„Kiekvienas leidėjas turi savo interesų lauką, o mes domimės tuo, kas dabar yra vadinama „rimtąja literatūra“, – knygomis, kurias sunku priskirti kažkuriam konkrečiam žanrui“, – pokalbį apie tai, kodėl pasirinko išleisti šių autorių knygas, pradėjo leidyklos vadovas. Abi knygos bus pristatytos balandžio pradžioje vyksiančioje Londono knygų mugėje.
Kalbėdamas apie tai, kas gali būti potencialūs šių dviejų lietuvių autorių romanų skaitytojai, leidėjas teigė, kad tai sunku apibrėžti. „Nemanau, kad rimtosios literatūros skaitytojus galima priskirti kažkuriai konkrečiai amžiaus ar kitai kategorijai.
Gali būti, kad kuo vyresni žmonės tampa, tuo daugiau jie skaito. Bijau, kad mes įžengėme į post Gutenbergo amžių, bet visgi ir tarp jaunimo yra prisiekusių skaitytojų. Šie daug skaitantys žmonės anglakalbėse šalyse yra retenybė, ir leidėjams tai tampa iššūkiu, – sakė leidėjas. Jis teigia, kad vis mažėja skaitytojų, kurie perskaito po 20–30 knygų per metus, jau nekalbant apie tuos, kurie perskaito 50–60 knygų (o tai yra maždaug po knygą per savaitę). – Ši tendencija pastebima visur, tačiau anglakalbėse šalyse ji ryškesnė.
Verstinių knygų angliškai kalbančiose šalyse neabejotinai yra skaitoma mažai, tačiau taip pat galima pastebėti, kad šis skaičius šiek tiek auga. Kai kas mano, kad vidurinei klasei priklausantys žmonės skaito daugiau, tačiau aš nesu tuo tikras. Skaitymo manija gali užsikrėsti kiekvienas, tačiau tai taps tikru pomėgiu tik tuomet, jeigu skaitymu bus susidomėta jau vaikystėje. Kadangi šiais laikais yra tiek daug kitų pramogų, tai pasmerkta tapti labai retu reiškiniu.“
A.Škėmos knygos „Balta drobulė“ leidimas Vokietijoje tapo didele sėkme. Šią knygą labai teigiamai įvertino tiek literatūros kritikai, tiek skaitytojai – šį kūrinį išleidusios leidyklos vadovas pavadino tai didžiausia savo vadovaujamos įmonės sėkme. Tačiau „Vagabond Voices“ vadovas nelabai tiki, kad tai pasikartos ir Londono knygų mugės metu. Anot jo, literatūros kultūra Didžiojoje Britanijoje labai skiriasi nuo Vokietijos. „Taip pat yra ir praktinių priežasčių – knygų rinka Didžiojoje Britanijoje yra visiškai liberalizuota, taigi tiems, kas leidžia tokias knygas, finansiškai yra žymiai sudėtingiau“, – teigė leidėjas.
Puikiai atskleidžia aprašomą laikotarpį
Kalbėdamas, kodėl būtent R.Gavelio knygą „Jauno žmogaus memuarai“ pasirinko leidybai, o ne, tarkime, žymiai garsesnį to paties autoriaus kūrinį „Vilniaus džiazas“, leidyklos atstovas teigė, kad šią knygą leisti apsisprendė gavę iš vertėjo išverstą dalį šio kūrinio ir jo santrauką.
Anot leidėjo, jie labai entuziastingai vertina šią knygą, o „Vilniaus džiazas“, kadangi „Vilniaus pokeris“ jau išleistas anglų kalba, gali tapti kita „Vagabond Voices“ angliškai išleista R.Gavelio knyga.
„Iš vertėjo atsiųstos išverstos ištraukos nusprendėme, kad tai originalus kūrinys: satyriškas, antisovietinis darbas, kurio veiksmas vyksta skurdžiais, ciniškais, niūriais, tačiau jau nebe tokiais brutaliais kaip anksčiau Brežnevo laikais.
Yra nemažai labai geros antistalinistinės literatūros, parašytos komunistų ir antikomunistais save laikančių žmonių, to laiko nežmogiškumas literatūroje yra gerai atspindėtas.
Tačiau nesulaukia dėmesio periodas, kuomet net tos santvarkos hierarchija, o galbūt ypač hierarchija, prarado tikėjimą sistema, ir būtent šis laikotarpis turėtų sudominti tuos, kas nori suprasti už propagandos ir stereotipų šydo slypinčius įvykius. Romanas ne tik puikiai atlieka šią užduotį, bet ir daug pasako apie žmogiškąją prigimtį ir nagrinėja valdžios panaudojimo klausimus“, – sakė leidėjas.
Leipcigo knygų mugėje taip pat buvo nemažai kalbama apie tai, su kokiomis problemomis susiduria klasikinių kūrinių leidėjai – labai sunku reklamuoti jau mirusių autorių knygas.
Paprastai skaitytojai nori susitikimų su rašytojais, interviu su jais, asmeniškesnio žvilgsnio į kūrybą. Tačiau leidėjas sako, kad bent jau Didžiojoje Britanijoje ši taisyklė negalioja – veikiau yra priešingai.
