Aidas Marčėnas „Kasdienynas“
Nuo XX a. vidurio Vakarų literatūrinės autobiografijos teorijos suklestėjimo, kurios ryškiausia atstovė yra profesorė Sidonie Smith, įprasta teigti, kad visiškai atitinkančių objektyvią realybę autobiografinių tekstų tiesiog nėra, jie neegzistuoja. S.Smith nurodo ir priežastį, kodėl taip yra – autobiografiniai pasakojimai, pasak jos, neobjektyvūs todėl, kad jų rašymo momentą ir tikruosius įvykius visada skiria laiko distancija, rašantysis turi atlikti vadinamąjį retrospekcijos veiksmą, kuris ir veikia deviacijas nuo to, kaip iš tiesų buvo. Vienas artimiausių gyvenamajai tikrovei autobiografinių tekstų žanrų, teigia S.Smith, yra dienoraštis, nes jame įvykį ir jo užrašymą skiria sąlygiškai nedaug laiko.
Naujausia poeto Aido Marčėno knyga „Kasdienynas“, pagal žanrą būdama dienoraštis, ją analizuojant autobiografijos teorijos šviesoje, atskleidžia netikėtą tos teorijos loginį šuolį – teigdami, kad visi be išimties autobiografiniai tekstai yra pilni tikrovės iškraipymų, mokslininkai tarytum numano, kad esama objektyvių, nuo rašančiojo nepriklausančių ir tiesą bylojančių tekstų.
Kokie tai tekstai, iš autobiografijos teorijos taip ir lieka neaišku. A.Marčėnas, rašydamas dienoraštį, manytina, jau žinojo, kad jį publikuos, todėl turbūt ir nesiekė tariamo objektyvumo – į knygą pakliūva labai subjektyvios pastabos ir etiudai. A.Marčėnas objektyvumo statusą suteikia pirmiausiai ne tekstams, sudėtiems į „Kasdienyną“, o poezijai. Autobiografijos teoretikai nustebtų išgirdę, kad tikrąjį objektyvumą literatūra pasiekia poezijoje.
„Kasdienynas“ ir įdomus ne kaip knyga, pasakojanti tai, kaip buvo, o kaip dienoraštinių įrašų rinkinys, rodantis, kaip tikrus įvykius, knygas ir žmones pamatė ir suprato A.Marčėnas. Pats autorius neslepia, kad kai kurių literatūros lauko žmonių yra vertinamas kaip pasipūtęs ir arogantiškas, išminčiaus pozą užėmęs poetas. Visa tai būtų tiesa, jei A.Marčėnas nebūtų, kaip retas kitas lietuvių autorius, toks autoironiškas. Puikybės temą „Kasdienyno“ autorius varijuoja visoje knygoje, kol skaitytojas pagaliau ima suprasti, kad puikybės tema yra labai glaudžiai susijusi su tikėjimu: atsakymas į klausimą „kuo tiki A.Marčėnas?“ padėtų išspręsti moralinę dilemą – ar autorius serga puikybe, ar yra savikritiškas ir nevengiantis pats save pašiepti poetas.
„Kasdienyno“ autorius lemtingai užrašo „aš netikiu, aš tikiuosi“. Kitaip sakant, tikėjimas Dievu jam svetimas ir jis linkęs pasitikėti savimi ir tikėti sau. Visgi jau už kelių puslapių vėl sužaižaruoja puiki ir kandi pastaba savo paties asmens atžvilgiu. Tai sukuria autoriaus distanciją su pačiu savimi. Tas, kurį patį nuo savęs skiria atstumas, tikrai nėra asmuo, kuris veidrodyje ar vandenyje mėgautųsi savo atvaizdu.
