Robertas Keturakis „Nakties baltieji debesys“
Simptomiška yra tai, kad naujausią poeto R.Keturakio knygą išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. XX a. 9-ajame dešimtmetyje, Lietuvai vos atgavus nepriklausomybę, R.Keturakis buvo vienas populiariausių ir skaitomiausių poetų. Naujausia jo knyga „Nakties baltieji debesys“ skirta būtent tai publikai, kuri per kelis dešimtmečius emigravo iš Lietuvos ir nėra susipažinusi su naujausiomis lietuvių poezijos tendencijomis.
Knygoje „Nakties baltieji debesys“ R.Keturakis lieka ištikimas savo stilistikai, neieško naujų poetinių formų, todėl eilėraščių rinkinys užsienio skaitytojui yra malonus prisiminimas apie paliktą šalį.
Emigrantams jau ne vieną dešimtmetį būdinga tai, kad jų lietuvybė užsienyje tarytum užsikonservuoja: nesužinant naujienų ir negyvenant tėvynės realijomis, lietuviškumas ima asocijuotis su tuo, kaip Lietuva gyveno išvažiuojant iš jos.
Knygoje „Nakties baltieji debesys“ R.Keturakis lieka ištikimas savo stilistikai, neieško naujų poetinių formų, todėl eilėraščių rinkinys užsienio skaitytojui yra malonus prisiminimas apie paliktą šalį.
Knygos „Nakties baltieji debesys“ lyrinis subjektas kalba tomis pačiomis metaforomis, kuriomis buvo prabilęs praėjusiame amžiuje. Šios poetinės formos į lietuvių literatūrą stipriausiai pateko iš XIX a. rusų poezijos „aukso amžiaus“ laikų – Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo ir kitų klasikų eilėraščių ir poemų. Suprantama, kad sovietiniais laikais lietuviams šios tendencijos buvo brukamos bendrojo lavinimo mokyklose ir filologijos studijose universitetuose. Taigi romantinės anachronistinės ypatybės XX a. pabaigos lietuvių poezijoje siekia labai senas ir ne visada pageidautas įtakas. Romantinės jausenos poezijoje naujai interpretuojamos itin sunkiai. Klasikinės formos, romantinių temų eilėraštis yra pasmerktas kartoti „nugrotą plokštelę“.
R.Keturakio naujausios knygos lyrinio subjekto drama kyla iš nesusitaikymo su mirties nuojautomis ir pačiu žmogaus mirtingumu: jį slegia nežinia, pragaro baimė, kitos religinio pobūdžio jausenos. Keista, bet knygos „Nakties baltieji debesys“ subjektas beveik neapmąsto savo gyvenimo kelio, nes koncentruojamasi į buvimą „čia“ ir „dabar“. R.Keturakio rinkinio eilėraščius galima vadinti būsenos kūriniais. Vienintelės aliuzijos į praeitį susijusios vėlgi su lietuvių literatūroje jau senokai apmąstytais ir išreikštais faktais – sovietine kolektyvizacija ir industrializacija. R.Keturakio eilėraščių subjektas ilgisi gimtosios sodybos, vaikystės patirčių, kurios net ir atmintyje jau tik fragmentiškos, todėl jų tikrumas priešinamas sapniškoms būsenoms. Poezijos rinkiniui artėjant prie pabaigos, prisimenami tėvas ir motina, su kuriais laukia susitikimas anapus.
Įdomu yra tai, kad pati R.Keturakio knygos „Nakties baltieji debesys“ tema – buvimas mirties akivaizdoje – teikia poetinių galimybių kurti egzistencializmo filosofinei krypčiai ir mąstymui artimus eilėraščius. Juk būtent XX a. antrosios pusės prancūzų filosofai nagrinėjo mirties vienatvėje temą, kuri tokia artima R.Keturakio eilėraščių subjektui. Taip kiltų galimybė svarstyti gyvenimo absurdiškumo ir prasmės alternatyvą, tačiau R.Keturakis savo eilėraščiuose kalba tokiais žodžiais, kurie ištrina bet kokią poetinės gelmės galimybę – kartojamos asmeninės metaforų klišės, neleidžiančios prabilti apie mirtį unikaliai.
Tokia pozicija suartina R.Keturakį su jo knygos skaitytojais, nes mirs kiekvienas, ir, stilizuodamas pats save, poetas patvirtina, kad tėra vienas iš daugelio. Tai kuria romantinės tradicijos degeneraciją, nes ir rusų, ir britų romantikai savo kūryba ir jos komentarais tvirtino, jog poetas yra išskirtinė asmenybė, jaučianti ir mąstanti daug giliau nei daugelis skaitytojų. R.Keturakis renkasi kitą kelią, sulyginantį jį su eiliniais mirtingaisiais – mirties romantizavimą pakeičia jos baimė.
Visgi paskutiniais rinkinio eilėraščiais susitaikoma su neišvengiamybe, kuri suprantama kaip grįžimas į pradžių pradžią – gimtinę ir kosmosą. Gimtosios vietos tampa universalijomis, leidžiančiomis saugiai jaustis mirštant, randasi egzistencinis suvokimas, kad iš pirmosios gyvenimo vietos niekur ir nebuvo išeita, visas gyvenimo kelias tebuvo tuščia drama, kurią įvertinti pats žmogus yra bejėgis – tai jau aukštesnių jėgų valioje.
