno visiškoje nežinioje, kęsdamas begalinį pažeminimą ir kankinimą, jį ginti ėmėsi Didžiosios Britanijos vyriausybė, Jungtinės Tautos, kitos tarptautinės organizacijos. Pagaliau, tarpininkaujant Saudo Arabijai bei kitoms trečiosioms šalims, 2022 m. rugsėjo 21 d. Aidenas Aslinas, Shaunas Pinneris ir Brahimas Saadoune’as kartu su keliais šimtais ukrainiečių karo belaisvių buvo iškeisti į 55 rusų belaisvius ir „Putino kūmu“ vadinamą Viktorą Medvedčiuką.
Šioje knygoje pateiktas pasakojimas sukrečia paprastumu, atvirumu ir nuoširdumu. Rašant knygą Aslinui talkino britų rašytojas ir žurnalistas Johnas Sweeney, penkiolikos knygų autorius, tarp kurių „Sunday Times“ bestseleris „Žudikas Kremliuje“ (Vilnius: „Briedis“, 2023).
Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Siūlome knygos ištrauką.
Valandos slinko. Buvau ne žmogus, o pėstininkas kažkieno šachmatų lentoje, pralaiminčiojo pusėje. Po ilgo raumenų tempimo, stovint toje siaubingoje nenatūralioje padėtyje, galvą remiant prie sienos, rankas laikant už nugaros, pėdas pakreipus toli nuo sienos, Donecko VSM užsimanė pažaisti naują žaidimą.
Atėjo kiti vaikinai su tokiais pačiais DLR VSM antsiuvais. Tarp jų buvo žemas, kresnas, maždaug penkiasdešimties metų vyrukas. Jie mane surakino antrankiais ir pasodino į visureigį su Donecko valstybiniais numeriais. Maniau, kad su manimi išskirtinai elgiamasi dėl užsienio pilietybės. Staiga vienas iš vyrukų į mane atsisuko ir lėtai rusiškai pareiškė:
− Esi vežamas ten, kur būsi sušaudytas.
Apsimečiau nesupratęs, kas pasakyta. Pagal saulę spėjau, kad važiavome į šiaurę ar šiaurės vakarus, galėjo būti apie ketvirta popiet. Pro visureigio langus dairiausi į krateriais nusėtą kraštovaizdį, sudegintus namus ir sugriautas bažnyčias.
Štai kaip mirsiu.
Penkios minutės. Dešimt. Penkiolika. Pusė valandos. Ištisa valanda. Važiavome nesustodami. Po kurio laiko išdrįsau tikėtis, kad apie mirties bausmę man pranešęs žmogus tik tyčiojosi. Važiavome maždaug dvi valandas. Per tiek laiko spėjau suprasti, kad niekas būsimo lavono nevežioja po apylinkes. Tai tikrai neįprasta praktika. Ištisas valandas psichologiškai ruošiausi tam, kas manęs neabejotinai laukė: būsiu mušamas iki mirties. Nusiteikiau nereaguoti, nekovoti, neprovokuoti jų pykčio. Siekiau ištverti dar vieną parą, išgyventi, kvėpuoti.
Egzistuoti.
Apie šeštą valandą, mūsų kelionės pabaigoje, kalintojai man ant galvos užmovė baltą plastikinį maišelį, kad nematyčiau, kur važiuojame. Bet žmogus su plastikiniu maišeliu ant galvos gali uždusti, tad jie pradūrė kelias skylutes orui įeiti – Dieve, tai tikrai geras ženklas. Pro skylutes mačiau besikeičiantį kraštovaizdį – važiavome per priemiesčius, paskui įsukome į miesto gatves. Visureigis dardėjo akmenimis grįstomis gatvėmis. Vienas bataliono draugų buvo minėjęs, kad Doneckas – vienas iš nedaugelio miestų Donbase, kur keliai vis dar grįsti akmenimis. Tad skaičiuojant mūsų kryptį ir tikslą pagal saulės judėjimą danguje, atsižvelgiant į pasirinktą šiaurės ar šiaurės vakarų kryptį, dvi valandas trukusią kelionę ir kelio dangą, atvažiavome į Donecką.
Aš – Šerlokas Holmsas su plastikiniu maišeliu ant galvos.
Visureigis sustojo. Sveiki atvykę į UBOP. Skamba kaip devintojo dešimtmečio diskoteka, žadanti blizgučius, linksmybes, šokius pagal dainą „Einstein a Go-Go“, kokaino uostymą tualete ir seksą automobilių stovėjimo aikštelėje. Gerai, fantazuoju. Iš tiesų UBOP reiškia „Управление по борьбе с oрганизованной преступностью“ (Kovos su organizuotu nusikalstamumu tarnyba).
