R.Cusk – neabejotinai viena ryškiausių šių metų Berlyno literatūros festivalio žvaigždžių. Jau likus pusvalandžiui iki susitikimo su šiuo metu Paryžiuje gyvenančia britų rašytoja salės prieigos buvo pilnos žmonių, o renginio metu salė buvo sausakimša.
Po susitikimo eilė norinčiųjų gauti jos autografą nuvinguriavo koridoriais, o organizatoriai, iš anksto matydami tokį būsimą anšlagą, viešai paskelbė, kad autorė vienam skaitytojui pasirašys tik dvi knygas. Daugelis vokiečių skaitytojų rankose laikė naujausios jos knygos „Parade“ vertimą į vokiečių kalbą.
Beje, jeigu Lietuvoje susitikimai su rašytojais neretai būna nemokami ir dar nėra susiformavusios tvirtos tradicijos, kad už literatūrinius renginius reikia susimokėti, Vokietijoje tai tikrai nėra problema – šimtai vokiečių moka 18 eurų už susitikimą su vienu autoriumi. Dar viena vokiškų renginių tradicija – kūrybos skaitymai susitikimų metu. Susitikime su R.Cusk irgi taip buvo – nors renginys truko kiek trumpiau nei pusantros valandos, bent keliasdešimt minučių buvo skirta ištraukų iš jos naujausios knygos skaitymui.
Beje, prieš kiekvieną renginį festivalio organizatoriai viešai paskelbia, kad neseniai Vokietijos valdžia nusprendė 30 proc. sumažinti literatūros vertimų finansavimą ir tai įvardijama kaip grėsmė pasaulinės literatūros pažinimui.
Kur literatūros ribos?
Daugiausia dėmesio šio renginio metu buvo skirta naujausiai R.Cusk knygai – autorė Vokietijai skirs daug dėmesio, aplankydama ne vieną miestą, tačiau buvo pabrėžta, kad ji nevyks į Frankfurto knygų mugę – neabejotinai svarbiausią knygų renginį ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje.
Naujausioje knygoje R.Cusk tyrinėja jai įprastas temas – motinystės, menininkų pašaukimo, moterų vietos visuomenėje, lyčių lygybės, laisvės. Ji ir toliau laužo įprastines formas, „The New York Times“ netgi pavadino šią knygą „antiromanu“, o NPR recenzijoje buvo klausiama, ar R.Cusk išradingumas nereikalauja iš skaitytojų per daug. Ji sugeba supinti eseistinį stilių, fragmentiškai dėliojamus, tačiau visgi galiausiai sujungiamus epizodus. Ir ištikimi R.Cusk skaitytojai labai entuziastingai sutiko ir šią naująją jos knygą.
Šioje knygoje visi jos aprašomi personažai menininkai – tiek vyrai, tiek moterys, įvardinami vardu G. Ir nors šioje knygoje autorė rašo pirmuoju asmeniu, pati R.Cusk sakė, kad šiuo kūriniu nori nutolti nuo „aš“ ir tai taptų dideliu postūmiu jos kūryboje.
Recenzentai jau atkreipė dėmesį, kad tai vienas abstrakčiausių R.Cusk kūrinių, ir pati autorė susitikimo metu tai pabrėžė, sakydama, kad norėjo klausti – ar kalba gali tapti abstrakčia, ar ji pati gali tapti abstrakčia. Nagrinėdama kalbos reikšmę R.Cusk taip pat sakė, kad jai rūpi klausti ir to, kodėl vizualieji menai yra tokie išsilaisvinę ir kodėl kalba nėra tokia laisva. „Kur yra literatūros ribos?“ – klausė R.Cusk.
Kalbėdama apie vizualiuosius menus ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad juose dažnai paliekama kur kas daugiau vietos interpretacijoms. Ji pateikė pavyzdį, kad tarsi tabu yra kalbėti apie tai, kas pastūmėjo menininką nutapyti paveikslą, ir žmonės, žiūrėdami į dailės kūrinį, kuria „įsivaizduojamą biografiją“.
Domina smurto tema
Šioje knygoje įsimintinas yra aprašomas smurto epizodas ir tai, kokį poveikį jis turi. R.Cusk pati pasirinko perskaityti šią sceną, o vėliau, komentuodama ją, sakė, kad šis smurto epizodas atspindi ir platesnį smurtą – kad ir tai, kad moterys, dažnai vis dar neįvertinamos kaip lygiavertės kūrėjos, irgi tokiu būdu patiria tam tikrą smurtą.
Beje, knygoje smurtauja moteris, ir pati R.Cusk sakė, kad pasirinko tai todėl, kad moterys tikisi, jog kitos moterys mažiau linkusios į smurtą, todėl, kai šios įvykdo tai, labiau sukrečia. O rašyti apie tai yra sudėtingiau.
Smurtas autorę domina ir kitais aspektais – tarkime, ji svarstė, ar smurtas negali būti kartais laikomas ir kaip meno išraiška. Juk vaikai neretai supainioja smurtą su kūrybiškumu.
Kaip suderinti motinystę su rašymu
Nemažai dėmesio susitikimo metu buvo skirta moterų vietai meno pasaulyje, tam, kaip jos jame jaučiasi ir ar įmanoma suderinti motinystę su menininkės gyvenimu.
„Knygoje stengiamasi tikėti, o ir aš pati stengiuosi tikėti, nors tai beveik neįmanoma, kad galima suderinti menininkės pašaukimą ir norą turėti vaikų“, – sakė R.Cusk.
Ir nors Berlyno literatūros festivalyje moterų rašytojų netrūksta, R.Cusk pastebėjo, kad moterys vis dar turi nuolatos kalbėti apie tai, kodėl jos tapo menininkėms, o vyrai to neturi aiškinti.
Paryžiuje gyvenanti R.Cusk taip pat kalbėjo apie savo mėgstamiausius prancūzų rašytojus ir rašytojas (ji išskyrė Marguerite Duras, Annie Ernaux) bei tai, kuo jai patinka Berlynas. „Berlynas parodo savo griuvėsius“, – sakė R.Cusk.
15min žurnalisto kelionę į Berlyną iš dalies apmokėjo „Visit Berlin“, apgyvendino „Henri Hotel“, turiniui tai įtakos neturi.
