Deividas Preišegalavičius „Dulkių spalvos žuvelės“
Gyvename laikais, kai lietuvių literatūra tiesiog springsta nuo ego tekstų – autobiografijų, dienoraščių, memuarų ir trauminių pasakojimų. Vaizdas truputį primena turgaus aikštę, kurioje sėdi daugybė luošų elgetų, atvėrusių savo žaizdas praeiviams ir laukiančių, kol šie randai ir prievartos žymės paskatins praeivį įmesti keletą monetų į šalia pastatytą indelį. Kitaip sakant, literatūra jau kurį laiką yra pavirtusi saviterapijos erdve, kurioje autoriui svarbu demonstruoti save. Viešumo laikais tokia tendencija nestebina – kiekvienas nori būti pastebėtas, išgirstas, paguostas. Nuo minėtos turgaus aikštės literatūros laukas skiriasi tik tuo, kad čia reikia ne monetas mesti, o pagarbinti autorių už gyvenimo patirtį, didžiausias pripažinimas tampa lygus aplodismentų audrai.
Esant tokiai padėčiai, kartais randasi gana senamadiškų išimčių: poetas Tomas Venclova prieš kelis mėnesius duotame interviu teigia, jog kartais svarbiau yra ne tai, kad tave perskaitys minios, o tai, kad atkreipsi vos kelių dešimčių skaitytojų dėmesį. Pasak poeto, ta saujelė žmonių paprastai būna ypatinga – paprastai jie yra ir avangardas (lygus gerai pamirštai klasikai), ir triksteriai, besišaipantys iš masinių karnavalų.
Kauniečio rašytojo Deivido Preišegalavičiaus pirmoji knyga „Dulkių spalvos žuvelės“ yra būtent toks nemadingas, tiksliau sakant, senamadiškas skaitinys. Autorius novelių rinkinyje pabrėžtinai kuria atstumą tarp savęs ir to, ką pasakoja, – ši ypatybė Vakarų civilizacijos literatūrai buvo būdinga beveik visais laikais, išskyrus šiandieną. D.Preišegalavičiaus žvilgsnis „Dulkių spalvos žuvelėse“ yra nukreiptas į tą tikrovę, kuri nėra psichologinė – tai rodo, kad čia nesiekiama spręsti asmenines problemas ar vaduotis nuo kompleksų. Prieštaringa šios knygos lietuviškoji recepcija tik patvirtina, kad esame susirūpinę „išpažintimis“ ir kitokiais ekshibicionistiniais aktais, todėl drąsus vaizduotės darbas mūsų nedomina ar net kelia neigiamą reakciją, atstūmimą.
„Dulkių spalvos žuvelės“ nėra realistinis kūrinys – čia nesiekiama kuo tiksliau referuoti išorinę tikrovę. Dabartinėje lietuvių prozoje panašių knygų yra vos kelios, iš kurių aptariamam novelių rinkiniui yra artimiausi Alvydo Šlepiko apsakymai ir Kęstučio Navako romanas „Vyno kopija“. A.Šlepikas trumpojoje prozoje dažniausiai siekia kinematografiško efekto, kuris kiek primena režisieriaus Davido Lyncho filmus – pasakojimai pradedami nuo konkrečių detalių, tačiau netrukus perkelia į siurrealistinę tikrovę, verčiančią klausti – kas tikriau – vaizduotė ar daiktiškumas ir įprastas socialumas? K.Navakas savo žymiajame romane sukuria ištisą fantasmagoriją, beveik nepalikdamas vietos realybei, kurią galėtume apibūdinti žodžiais „čia“ ir „dabar“.
D.Preišegalavičiaus „Dulkių spalvos žuvelės“ įsikuria tarpinėje pozicijoje tarp A.Šlepiko ir K.Navako literatūrinių tekstų: viena vertus, akivaizdus daiktiškosios tikrovės detalumas neleidžia fantazuoti pernelyg drąsiai, tarsi prikabina ir pasakotoją, ir skaitytoją prie socialumo ir kasdienės tikrovės; kita vertus, fantazavimas yra tiek drąsus, kiek reikalinga pasiekti ribą tarp daiktiškos neliteratūrinės paradigmos ir vaizduotės kūrinijos. „Dulkių spalvos žuvelių“ novelės dažniausiai baigiasi ten, kur atsiveria vaizdas, paneigiantis įprastinę tikrovę. Dėl kai kam galbūt nepriimtinos vaizdavimo nedrąsos, kai prabylama apie sąlygiškus fenomenus, aptariama knyga išvengia dar vieno pavojaus – ji netampa ezoterine, tokia, kuri teigtų, kad kasdienis pasaulis yra visiškai nesvarbus ir prarandantis svarbą prieš vaizduotės vaisius.
Dar viena „Dulkių spalvos žuvelių“ ypatybė yra tiesiog neapeinama – tai kvapas, kurį skleidžia knyga. Kai skaitant kvepia žuvimi, aiškėja, kad vaizduotė visų pirma yra susijusi su kūniškais, jutiminiais potyriais. Žuvies kvapas čia tarnauja kaip būdas išjungti kasdienį mąstymą ir atsiverti pasakojimui. Filosofas Gintautas Mažeikis neseniai vykusioje viešoje diskusijoje yra kalbėjęs apie naujųjų, mūsų, laikų tendenciją – jauni žmonės, neskaitę klasikinių romanų paauglystėje, net meninį tekstą linkę suvokti kaip matematikos vadovėlį, nes žodiniai tekstai tokiems skaitytojams nekuria jokių vaizdinių.
