Visi R.Queneau literatūros kūriniai – tai tęstinis eksperimentas ieškant atsakymo, kaip funkcionuoja kalba ir kaip galima ja disponuoti.
Autorius pradėjo kurti dar vaikystėje ir buvo nepasotinamas skaitytojas (toks liko visą gyvenimą): trylikos jau buvo parašęs 20 romanų ir daugybę eilėraščių.
Nuo 1920 m. su tėvais įsikūrė Paryžiuje. Sorbonos universitete studijavo literatūrą ir filosofiją. 1925 m. atliko karinę tarnybą: buvo išsiųstas į Vokietiją, paskui – į Maroką (ten dar vyko karas).
Pažintis su siurrealistais André Bretonu, Jacques’u Prévert’u, Georges’u Duhameliu 1927 m. sustiprino jo literatūrinį pašaukimą. R. Queneau išmėgino siurrealistų metodą – automatinį rašymą, bet vėliau jį kritikavo ir atmetė.
Pirmieji R. Queneau tekstai buvo išspausdinti siurrealistų grupės žurnale „La Révolution Surréaliste“. Tuomet išryškėjo rašytojo domėjimasis sapnais, juos įkūnijančiomis meno formomis, kinu.
Begalybės paieškos
Kūrinys „Stiliaus pratimai“ stebina savo parašymo data: regis, taip modernu, žaisminga ir originalu, o pradėta rašyti Antrojo pasaulinio karo metais.
Pasak autoriaus, idėja rašyti tokį kūrinį jam gimė 1930 m., kai koncerte išgirdo Johano Sebastiano Bacho Fugos meną (Die Kunst der Fuge, 1740–1750) – keturiolikos fugų ir keturių kanonų, kuriuose varijuojama viena muzikinė tema kompoziciją.
Rašytojui didelį įspūdį paliko tai, kad vienas motyvas gali plėtotis „iki begalybės“ – jis pamanė, kad „būtų įdomu sukurti kažką panašaus literatūroje /.../. Iš tiesų ir nusprendžiau rašyti Stiliaus pratimus kaip tik išgirdęs Bacho kūrinį“.
Tad 1942 m., remdamasis tikru įvykiu, R.Queneau parašė 12 pirmųjų pratimų ir pavadino Dodekaedru.
Iš pradžių vieno „labai gerbiamo literatūros žurnalo“ direktorius juos „su liūdesiu“ atmetė. R.Queneau buvo atkaklus – 1946 m. jau turėjo 99 pratimus („Sustojau nusprendęs, kad tiek pakaks – nei per mažai, nei per daug. Sakytum, graikų idealas.“).
Juos 1947 m. išleido leidykla Gallimard. Papildytas leidimas (124 pratimai) su autoriaus įžanga, dailininkų Jacques’o Carelmano ir Robert’o Massino iliustracijomis ir Charles’o Leroy straipsniu pasirodė 1963 m., o dar viena redakcija – 1973 m., bet šiame leidime jau buvo kiti pratimai ir jų pavadinimai.
Ėmęsis šio sumanymo R. Queneau susikūrė formalius ir semantinius suvaržymus. Greta pasakojimų, kuriuose remiamasi gramatika, retorikos figūromis, įvairiomis kalbos transformacijomis, yra pasakojimų, kurių šerdis – uoslė, skonis, filosofija, botanika, medicina, matematika. Autorius žaidžia ir stiliumi, ir pasakojimo galimybėmis. Tai nepaprastai nuotaikinga knyga.
Ištraukos iš knygos „Stiliaus pratimai“
Pasakojimas
Kartą apie vidudienį netoli Monso parko, stovėdamas atvirame beveik pilno S maršruto (dabar tai 84 maršrutas) autobuso gale, pastebėjau žmogystą itin laibu kaklu, dėvintį fetrinę skrybėlę, kurią vietoj kaspino juosė pinta virvutė. Tas asmuo staiga ėmė kibti prie kaimyno: šis, girdi, tyčia numina jam koją kiekvieną kartą, kai keleiviai įlipa ar išlipa. Bet jis netrukus liovėsi ginčytis ir puolė ant atsilaisvinusios sėdynės.
Po dviejų valandų vėl pamačiau jį priešais Sen Lazaro stotį gyvai besišnekučiuojantį su draugu, kuris jam patarė sumažinti tarpą tarp palto atvartų – kreiptis į patyrusį siuvėją, kad viršutinę sagą persiūtų kiek aukščiau.
Gatvės kalba
Buva jau biškį po dvylikas, kai galų gale įsiroviau į S. Nu tai įlipu, aišku, atsibašliuoju už biliečiuką i pamatau tokį visai nekažką čiuvą – kaklas kai šlanga, aplink skrybėlę tokia virvike apsukta. Nu tai žiūriu ašai į jį, nes atroda nekažką, nu i tik matau, ka tik staiga jisai praded an kaimyna rautis. Agirdž’, – saka jam, – gal gali biški atsargiau, – vara an jo, o atroda, ka žliumb, – atroda, ka specialiai, – burb jisai, – lipi be perstoja man an letenų, – saka. O tada jau visas pasikėlęs ain i atsisėd. Nu ne kažką.