Ten jokių linksmybių nėra. Taškas. Tai – beprotnamis, kankinimų kambarys ir koncentracijos stovykla vienoje patalpoje. Man UBOP priminė grupės „The Eagles“ dainos „Hotel California“ eilutes: įsiregistruoti galima bet kuriuo metu, o išeiti nepavyks niekada.
Agentai nuėmė antrankius ir nuo galvos nutraukė plastikinį maišelį. Buvome dengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje prie didingo carinio pastato, išsiskiriančio skulptūromis, kolonomis ir dideliu vidiniu kiemu. Koridorius vedė į du keturių–penkių metrų ploto kambarius, mažesnius už mūsų svetainę Notingamšyre. Blogiausiais nelaisvės momentais viename kambaryje buvo net trisdešimt vienas „svečias“. Miegojome kaip silkės skardinėje. Bet apie tai vėliau.
Prie manęs priėjo vienas iš pagrobėjų. Gerai į jį įsižiūrėjau. Aukštas, liekno sudėjimo, maždaug keturiasdešimties, ant galvos pūpsojo tamsių plaukų kuokštas. Vyras man kažką riktelėjo
rusiškai, bet dėl tarties jo nesupratau. Mandagiai paprašiau pakartoti. Užuot tai padaręs, jis mane ėmė mušti stora lazda. Žinojau, kad trenkdamas atgal sulauksiu mirties nuosprendžio. Kankintojas vanojo man per galvą, trankė per rankas, kai norėdamas apsaugoti veidą pakėliau vieną ranką, ją prispaudė neregėta jėga. Kritau ant grindų ir vyras ėmė spardyti man į galvą. Kartais netekdavau sąmonės. Buvo baisu, labai baisu, daug baisiau, nei galima įsivaizduoti.
Buvau beveik netekęs sąmonės, kai jis mane nutempė į kitą patalpą ir ėmė tardyti. Klausimai buvo be galo banalūs. Net kvaili, jei ne nesuvokiama smurto banga.
− Koks tavo laipsnis? – Lazda pataikė man į inkstus. – Kiek tau moka? – Dar vienas smūgis į galvą.
Ir taip toliau.
Jei į klausimą atsakydavau, sulaukdavau smūgio lazda. Jei neatsakydavau, sulaukdavau dar vieno smūgio. Idiotiški smūgių lydimi klausimai tęsėsi: klausimas, smūgis, klausimas, smūgis. Judesiai buvo vienodi, lyg šoktume sadomazochistinį tango. Aš buvau jo partneris, burnoje laikantis kruviną rožę. Šis šokis buvo kūniškas, laukinis.
Staiga tempas pasikeitė ir sulaukiau net kelių smūgių į galvą. Norėdamas apsisaugoti, pakėliau dešinę ranką ir lazda pataikė į krumplius. Skausmas buvo stingdantis, siaubingas, toks, kokio niekada nesu patyręs nei mūšyje, nei bokso ringe. Plaštaka akimirksniu sutino, išsigandau, kad nebūtų sutrupinti kaulai. Inkšdamas iš skausmo, susirangiau kampe.
Tamsiose kankintojo akyse įžvelgiau neapykantą. Neapykantą iki kaulų smegenų. Tas žmogus buvo silpnaprotis, gal net kvailiausias, su kuriuo teko nelaimė susitikti. Jaučiau ne tik buką neapykantą, gilų kvailumą, bet ir alkoholio dvoką. Tas žmogus nekentė manęs, nes giliai širdyje nekentė savęs.
Staiga jis liovėsi mane mušęs, nes užsimanė parūkyti. Kaip daugelis ukrainiečių ir rusų, kankintojas pritūpė, lyg sėdėtų ant nematomos kėdės – taip labiau galėjo pasimėgauti cigarete.
− Žinai, kas esu? Esu žmogus, kuris tave nužudys. Esu tavo budelis.
Į tokius teiginius atsakymo nėra.
− Ar supranti, ką tau padariau?
Atvirai pripažinau nesuprantantis. Jis išsitraukė peilį trumpais ašmenimis ir mostelėjo į mano kairįjį petį. Tik tada supratau, kad buvau ne tik sumuštas lazda, bet ir subadytas. Nuo tada kankintoją ėmiau vadinti Peiliu.
