Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Putino mafijos valstybė: kaip Rusija netapo demokratija

Leidykla „Briedis“ pristato knygą „Putino mafijos valstybė. Kaip Rusija netapo demokratija“, kurią sudarė Leonidas Nevzlinas, remdamasis keliais neįvardintais autoriais, vis dar gyvenančiais Vladimiro Putino valdomoje šalyje, todėl dėl savo pačių saugumo nenorinčiais viešintis. Iki šiol ši knyga nebuvo išleista jokia kita kalba, net rusiškai, rašoma pranešime spaudai.
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Vladimiro Putino pradėtas karas prieš Ukrainą buvo logiškas Rusijoje susiformavusio politinio režimo veiksmas. To režimo negalima apibūdinti kaip įprasto autoritarizmo ar diktatūros. Vengrų politologas Balintas Magyaras pateikė tiksliausią tokio režimo apibrėžimą, pavadindamas jį mafijos valstybe. Ir jis ne vienintelis. 2015 m. vasarį nužudytas Borisas Nemcovas yra tiesiai sakęs, kad „Putino Rusija – mafijos valstybė“. Jam antrina ir buvęs ilgametis Putino režimo kalinys Michailas Chodorkovskis, teigdamas, kad Putinas yra mafiozas, valdantis šalį kaip nusikalstamą sindikatą. Daugelio apžvalgininkų manymu, Rusija yra teritorija, kurioje veikia mafijos įstatymai, o šiai valstybei būdingi visi mafijinės struktūros požymiai.

  1. Valdantysis klanas ir visiškas lojalumas to klano bosui. Visi klano nariai žaidžia pagal vidaus taisykles, nepaisydami plačioms masėms skirtų įstatymų ir „patriotinių“ ideologijų.

  2. Valstybės „nusavinimas“. Nutrinami skirtumai tarp klanui priklausančio turto ir valstybei priklausančio turto. Valstybė valdoma kaip asmeninė valda, o jos turtai laikomi valdančiojo klano, bet ne visų piliečių turtu.

  3. Neformalūs ryšiai ir taisyklės. Vadovaujamasi ne įstatymais, o asmeniniais susitarimais, nerašytomis taisyklėmis, nusikaltėlių pasaulį primenančiais santykiais, globojant „savus“ ir eliminuojant „svetimus“.

  4. Fasadinės valstybės institucijos. Siekiant sudaryti demokratijos regimybę, kuriamos įvairios „žmogaus teisių“ bei kitokios organizacijos, oficialiai rengiami „rinkimai“ ir „referendumai“, tačiau visa tai – gryniausia dekoracija. Viską sprendžia klanui priklausantys arba jam artimi žmonės, o ne rinkėjai.

  5. Prievarta. Teismai, teisėsaugos struktūros tampa klano boso ir jo patikėtinių valios vykdytojais. Vykdomas įstatymui prieštaraujantis susidorojimas su kitaminčiais, užsakomosios žmogžudystės, „baudžiami išdavikai“.

Rusijos invazija į Ukrainą atskleidė naujus mafijos valstybės bruožus, siųsdama į karą privačias karines bendroves, tokias kaip „Wagner“, kurių iš pradžių stengėsi išsiginti, ir iš kalėjimų paleistų nusikaltėlių gaujas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2023 m. vasarį pareiškė: „Prieš metus kalbėjausi su Putinu, ir jis tikino mane, kad Rusija neturi nieko bendra su grupuote „Wagner“. Patikėjau tuo. Šiandien matome, kad ši grupuotė įtraukta į karą su Ukraina. Tai reiškia, kad Rusija yra tipiška mafijos valstybė.“ 2023 m. rugpjūčio 23 d., praėjus lygiai dviem mėnesiams po „Wagner“ vadinamojo žygio į Maskvą, Tverės srityje įvyko lėktuvo katastrofa, kurioje žuvo šios tariamai privačios karinės bendrovės vadovybė, įskaitant jos įkūrėją Jevgenijų Prigožiną. Tai atsitiko po to, kai Vladimiras Putinas prabilo apie „išdavystę“. Nedaug kas abejojo, kad su Prigožinu tiesiog susidorota nusikaltėlių klano metodais: be jokių kaltinimų ir teismo (bent parodomojo), visiškai neigiant savo kaltę. Bet šis susidorojimas iš tiesų atrodo gana logiškas, jei remsimės mafijos valstybei būdingais kriterijais ir požymiais.

Šios knygos tikslas – išsamiai panagrinėti, kaip Rusijoje susiformavo mafijos valstybė, apibūdinti dabartinę mafijinę politikos sistemą, išnarplioti jos varomuosius mechanizmus ir suprasti, kaip ji vis dar išlieka gyvybinga.