„Atokios stotys“
Ne Vilniuje gyvenančių poetų kūrybos almanachas „Atokios stotys“, sudarytas uteniškio Vytauto Kazielos, irgi susijęs su gimtosios vietos – kaimo ar nedidelio miesto – kaip kosmoso samprata. Gimtinės upės, aikštės, parkai ir bažnyčios tampa daugelio almanacho poetų kūrinių erdve, kuri mylima ir globojama žvilgsniu ir kalba. „Atokios stotys“ yra poezijos kolekcija, bylojanti, kad ir ne sostinėje esama viso spektro poetinės kūrybos: almanachas pradedamas stipriais Dianos Paklonskaitės eilėraščiais, kurių, lyg kamertono, temą ir kalbėjimo gylį išlaiko ir daugelis kitų į almanachą įtrauktų poetų. Gaila, kad knygos dramaturgija sumanyta taip, kad ten, kur turėtų būti „Atokių stočių“ kulminacija, dominuoja anachroniški romantiniai poetiniai bandymai. Tiesa, skaitytojas nelieka nusivylęs – almanachas baigiamas originalumo ir savitos poetinės intonacijos nestokojančiais Gintauto Dabrišiaus eilėraščiais. Pažymėtina, kad į almanachą įtraukta ir ne Vilniuje gyvenančių avangardistų – Mindaugo Švėgždos ir Skaidriaus Kandratavičiaus – eilėraščių, neleidžiančių teigti, kad lietuvių poezija atsinaujina tik sostinėje.
Almanachas „Atokios stotys“ yra parankus kalbėti apie dvejopą žmogaus santykį su savo gyvenamąja erdve. Daugelis į knygą įtrauktų poetų savo erdvę traktuoja kaip tokią, už kurią reikia atsakyti, kurią reikia atnaujinti ir nuolat perkurti. Tai – lokalaus, bet prasmingo buvimo sąlyga. Tokių eilėraščių subjektas yra daug geriau atsimenantis savo ir Kito gyvenimą, mažiausias jo detales, todėl yra gyvybingesnis už daugelį įsikūrusiųjų ir rašančiųjų centre.
Ne Vilniuje rašantis poetas sukuria savo mikropasaulį, kuriam neprimeta verbalinės kalbos.
Ne Vilniuje rašantis poetas sukuria savo mikropasaulį, kuriam neprimeta verbalinės kalbos – almanache itin pastebima, kad tie poetai, kurių eilėraščių eilutės ilgesnės, eilėraščiai žodingesni, nutrina vietos ir jos daiktų kalbėjimą, taip primesdami savo verbalinę kalbą, o tie, kas taupo žodį, atveria unikalią ir Vilniuje gyvenančiam neprieinamą tikrovę, kuri ne atkartojama iš praėjusio amžiaus, o matoma naujai ir originaliai.
Kalba globojančios daiktus poezijos prasmė yra ta, kad išsaugoma tai, kas netrukus išnyks: eilėraščių subjektas ne romantiškai apgailestauja dėl to, ko jau nėra, o fiksuoja tai, kas yra, bet tuoj pražus. Taip poezija įgauna filosofinę ir dokumentinę prasmę. Poetų lyrinio subjekto akiratyje – ir unikalūs ne Vilniaus vaizdai, ir garsai, ir kvapai ir faktūros. Ši tikrovė pasikliauja jutimų tiesa, kuri leidžia lyriniam subjektui atsitraukti, nesureikšminti savęs ir asmeninių dramų.
Apibendrinant galima sakyti, kad ne Vilniaus poetas yra gyvas ir unikalus tol, kol pernelyg daug negalvoja apie save, nesikoncentruoja į savo jausminius išgyvenimus. Kai tik pasiduodama šioms silpnybėms, pajuntamas savo, kaip poeto, išskirtinumas (ne Vilniuje poetų yra tiesiog statistiškai mažiau) ir iškart susireikšminama. Turbūt todėl geriausia ir adekvačiausia, palankiausia poetinei kūrybai galima būtų vadinti Zen filosofijai artimą laikyseną – ištirpimą aplinkoje ir kovos prieš tikrovę atsisakymą, vengimą primesti save aplinkai. Paradoksalu, bet provincialumas neištinka tuomet, kai susiliejama su mažo miesto ar kaimo tikrove. Provinciali kūryba visada svarsto savo vietą ten, kur paties kūrėjo tiesiog nėra – tai psichologinio neadekvatumo esmė, sukurianti iliuziją, kad esi daug vertas, tačiau nevertinamas.
Vienas rimtesnių almanacho „Atokios stotys“ trūkumų tas, kad sudarytojas nepateikia visiškai jokios informacijos apie autorius – visgi įdomu sužinoti, iš kokio krašto jie kilę, koks jų amžius, profesinė veikla ir ankstesnis kūrybinis kelias. V.Kaziela teigia, kad „Atokios stotys“ yra emigracijoje gyvenančių poetų kūrybos almanachas, tačiau panašu, kad į šių metų tomą pateko tik vienos autorės – Lidijos Šimkutės – eilėraščiai. Toks sudarytojo sprendimas primena mokslines konferencijas, kurios tarptautinėmis virsta tik todėl, kad jose dalyvauja vienas pranešėjas iš Latvijos ar Lenkijos – tai gana dažnas jau kitos, mokslinės, Lietuvos aplinkos reiškinys. Tikėtina, kad ateityje, stiprėjant diasporiniams ryšiams, migrantų kūrybos almanache bus daugiau. Tai sutrukdytų tokiems autoriams, kaip R.Keturakis, klaidinti užsienio skaitytojus neva lietuvių poezijoje – nieko nauja. Jei „Atokios stotys“ būtų almanachas, platinamas ir užsienyje, ten esantieji geriau žinotų naujausias lietuvių literatūros tendencijas, kurios pasiekia ne iš Vilniaus, o iš daugelio emigrantų gimtųjų vietų. Tai reikšmingai papildytų svarbų ir abejonių nekeliantį sostinės formuojamą lietuvių literatūros vaizdą.