Šitoks atstumo su savimi palaikymas leidžia fiksuoti gana naują ir neįprastą lietuvių literatūroje ir kultūroje juoko formą: juokiamasi ne kvatojant, ne pro ašaras, ne užgauliai, o labiau ramiai ir santūriai. Gal netgi tik besišypsant. Taip juokiasi tik žmonės, kurie yra pasiekę išmintį. A.Marčėnui kartais prikišama, kad jis pernelyg daug rašo, todėl jo žodžiai, atseit, praranda svarumą. Lietuvių kultūroje įprasta, kad išminčius yra tas, kuris žino, bet tyli, ištardamas vieną kitą sakinį labai retai.
Žydų religijos ir kultūros istorijoje išminčiai kalba daug ir dėl to jų žodžiai nenuvertėja. Knygoje „Kasdienynas“ yra gausu tokių ištarų, kurios neabejotinai priklauso išminčiaus mąstymui, nes byloja apie suvaldytas aistras. Šiuo požiūriu A.Marčėnas savo knygoje įtvirtina išminčiaus, kaip priklausančiojo kultūros elitui, buvimą. Ir pats žinodamas, kad rašo išmintingai, ir nepamiršdamas net ir to pašiepti, A.Marčėnas „Kasdienyne“ netikėtai sukuria naują fenomeną – dienoraštį, kuris byloja išmintį, todėl pasiekia poezijos objektyvumo lygmenį ir tampa nepavaldus tikrovės deviacijoms: būdamas labai subjektyvus, autorius atskleidžia tiesas, kurios net nuo jo paties nepriklauso ir visgi netampa poetiniu tekstu. Tokį, turbūt pusiau sąmoningą, autoriaus siekį patvirtina ir gausybė haiku ir kitų trumpųjų poetinių žanrų kūrinių, įtrauktų į dienoraštį.
Taigi A.Marčėno „Kasdienynas“ tiesa paverčia du teiginius: poezija yra pats tikriausias kalbėjimo apie pasaulį būdas, o dienoraštis gali būti nemažiau objektyvus, nei poezija, ir visiškai nutolti nuo tikrovės deviacijų. Kraštutinis subjektyvumas netikėtai ir kartu dėsningai virsta objektyvumu, kuris ir yra išmintis.
Viktorija Daujotytė „Granas: įtrūkstanti tikrovė“
Lietuvių kultūros istorijoje nėra gausu knygų ir tekstų, kurie pretenduotų į intelektualinės biografijos žanro kūrinius. Bene vienintelis ir pirmasis iš tokių autorių buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose didžiąją gyvenimo dalį praleidęs kultūrologas, sociologas Vytautas Kavolis, praėjusio amžiaus antrojoje pusėje parašęs Vinco Kudirkos intelektualinę biografiją, pavadintą „Žmogaus genezė“. Intelektualinei biografijai, kaip žanrui, būdinga tai, kad jų autoriai analizuoja žymių literatūros, kultūros veikėjų gyvenimus, akcentuodami ne faktus ir bibliografijas, o tų herojų sąmoningumo gimimą, vertybinius apsisprendimus, žinoma, nepamiršdami ir rašytinio jų palikimo.
Lietuvoje iki šiol dažniau rašomos biografijos, kuriose svarbūs faktai, jų interpretuoti lyg nedrįstama, nes „tai būtų pernelyg laisva“. Pats intelektualinės biografijos žanras klestėjo ir tebėra populiarus Prancūzijoje ir angliškai kalbančiose šalyse – JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės biografinė knyga „Granas: įtrūkstanti tikrovė“ apie rašytoją Romualdą Granauską yra būtent tokio žanro kūrinys. Žinoma, tai jau ne pirmoji autorės knyga apie lietuvių rašytojus, ir visos tos biografijos yra ženklinamos panašių, tačiau ne tapačių, V.Daujotytės metodologinių, vertybinių, pasaulėžiūrinių nuostatų.