Paskiau da varau pro Romas aikštę, matau, anas bazarin apie reikalus su kitu panašiu čiuvu. Žiek,– tasai jam saka, – tau reik’, – saka tasai jam, – kitą sagą įsiūt’, – aiškin jisai, – prie šita palta, – i užbaige taip.
Atskyrimai
Autobuse (nereikėtų jo painioti su kitu busu) aš pamačiau (bet nepriėjau arčiau) veikėją (ne paslaugų teikėją), dėvintį skrybėlę (ne siurbėlę), apjuostą pinta virvele (o ne virta pynele). Jo galva stirksojo (o ne spoksojo) ant laibo kaklo (o ne ant klaikaus bailio). Kadangi minia stumdėsi (o ne dama maudėsi), naujas keleivis (o ne senas kareivis) aną žmogėną nustūmė tolyn (o ne iškėlė aukštyn). Minėtasis ėmė burbėti (o ne kelnėtasis liovėsi drebėti), bet pamatęs laisvą vietą (ne atkišęs aukštą mietą), puolė sėstis (ne aukštielninkas griuvo skėstis).
Aš vėliau jį pamačiau (o ne pamatas nulietas kiek stačiau) prieš Sen Lazaro stotį (ne ten, kur senis geni lapuotį): šnekučiavosi su bičiuliu (o ne glebėsčiavosi tarp gėlių) apie sagą apsiauste (nereikėtų painioti: ne skalbinius kieme džiaustė).
Oficialus laiškas
Turiu garbės jums pranešti žemiau išdėstytus faktus, kurių bešališku ir pasibaisėjusiu liudininku man teko būti.
Tą dieną, maždaug vidudienį, stovėjau galinėje platformoje, autobuse, važiavusiame Kurselio gatve Šamperė aikštės kryptimi. Minėtasis autobusas buvo pilnas, drįsčiau pasakyti, net daugiau negu pilnas, nes kontrolierius papildomai įleido kelis išrinktuosius be jokios pateisinamos priežasties, o skatinamas vien perdėto širdies gerumo, pastūmėjusio jį pažeisti taisykles, todėl vėliau virtusio beveik aplaidumu. Kiekvienoje stotelėje išlipantys ir įlipantys, pirmyn ir atgal zujantys keleiviai kaipmat sukėlė tam tikrą susistumdymą, paskatinusį vieną keleivį piktintis, – tiesa, gana droviai. Turiu pridurti, kad vos tik atsirado galimybė, jis nuėjo atsisėsti.
Prie šio trumpučio pasakojimo dar pridursiu: kiek vėliau turėjau progą pamatyti tą keleivį asmens, kurio tapatybės man nepavyko nustatyti, draugijoje. Jie gyvai šnekučiavosi, regis, apie estetinio pobūdžio dalykus.
Minėtomis aplinkybėmis prašau jus, Pone, nurodyti, kokias išvadas turėčiau padaryti iš šių faktų ir kokio požiūrio gyvenime, jūsų manymu, man derėtų laikytis ateityje.
Tikėdamasis jūsų atsakymo, prašau jus, Pone, priimti mano visišką ir, mažų mažiausiai, uolią pagarbą.
Aš tai
Aš tai taip suprantu: kai koks nors tipas įkyriai mindžioja tau letenas, tai žiauriai siutina. Bet pasipiktinus nueiti ir atsisėsti kaip kokiam bezdaliui, šito tai nesuprantu. Aš tai mačiau aną dieną, kaip tai įvyko S maršruto autobuso galinėje platformoje. Man tai to jaunuolio kaklas pasirodė truputį per ilgas, o kaselė, kur juosė skrybėlę, buvo visai juokinga. Aš tai niekada su tokiu galvos apdangalu į gatvę nedrįsčiau išeiti. Bet kaip ir sakiau: tas tipas pašūkavo ant kito keleivio, kuris jam mindžiojo kojas, o paskui nuėjo ir atsisėdo lyg niekur nieko. Aš tai tokiam niekšui, kuris kojas mindo, būčiau kaip liuobtelėjęs per marmūzę.
Būna gi keistų dalykų gyvenime, aš tai žinau, gal tik kalnai nesusitinka. Aš tai po poros valandų ir vėl sutikau tą vaikiną. Aš tai jį pastebėjau prieš Sen Lazaro stotį. Aš tai matau jį su panašiu į jį draugu, o tas sako – aš tai išgirdau: „Šitą sagą reikėtų įsiūti aukščiau.“ Aš tai gerai jį mačiau – rodė į viršutinę sagą.
(Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė)