„Pastaraisiais metais knygos, kurioms gerai sekėsi, dažnai buvo parašytos tarpukaryje. Stefanas Zweigas yra geras to pavyzdys. Jis buvo labai populiarus būdamas gyvas, tačiau vėliau angliškai kalbančiose šalyse beveik užmirštas. Tai visiškai pasikeitė, ir suprantama kodėl.
Kitas pavyzdys – Hansas Fallada, kuris niekuomet nebuvo sulaukęs tokios sėkmės kaip S.Zweigas. Jo knyga „Alone in Berlin“ tapo bestseleriu ir neseniai buvo ekranizuota, tiesa, ekranizacija neprilygsta knygai (tiesa, tai retai ir pavyksta padaryti). Aš perskaičiau kitą šio autoriaus knygą, ir ji yra nuostabi“, – sakė leidėjas.
Abi šios knygos yra unikalūs kūriniai, nusipelnantys dėmesio, ir manau, kad jie gali įkvėpti kitus pasaulio rašytojus, jeigu tik gaus galimybę.
Leidėjas įsitikinęs, kad tiek A.Škėmos, tiek R.Gavelio knygos atskleis naujus pasaulinės literatūros aspektus, tačiau nebūtinai tai reiškia, jog kūriniai sulauks didelio dėmesio.
„Daug puikių kūrinių ilgus metus nebuvo leidžiami ar buvo ignoruojami, – net ir inteligentiškesniais laikais. Emily Dickenson poezija jai būnant gyvai nebuvo publikuojama ir vos nebuvo sunaikinta jai mirus. Apie tai, kad Franzas Kafka nesulaukė pasisekimo būdamas gyvas, puikiai žinoma, o jo draugas Maxas Brodas daugiausia prisimenamas dėl to, kad nesunaikino rašytojo rankraščių, kaip kad buvo paprašytas. Kas liečia italų literatūrą, žinau, kad tokie puikūs autoriai kaip Giovanni Verga ir Federico De Roberto yra gana mažai žinomi. Taigi, manau, kad abiejų lietuvių autorių knygos gali sulaukti dėmesio, tačiau sėkmės irgi reikia – kaip ir viskame gyvenime“, – sakė leidėjas.
Kalbėdamas apie tai, kas sieja abu išleistus kūrinius, jis sakė, kad abu autoriai buvo įkvėpti užsienio rašytojų.
„Ir tai tik rodo, kokie svarbūs literatūroje yra vertimai ir skirtingos kalbos. Abi šios knygos yra unikalūs kūriniai, nusipelnantys dėmesio, ir manau, kad jie gali įkvėpti kitus pasaulio rašytojus, jeigu tik gaus galimybę. Tikėkimės, kad taip ir bus“, – sakė A.Cameronas.
Parduoti 1000 egzempliorių dažnai labai sudėtinga
Kai kurie ekspertai sako, kad pastaruoju metu pastebimi išaugęs verstinių knygų pardavimas. Kaip vieną būdingų knygų leidybos tendencijų tai išskyrė ir Londono knygų mugės vadovė.
Leidėjas teigia, kad tokia tendencija išties šiek tiek pastebima, tai jis sieja su išpopuliarėjusiais švedų autorių kriminaliniais romanais ir, kiek mažiau, su išpopuliarėjusiais italų kriminaliniais romanais. Leidėjas teigia, kad Didžiojoje Britanijoje su tokiais autoriais kaip Arthuras Conan Doyle gimęs žanras dabar importuojamas į šią šalį iš valstybių, kurios anksčiau negarsėjo kriminalinių romanų tradicijomis.
„Švedai tiesiog užgrobė šį žanrą“, – teigia leidėjas. Apie kitus verstinių knygų žanrus, anot jo, kol kas labai anksti kalbėti – pardavimai auga, tačiau prieš tai jie buvo labai nedideli. „Ar tai ilgalaikė tendencija? Tikiuosi, tačiau kol kas per anksti kalbėti“, – teigia leidėjas.
Šios mūsų išleistos knygos tik žymi naujos jų inkarnacijos anglų kalba pradžią. Kuo visa tai baigsis, niekas nežino.
Taigi, kiek knygų egzempliorių reikia parduoti, kad Didžiojoje Britanijoje išleistas kūrinys būtų laikomas sėkmingu?
„Dėl suprantamų priežasčių leidėjai nenori atskleisti tikslių skaičių. Galiu pacituoti kitą škotų leidėją: „Niekas nenori pripažinti, kad labai sunku parduoti rimtos literatūros kūrinį didesniu nei tūkstančio egzempliorių tiražu.“ Galiu pridėti, kad tokiu tiražu gana lengva parduoti kriminalinį romaną. Tačiau sėkmė yra pagrįsta ne tik skaičiais; tai taip pat susiję su tuo, kaip knyga priimama, kokia vertimo kokybė, vėliau tokios knygos gali sulaukti pakartotinų leidimų. Šios mūsų išleistos knygos tik žymi naujos jų inkarnacijos anglų kalba pradžią. Kuo visa tai baigsis, niekas nežino“, – teigia leidėjas.