V.Daujotytės pasirinkimas rašyti lietuvių autorių biografijas fenomenologiniu metodu dažniausiai yra priešinamas tekstualistinei kritikai ir literatūros mokslui, taip pasakant, kad į meno kūrinius, kuriuos analizuoja autorė, semiotikai ir kitų, ne fenomenologinio, metodų šalininkai žvelgtų mažiau nutoldami nuo literatūros tekstų ir daugiau dėmesio skirdami metodo diktuojamoms taisyklėms – išankstinėms loginėms struktūros, kurias literatūros kūrinyje reikia pažinti ir aprašyti.
V.Daujotytė, kaskart rašydama biografiją, leidžiasi į daug rizikingesnę ir įdomesnę kelionę, neprimesdama literatūros kūriniams kitų teoretikų patvirtintų ir pripažintų nuostatų, o ieškodama originalių pačių autorių, kurių gyvenimus kūrybą aprašo, kūrybinių struktūrų. Klaidinga yra manyti, kad fenomenologinis metodas nutolina nuo teksto ir kalbos. Iš tiesų, labiau priešingai – jis palieka galimybę literatūros kritikui nueiti visą skaitymo, suvokimo ir interpretacijos kelią, kuris yra daug lėtesnis ir gilesnis, nei tik bandant atpažinti iš anksto žinomas tiesas aptariamame kūrinyje. V.Daujotytės metodas vis dar palieka teisę nustebti ir sustoti – du prabangos šių dienų pasaulyje aspektus, kurie vis labiau retėja.
XX a. antrojoje pusėje Vakarų filosofijoje, ypač prancūzo Jean`o Baudrillard`o veikaluose, galima aptikti stiprios ir gana aršios kritikos pasaulio ženklų, taip pat ir verbalinės kalbos, atžvilgiu – tai žymi Vakarų kultūros ir mokslo nusigręžimą nuo semiotikos ir prasmės paieškų. V.Daujotytė knygoje apie R.Granauską pasako radikaliai priešingą postmodernizmo mąstymui tiesą – kalba yra pirmesnė nei daiktai ir žmonės. Ir mūsų įrankiai, reikmenys, ir mes patys, kaip ir mūsų protėviai, esame pasmerkti nykti. Kalba mus pasiekia iš gilios senovės ir nusitęsia į mums nepažinius laiko tolius. Už kalbos nereikia ieškoti gyvenimo, nes kalba dažniausiai ir sukuria tą gyvenimą, ypač R.Granausko atveju.
Dar vienas esminis V.Daujotytės atradimas knygoje „Granas: įtrūkstanti tikrovė“ yra tas, kad literatūros kritika neturėtų bijoti aprašyti mitus ir pati virsti mitu. Mokslinis priešiškumas mitiniam mąstymui radosi iš XX a. vidurio mokslo filosofijos, kurios autoriai, ypač Karl`as Raimund`as Poper`is, teigė, kad humanitariniuose moksluose tyrimų išvados privalo būti falsifikuojamos – ne „padirbinėjimo“ reikšme, bet tuo aspektu, kad tas išvadas, esant kitokioms išeitinėms tyrimo pozicijoms, privalo būti įmanoma paneigti.
Pasak šių filosofų, tik tikslieji ir fiziniai mokslai turi teisę į nepaneigiamas tiesas. V.Daujotytė knygoje „Granas: įtrūkstanti tikrovė“ tvirtina priešingai: jei R.Granauskui mitinis mąstymas ir mito kalba buvo nepaneigiama, absoliuti ir tik moralines ribas turinti tiesa, tai ir rašymas apie R.Granauską gali ir net yra nepaneigiamas. Fenomenologinis mąstymas tiesiog, viena vertus, yra humanitarinių mokslų pamatuose, o, kita vertus, yra lyg jų „karūna“.
Ar V.Daujotytės knyga apie R.Granauską yra unikali, ar, kaip kai kurie kritikai mėgsta sakyti, yra viena iš daugelio knygų apie jos pačios autorę, padėti atsakyti gali tik dėmesys R.Granauskui, kurio gyvenimas yra vienintelis, nepakartojamas ir nedauginamas – tai ir skleidžiasi knygoje „Granas: įtrūkstanti tikrovė“.