Leonidas Nevzlinas (g. 1959 m.) – buvęs banko MENATEP prezidentas, buvęs JUKOS viceprezidentas, Rusijos naujienų agentūros ITAR-TASS generalinio direktoriaus padėjėjas. 2003 m., Putinui inicijavus procesą prieš JUKOS, išvyko į Izraelį ir gavo tos šalies pilietybę. Sufalsifikavus bylą, Rusijoje Nevzlinas kaltinamas ne tik finansiniais nusikaltimais, bet ir užsakomųjų žmogžudysčių organizavimu. 2008 m. jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d. 14 val. 1.2 salėje vyks knygos „Putino mafijos valstybė. Kaip Rusija netapo demokratija“ pristatymas, į kurį pakviestas ir pats Leonidas Nevzlinas. Moderuos Marius Laurinavičius.

Knygos štrauka


Mafijos valstybei priimtiniau, kai piliečiai tampa valdiniais – „gyventojais“, perleidžiančiais dalį savo teisių mainais į pasididžiavimą šalies didybe.

Gyventojas yra lojalus, priklauso nuo valstybės, gyvena jos sąskaita. Jis toli nuo valstybės valdymo, jam nevalia kištis į politiką, protestuoti, bandyti užginčyti mafijos klano valdžią. Mainais už šį lojalumą mafijos valstybė skiria gyventojui užmokestį, leidžiantį jam išgyventi, patenkinant minimalius maisto ir aprangos poreikius.

Federalinės statistikos tarnybos duomenimis, surinktais remiantis 2021 m. Rusijos gyventojų surašymu, 33 proc., arba 42,7 mln., žmonių gyvena iš valstybės jiems skiriamų pinigų: pensijos, nedarbo išmokos, įvairiausių socialinių pašalpų. Šios išmokos sudaro pagrindinį 31 mln. žmonių pragyvenimo šaltinį.

ING analitikų duomenimis, 2021 m. priklausomų nuo išmokų iš biudžeto Rusijos gyventojų skaičius siekė daugiau kaip 60 mln., arba 42 proc., šalies gyventojų. Skaičiuojant tik žmones, dirbančius biudžetinėse organizacijose (valstybės tarnautojai, kariškiai, mokytojai), jų skaičius sudaro 17,5 milijono. Pridėjus prie jų pensininkus (43 mln.), išeina jau daugiau kaip 60 mln. žmonių.

Pridėkim prie šių skaičių dar 12,9 proc. darbingų gyventojų, dirbančių valstybinėse korporacijose (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis). Akivaizdu, kad kone kas trečio suaugusio žmogaus darbdavys Rusijoje – valstybė. Šis vaizdas labai primena situaciją Sovietų Sąjungoje, kur nebuvo nepriklausomų dirbančiųjų, visi dirbo valstybei ir jos interesais. Ne savais interesais, o valstybės, kurie buvo skelbiami ir aiškinami sovietiniams žmonėms per televiziją: gaminkite daugiau tankų, daugiau raketų, vykdykite valstybinį penkmečio planą.

Mainais už lojalumą mafijos valstybė taip pat garantuoja, kad nesikiš į paprasto gyventojo gyvenimą, leis jam verstis, kaip jis nori, netgi užsiimti „chaltūra“, kitaip tariant, gauti papildomų pajamų ir nemokėti nuo jų mokesčių. Valstybė garantuoja, kad nesikiš į asmeninį gyventojo gyvenimą, nelies jo kūno ir gyvybės. Tačiau pastaroji garantija krizės metu visgi atšaukiama: prasidėjus koronaviruso pandemijai, valstybė pabandė priversti gyventojus skiepytis, bet susidūrė su gana įnirtingu pasipriešinimu. Vykstant karui Ukrainoje, gyventojus teko mobilizuoti, nes pirminis planas greitai, be kraujo, kaip Kryme, ir pasitelkus tik profesionalius karinius dalinius susidoroti su Ukraina žlugo.

Gyventojas – ne subjektas, jis visada yra valdžios manipuliacijų ir sprendimų objektas. Gyventoją mobilizuoja, verbuoja į „Wagner“, sodina į kalėjimą, elgiasi su juo kaip su objektu. Štai kodėl objektą galima nužudyti, kankinti, prievartauti, kam nors priversti, elgtis su juo neteisingai valstybės vardu. Taigi gyventojas nuolat skundžiasi, kad kažkokie jie žadėjo, bet apgavo, neišmokėjo, nedavė. O pats jis tiktai laukia, kada jie įvykdys savo pažadus.