Apsvaigęs nuo smūgių į galvą, alpdamas nuo sumuštos rankos keliamo skausmo, ėmiau suvokti, kad tas žmogus tikrai gali mane nužudyti.
− Kokios mirties nori: greitos ar gražios?
− Greitos, – atsakiau.
− Pasirūpinsiu, kad tavo mirtis būtų graži. – Peilis žaidė žodžiais. Graži mirtis jam reiškė lėtą, skausmingą galą, tikriausiai kraujo baloje. Kankinimas badant peiliu mane išgąsdino. To tikrai nesitikėjau. Psichologiškai buvau pasirengęs kankinimams, žinojau, kad Peilis mane sumuš kone mirtinai, laukiau elektros šoko, bet ne peilio dūrių.
Kankinimas peiliu sunaikino mano savigarbą. Plieno gamykloje, savo bunkeryje, suvokdamas, kad viskas baigta ir turėsime pasiduoti, mėginau atsitverti siena, mintyse dėliojau plytas, turėjusias apsaugoti nuo rusų įsiveržimo į mano vidų. Maniau, kad jie mane galės sužaloti, bet tikrai neužvaldys. Dūriai sugriovė tą taip kruopščiai statytą sieną, sulygino ją su žeme. Tą akimirką nusprendžiau padaryti viską, kas mano valioje, kad tik išgyvenčiau.
Kankintojas paliko patalpą. Gulėjau ant grindų, kūną skrodė skausmo bangos. Buvau ne vienas. Kameroje sėdėjo dar du žmonės – vyras ir moteris, abu su gobtuvais. Vaikino nepažinau. Iš po moters gobtuvo veržėsi ryškiai oranžine spalva nudažytų plaukų sruogos. Iš įspūdingos plaukų spalvos ir ūgio – ji buvo žema, gal metro penkiasdešimties – atpažinau Ruslaną, mūsų bataliono medikę. Ruslanai buvo apie keturiasdešimt, darbą atlikdavo labai profesionaliai ir mėgdavo juoktis.
Peilis grįžo ir iš karto suprato, kad atpažinau Ruslaną. Jam tai buvo naujas žaidimas. Kankintojas įbruko lazdą Ruslanai ir įsakė mane mušti. Ji atsisakė, tad mušti ėmė kitas sargybinis. Tada Peilis nurodė man nusivilti marškinius. Jis iš karto pastebėjo tatuiruotę – ukrainietišką trišakį ant kairės rankos. Dėl tatuiruotės jis mane apipylė smūgiais, kai staiga pastebėjo dar vieną, kurdišką tatuiruotę, kurią pasidariau kovodamas Sirijoje.
− O kas čia?
Atsakiau, kad kadaise koviausi Sirijoje.
Plikos elektros lemputės šviesoje plykstelėjo peilio geležtė. Kankintojas man prispaudė ją prie gerklės.
− Kieno pusėje koveisi Sirijoje?
Iš baimės man išdžiūvo burna. Nežinojau, tylėti ar atsakyti.
− Jei tylėsi, nurėšiu tau ausį.
Nurodžiau, kad koviausi kurdų liaudies dalinių pusėje. Jis nieko nesuprato, nes mano rusų kalba buvo prasta. Bendravimas nesuvokiamai sunkus.
Patalpoje stovėjo dar du sargybiniai, bet nė vienas iš jų neturėjo nė menkiausio supratimo apie įvykius Sirijoje, išskyrus tai, kad ten kovėsi ir rusai. Galiausiai kankintojai išsiaiškino, kad buvau Kurdistane.
Tad jie mane sumušė dar smarkiau.
Tada atėjo ketvirtas asmuo ir smūgiai kuriam laikui liovėsi. Pasirodo, turėjau draugą – ne Jėzų, o Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūną. Tai buvo jaunas šviesiaplaukis tarnautojas, akivaizdžiai protingesnis už Peilį ir kitus išdavikus. Blondinas nuo kankintojų laikėsi atokiau, lyg šie būtų purvini. Nors supratau beveik viską, kas man buvo sakoma, Blondinas pavienes frazes ėmė versti į anglų kalbą. Jis žadėjo, kad smūgiai liausis, jei kalbėsiu teisybę. Iki šiol nė karto nemelavau. Kai Blondinas išėjo, kankintojai su dar didesniu įkarščiu ėmėsi mane mušti.
Grįžęs pareigūnas pasakė:
− Liaukitės, kitaip jį užmušit.
Dėl to jis neklydo.