Dar viena „Dulkių spalvos žuvelių“ ypatybė yra tiesiog neapeinama – tai kvapas, kurį skleidžia knyga.
Tokie jaunuoliai yra pasmerkti sąvokiniam mąstymui, o vizualumą tegali atstoti kinas arba komiksai. D.Preišegalavičiaus „Dulkių spalvos žuvelės“ lietuvių literatūroje yra retas kūrinys labiausiai todėl, kad, skaitant šią knygą, neįmanoma nekurti savųjų vaizdinių. Tokia proza veikia kaip laisvės erdvė – vaizdai čia nėra sukurti ir apdoroti greitojo jų vartojimo fabrikų, skaitytojas turi galimybę autentiškai įsivaizduoti tai, ką novelių pasakotojas tik pasiūlo, bet ne įperša ar, naudodamas vizualiąją prievartą, suformuoja ir patiekia kaip gatavą produktą.
Algimantas Mikuta „Septynios širšės“
Kauniečio Algimanto Mikutos naujausia poezijos knyga „Septynios širšės“ – tai irgi galimybė patirti tai, kas šiandienėje lietuvių literatūroje yra reta. Šios knygos eilėraščiai, būdami nemadingi, nesiūlo eseistinių įžvalgų, kurios būtų artimos publicistikai. Pagal savo tikslą ir pobūdį „Septynios širšės“ yra poezijos rinkinys, artimas filosofo Leonido Donskio politinių humoristinių aforizmų knygoms. A.Mikutos „Septynios širšės“ yra pirmiausia juoko knyga.
Tai – satyros, lengvos ironijos, autoironijos ir humoro eilėraščiai, kartais priverčiantys šyptelėti, kartais – garsiau nusijuokti, o kartais – juoktis per ašaras. Teisę ir galimybę pašiepti šiandienės tikrovės reiškinius A.Mikutos eilėraščių subjektui suteikia juokas iš paties savęs: suvokiant savo ribotumą, požiūrių asmeniškumą ir tiesos polisemiją, tampa įmanoma kreipti dėmesį į kitus ir aplinką. „Septynios širšės“ nėra skaudulių knyga, kurioje autorius apraudotų šiandienės visuomenės pasileidimą, naujus papročius ir tradicijų užmarštį. Tai – labiau meno kūrinys, kuriame netgi tie dalykai, iš kurių juokiamasi, yra sąlygiški. „Septynios širšės“ yra stipraus žmogaus knyga, nes čia drįstama ne aimanuoti, o menu nukenksminti tai, kas netenkina visuomenės gyvenime. Tokia Vakarų literatūros tradicijoje ir buvo satyrinė literatūra.
Skirtingai nei L.Donskio politiniai aforizmai, A.Mikutos eilėraščiai yra konservatyvūs, o ne liberalūs. Juoko efektas čia kyla iš komizmo, kuris reiškia neatitikimą tarp autoriaus požiūrių ir masinio gyvenimo, kuris turbūt ne vien dabar, bet ir anksčiau, buvo panašus į teatrą. Tiksliausiai A.Mikutos „Septynių širšių“ autoriaus ir eilėraščių subjekto poziciją būtų galima apibūdinti kaip pasenusio žmogaus išmintį. Laikais, kai garbinama jaunystė, A.Mikuta yra išsiskiriantis ir vėlgi senamadiškas – teigia pagyvenusio žmogaus privalumus prieš kvailumą ir pasidavimą paviršutiniam tikrovės suvokimui.
Kita vertus, A.Mikuta yra tiek drąsus kūrėjas, kad šaiposi net ir iš pačios literatūros, rašymo kaip absurdiškos veiklos, taip išmušdamas sau iš po kojų, atrodytų, vienintelę atramą.
Norint eilėraščiais kritikuoti socialinį pasaulį ir neprarasti meniškumo, reikia žinoti pačią to pasaulio sandarą ir principus, iš kurių pats svarbiausias knygoje „Septynios širšės“ yra tas, kad niekas nėra taip, kaip atrodo iš pirmojo žvilgsnio. Tokios meninės strategijos šalutinis efektas, lyg farmacijoje, yra tas, kad juokingi dalykai kelia ne tik juoką, bet ir giedrą liūdesį – tekstai savo disforiškumu artimi tradiciniam aukštaitiškam mąstymui, kuris byloja, kad pasaulio tvarkos negali pakeisti niekas: nei vienas žmogus, nei juokas, nei ašaros, nei dramos, nei tragizmas.
Dėl to besišypsančiam eilėraščių subjektui iš tiesų yra liūdna ir net kiek beviltiška. Literatūra, kaip salyginės tikrovės kūrimo būdas, yra viena iš nedaugelio galimybių nepanirti į visišką desperaciją ir išsaugoti individo buvimo alternatyvas. Kita vertus, A.Mikuta yra tiek drąsus kūrėjas, kad šaiposi net ir iš pačios literatūros, rašymo kaip absurdiškos veiklos, taip išmušdamas sau iš po kojų, atrodytų, vienintelę atramą. Atlikus tokį veiksmą, seka akistata su mirtimi, kuri irgi nusipelno pašaipos ir juoko. „Dirbtinės širšės“ yra nesusitaikymo su niekuo knyga, komizmą paverčianti visuotine taisykle ir dėsniu, nes pasaulyje nėra turbūt nė vieno reiškinio, kuris nebūtų vertas juoko.