Abejojama ir paties gyventojo gyvybės verte. Gyventojo gyvybė nėra vertybė nei mafijinei sistemai, nei jam pačiam – ir tuo paprasčiau ją paaukoti „tėvynei paliepus“. Gyventojas jaučiasi visiškai priklausomas nuo valstybės, todėl yra visa kuo jai įsipareigojęs. Be kita ko, ir eiti į karą bei nuolankiai ten mirti. Gyventojai gyvena pagal įsakymą ir jam paklūsta. Pasirinkimo laisvė ir teisė priimti vienokius ar kitokius sprendimus – sunki našta, kurią gyventojas perduoda valstybei. Klausimus, susijusius su nuosavomis pajamomis, darbo užmokesčio didinimu, gyventojai taip pat patiki valstybei, manydami, kad tai jos pareiga.

Atsakomybės už vienokius ar kitokius mafijos valstybės valdžios sprendimus gyventojas nejaučia – jis mano, kad valdžiai geriau matyti, ji geriau žino, „mums visko nepraneša“. Gyventojas atsiriboja nuo valdžios, jaučiasi visiškai jai svetimas. Sociologiniai tikslinės grupės tyrimai, atlikti po vasario invazijos, aiškiai parodė, kad gyventojai nejaučia atsakomybės už karą prieš Ukrainą, taikių gyventojų žūtį ir t. t.

Viena iš priežasčių, kodėl nesusiformuoja pilietinė tauta, yra tai, kad žmonės neturi ką vertinti ir ginti. Daugelis neturi jokio reikšmingo turto, net nuosavo būsto. Savo darbu žmonės nesukuria jokios naujos nuosavybės. Verslininkų Rusijoje ne daugiau kaip 2 proc., be to, šis sluoksnis greitai mažėja, nes mafijos valstybei naudinga turėti nuo savęs priklausomus žmones, o ne savarankiškus subjektus, kurie, jausdamiesi nepriklausomi, gali pabandyti pakeisti politinę sistemą ir pasikėsinti į valdžią. Būtent todėl mafijos valstybė neleidžia kurti stambaus kapitalo, išskyrus tą, kurį pati kontroliuoja.

Mafijos valstybė neleidžia atsirasti ir iškilti nepriklausomiems veikėjams, turintiems nuosavų išteklių. Jei apžvelgtume Putino aplinką, beveik visos ryškesnės figūros (išskyrus retas išimtis) ten yra paskirtos, gavusios valdžią ir nuosavybę ne savo pačių pastangomis ir nuopelnais, o dėl artumo mafijos klanui. Štai kodėl mafijos valstybė sunaikina kiekvieną, kuris turi nuosavų išteklių: nesvarbu, ar tai žurnalistas, ar menininkas, ar verslininkas. Ištekliai atimami (arba sunaikinami), o toks asmuo paskelbiamas „užsienio agentu“ arba sėda į kalėjimą, emigruoja arba yra nužudomas. Mafijos valstybė bijo susidurti su tuo, kieno ištekliai – ne gyventojai, o žmonės, turintys apsisprendimo laisvę ir veikiantys ne pagal įsakymą. Būtent todėl mafijos valstybėje negali būti jokios nepriklausomos politikos, kuri remiasi mafijos valstybei nepavaldžiais piliečiais.

Mafijos valstybės kalba – tai padugnių, tarpuvarčių, smulkių banditų kalba. Ji suregzta iš žemiausio registro leksikos, kitus menkinančių arba niekinančių žodžių. Tai agresijos, pagiežos, neapykantos kalba.

Mafijos valstybės vadovų pasąmonėje kartais gimsta nepadorių asociacijų, kurios prasiveržia su kalba.

„Patinka tau ar ne, turi kentėt mane“, – kalbėdamas apie Ukrainą, pareiškė Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas. Pažvelgus į šios frazės kontekstą, glumina tai, kad ją ištarė valstybės vadovas. Tačiau mafijos valstybės vadovo lūpose ji skamba natūraliai. Frazės šaltinis – liaudies, „žemoji“ kalba, vulgarios čiastuškos:

Čiumpu gražuolę už kasų,

Pas ją į grabą ir p...u.

Patinka tau ar ne,

Turi kentėt mane.

Tokią kalbėseną būtų galima paaiškinti asmeninėmis Vladimiro Putino, kurio vaikystė ir jaunystė prabėgo Leningrado kiemuose, savybėmis. Tačiau ji būdinga ne tik jam.

„Atsiprašau, bet mums nusišikti ant Vakarų sankcijų“, – išrėžė Rusijos Federacijos ambasadorius Švedijoje Viktoras Tatarincevas.

„Pacanas pasakė – pacanas padarė“, – pareiškė Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Sergejus Lavrovas.

„Jiems myžk į akis – rasa, sakys“, – pabrėžė partijos „Jedinaja Rossija“ generalinės tarybos sekretorius ir Federacijos Tarybos pirmininko pavaduotojas Andrejus Turčiakas.

Mafijos valstybės kalba – tam tikras „blatnųjų“ žargono ir rusų biurokratinės leksikos mišinys. SSRS pradžioje susiformavo revoliucinė naujakalbė, o XXI a. Rusija susintetino naujakalbę, būdingą mafijos valstybei.

Mafijos valstybės kalba remiasi vulgarizmais ir yra susitelkusi į „antrą galą“. Tai būdinga kriminalinio pasaulio kalbai. Kalbininkai konstatuoja, kad kriminaliniame žargone „dominuoja analinės ir genitalinės srities žodžiai“ (Baldajevas, 1992:8). Tam tikras užsifiksavimas ties ta tema pastebimas ir Vladimiro Putino pasisakymuose. 2006 m., atsakydamas į klausimą apie galimas sankcijas Iranui, jis pareiškė: „Jeigu bobutė turėtų tam tikrų lytinių požymių, ji būtų diedukas. Politika nemėgsta tariamosios nuosakos.“ 2014 m., bendraudamas su žurnalistais Milane, jis pakartojo tą pačią frazę. 2022 m. rugsėjį iš Putino lūpų nuskambėjo šis tas naujo: susitikime su moksleiviais jis drėbė, kad darbštumas – tai ne tik guminė subinaitė.

Mafijos valstybės kalba mėgsta alegorijas, joje gausu dviprasmiškų posakių ir nutylėjimų. Tai apskritai būdinga klasikinės mafijos kalbai. Egzistuoja daug apribojimų, ką ir kaip galima sakyti. Mūsų atveju vienas ryškiausių pavyzdžių – metų metus trunkantis, patologinis Putino vengimas ištarti Navalno pavardę, kurią jis atkakliai keičia alegorijomis. Kalba praturtėjo tokiais Navalno apibūdinimais kaip „Berlyno pacientas“, „figūrantas“, „keleivis“.

Mafijos valstybės kalba – draudžiamoji. Tai reiškia, kad negalima viešai tarti daugybės žodžių, dalykai nevadinami tikraisiais vardais. Vietoj žodžio „sprogimas“ vartojamas nebaisus „pokštelėjimas“, vietoj „atsitraukimo“ – „geros valios gestas“. „Specialiąją karinę operaciją“ pavadinus „karu“, gresia baudžiamasis persekiojimas.

Mafijos valstybės kalba skirta sutelkti ir mobilizuoti. Tai pasiekiama padalijus pasaulį į „saviškius“ ir „priešus“. Tokiai kalbai būdingos priemonės, nukreiptos į nurodymą, demonstraciją, etikečių klijavimą ir stigmatizaciją. Tai ne diskusijos kalba, tai komandos, įsakymo kalba.

Kalba pradeda formuoti tapatybę: joje atsiranda tam tikri „mūsiškiai“, „saviškiai“, kurių „mes nepaliekam“ ir kuriuos „mes ginam“. Jei nepatekai tarp „mūsiškių“, vadinasi, iškritai iš visuomenės.

Mafijos valstybės kalba iracionali, ji apeliuoja į emocijas, o ne į protą. Tokia kalba būdinga visiems valdžios atstovams. Ji iracionali, su ja neįmanomos diskusijos, ji apeliuoja ne į protą, bet į emocijas. Tai monologo, deklaracijų kalba, ji diktuoja, o ne svarsto ar pasakoja. Kalbos vartotojai dažnai kartoja tokius posakius, kurie leidžia nužmoginti oponentą, priklijuoti etiketes, o sau priskirti žmogiškąsias vertybes ir teisingumą. Tipiškas tokios kalbos pavyzdys – Dmitrijaus Medvedevo įrašai telegrame.

Posovietinės mafijos valstybės kalbai būdinga daugeliui pažįstama ir dar neišsitrynusi iš atminties sovietinės propagandos leksika. Tai mentaliai grąžina žmones į Sovietų Sąjungą, į jai įprastą „dviejų sistemų“ konfrontacijos pasaulį. 2022–2023 m. oficialių asmenų kalboje atsirado tokių žodžių ir posakių kaip „marionetės“, „pakalikai“, „pasaulio viešpačiai“, „kurti intrigas“, „pumpuoti išteklius“, „masių mulkinimo sistema“, „visuotinės eksploatacijos sistema“ ir kt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos