– Pokalbį pradėkime nuo jūsų vaikystės knygų. Ar pamenate, kaip pradėjote skaityti ir kokios buvo jūsų vaikystės knygos?
– Galima sakyti, kad mano gyvenimą ir karjeros kryptį nulėmė pora knygų.
Buvo Jules'io Verne'o „Paslaptingoji sala“, kurią aš radau namų bibliotekoje. Iš esmės ji sudomino nuotykiais, fantastikos joje mažiau, bet paslaptis buvo. Po to prisimenu, kai Ukmergės knygyne įvyko netikėtas dalykas – aš radau legaliai nusipirkti „Zenito“ serijos knygą. Tuo metu rasti ir nusipirkti „Zenito“ arba „Drąsiųjų kelių“ serijos knygą buvo praktiškai neįmanoma, nes jos būdavo pardavinėjamos iš po prekystalio – tik dvi ar trys serijos knygos per metus būdavo išleidžiamos. Tai buvo Arthuro C.Clarke‘o „2001 metų kosminė odisėja“. Ta knyga man paliko tokį įspūdį, ypač metafizinė pabaiga, kad mane labai stipriai užkabino mokslinė fantastika.
Tuomet padėjo ir tai, kad mano tėtis turėjo pažinčių knygų bazėje – vis atnešdavo knygų. Po to mano vienas draugas turėjo labai gerą biblioteką. Taip ir prasidėjo fantastika. Tai buvo būdas gauti deficitinę literatūrą.
– Nesijautėt išskirtiniu, draugams nesigirdavot, kad gaunat deficitines knygas?
– Nelabai su draugais apie tai kalbėdavome. Su draugais išdykaudavome ir sportuodavome. Bent jau nepamenu, kad apie knygas kalbėjome.
– J.Verne‘as – labai garsus autorius. Pats jį irgi labai mėgau vaikystėje. Turite mėgstamą jo knygą?
– Mano minėta „Paslaptingoji sala“ ir pati įsimintiniausia, nes šiuo atveju sentimentai veikia. Vis tiek tai paaugliams skirta knyga – matyt, tuo metu labai pataikiau.
– Tad kuo jus sužavėjo fantastikos žanras?
– Tuo, kad tai yra nuotykiai ir netikėtumas. Kitaip sakant, jei turi šiek tiek fantazijos ar vaizduotės, gali atsidurti bet kur – labai pigiai, net neatsikeldamas nuo sofos ar kėdės. Taip keliauji po įvairias visatas, pasaulius, atsiduri kitoje erdvėje arba alternatyvioje visatoje. Tas yra įdomu, labai lavina vaizduotę ir labai įdomūs nuotykiai.
Man labiau patinka dar platesnis aspektas, kad kai pradedi skaityti knygą, kartais nežinai, kur atsidūrei – turi rekonstruoti, kaip koks nors detektyvas, laikmetį, erdvę ir panašius dalykus.
– Per daug metų nebuvot suabejojęs šiuo žanru? Nebuvo jis jums pabodęs?
– Natūralu, kad gyvenime kartais kažkas keičiasi. Mano gyvenime yra trys linijos – mokslas, kinas ir fantastika. Kartais būna mokslo daugiau, kartais kino, kai, pavyzdžiui, rašydavau recenzijas 15min apie kino filmus. Ir dabar dirbu televizijoje – atrenku filmus LRT televizijai. Kitaip sakant, tos proporcijos kinta, bet dabar pajutau, kad pradėjau vėl daugiau domėtis fantastika – mane domina naujausios mokslinės fantastikos tendencijos pasaulyje.
– Kokios šios tendencijos?
– Viena vertus, dabar daugėja tęsinių, fantasy – kas man ne itin patinka. Dar įdomi tendencija yra ta, kad atsiranda vis daugiau mūsų gyvenimo krypčių – LGBT. Yra net išleistas neįgalių autorių fantastų rinkinys. Atsiranda nišinės kryptys arba nišinės temos.
Bet, kita vertus, nors mokslinės fantastikos, tradicinės, geros, intelektualios yra sąlyginai mažiau proporciškai, bet jos visgi atsiranda. Dėl to labai smagu, kai surandi tokį autorių.
– Ar galima sakyti, kad mokslinė fantastika dabar artėja arčiau realybės?
– Visada rašytojai fantastai, kadangi jie yra visuomenės dalis, atspindi tas tendencijas. Arba, pavyzdžiui, kino fantastika – kai buvo Šaltasis karas, iš karto tai vienaip ar kitaip pasirodė fantastikoje. Įdomu yra tai, kad fantastai veikia mokslininkus, įkvepia juos. Ir tai vyksta atvirkščiai – kaip J.Verne‘ą įkvėpė geografijos, mokslo atradimai rašyti tas knygas ir kurti istorijas. Tai labai gerai, nes fantazija padeda ir vienai, ir kitai pusei.
Mano gyvenime yra trys linijos – mokslas, kinas ir fantastika.
– Grįžkime prie jūsų. Kokios jums jūsų skaitytos knygos įsimintiniausios?
– Dabar aš skaitau daugiau mokslo populiarinimo knygas ir, aišku, fantastiką. Kalbant apie mokslo populiarinimą, tai man įspūdį paliko ir iki šiol mėgstu tokį britų filosofą Johną Gray‘ų. Pastaroji jo knyga „Feline Philosophy: Cats and the Meaning of Life“ – katiniška filosofija – ją rekomenduoju žmonėms, kuriems galbūt neramu dėl ateities, kurie mąsto apie gyvenimo prasmę, jaučia depresiją. Tai gana kritiškas, ironiškas filosofas. Jis savo mintis paremia filosofų, religijos sistemų apžvalga, mokslo ir technologijų naujienomis ir leidžia pasirinkti bei siūlo sprendimą, pateikia gyvenimo filosofiją. Lietuvių kalba yra išleista jo knyga „Šiaudiniai šunys“.
Jį rekomenduočiau, man labai jis patinka.
– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Paprastai stengiuosi prieš pirkdamas labai griežtai atsirinkti, nes laiko vis tiek viskam trūksta. Bet kai kurių žanrų aš neliečiu. Pavyzdžiui, vadinkime moteriška literatūra arba savipagalbos knygos apie tai, kaip galima sau padėti. Mane kažkada labai prajuokino knyga, kuri vadinasi „Tavo pasąmonės galia“ – aš pastebėjau, kad tikriausiai vis dar perkama. Varčiau ją ir mane prajuokino viena tokia citata ar patarimas – jeigu nori praturtėti, tai prieš eidamas miegoti turi atsigulęs kartoti: turtai, turtai, turtai. Ir neva po dviejų ar trijų savaičių visa tai įvyks.
Tokio tipo knygos manęs nedomina, nes aš suprantu, kad taip nieko nepasieksi. Kaip ir knygomis „valgau ir lieknėju“ – nieko neįvyks, reikia pastangų.
– O kaip jūs skaitote? Turite skaitymui skirtą laiką, vietą?
– Dažniausiai skaitau vakarais ir jei yra galimybė, stengiuosi paskaityti valandą, dvi ar tris. Man labai imponavo amerikiečių prezidentas Theodore'as Rooseveltas , kurio principas buvo toks – kiekvieną dieną bent keturias valandas skirti skaityti knygoms. Aš, aišku, negaliu sau to leisti, bet iš esmės yra labai smagu vakare šiek tiek laiko praleisti su knyga.
– Jūsų namų biblioteka. Kaupiate joje knygas ar priešingai – nenorite per daug apsikrauti?
– Mano buto Kaune siena nuo viršaus iki apačios – knygų lentyna. Stengiuosi išlaikyti tokį principą, kad nereikėtų dar vienos knygų lentynos prie kitos sienos. Kitaip sakant, periodiškai peržiūriu, kurių knygų aš nebeskaitysiu arba kurios man nebeaktualios, ir nunešu vieną kitą į tą knygų inkilėlį žmonėms.
– O kaip žvelgiate į elektronines knygas?
– Mano požiūris labai teigiamas. Jei man reikėtų daug keliauti ir skaityti, tai aš naudočiau elektronines knygas. Bet kadangi knygos man vis dar yra ne tik darbo instrumentas, bet ir hobis, man labai patinka jas turėti. Skaitydamas mokslo populiarinimo knygas aš jose braukausi, žymiuosi, nes tos idėjos panaudojamos televizijos laidose. Ir šiaip – knygos suteikia jaukumo namuose. Tad stengiuosi pirkti ir skaityti popierines knygas.
– O neapima gailestis, kai knygose ką nors pasižymite? Yra žmonių, kuriems tai nesuprantama.
– Ne. Aš pieštuku braukau, kad jei jau labai norėtųsi vėliau parduoti ar ką nors su knyga padaryti, būtų galima ištrinti. Kita vertus, galbūt kam nors bus įdomu paskaityti ir pažiūrėti, ką aš ten braukiau.
Knygos man yra darbo instrumentai. Dėl to aš jas ir perku, o ne braukau bibliotekų knygas.
– Jūs pats per pastaruosius dvejus metus pristatėte dvi knygas – „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ ir „Tikiu į mokslą visagalį“. Kaip gimsta idėjos jūsų knygoms?
– Viso labo tai tik dvi knygos. Jos abi parašytos, galima sakyti, dėl pandemijos.
Dažniausiai skaitau vakarais ir, jei yra galimybė, stengiuosi paskaityti valandą, dvi ar tris.
Knygos „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ idėja man gimė pagalvojus apie tai, kad Kaunas 2022 metais bus Europos Kultūros sostinė. Nusprendžiau pažiūrėti, kokia kultūra Lietuvoje ir pasaulyje buvo prieš 100 metų, kokiame kontekste mes gyvenome ir kaip mes pasiekėme tai, ką dabar turime. Dabar Lietuvos kultūra, mano manymu, kai kuriose srityse yra labai aukšto lygio. Kai pradėjau rinkti medžiagą, paaiškėjo, kad yra visko labai daug, daug įdomių sutapimų. Iš to išaugo knyga.
O su antra knyga, „Tikiu į mokslą visagalį“, buvo paprasčiau, nes man paskambino iš leidyklos ir paklausė, gal aš norėčiau parašyti knygą kokia nors tema. Tada man šmėkštelėjo į galvą, kad galbūt jau vertėtų mano dvidešimties metų patirtį, žinias ir bendravimą su mokslininkais paversti apmąstymų, idėjų istorija. Ir tai, ką mes žinome apie pasaulį, gyvybę, vaizduotės svarbą, visuomenės veikimo mechanizmus, kad mes geriau suprasdami, kas vyksta, galėtume geriau valdyti save, geriau save suvokti.
– Ar rašymo procesas buvo lengvas? Kur ieškojote to stimulo nesustoti?
– Kartais nuo nuotaikos priklauso. Bet kadangi vis tiek rašau apie tai, ką daugiau mažiau žinau, kas man yra įdomu, jau daug medžiagos buvo prieš tai sukaupta. Problema yra, kaip viską sudėlioti, kad būtų patrauklu, nebūtų per daug sudėtinga, todėl man labai svarbi kitų žmonių nuomonė – draugų, redaktorių. Man gal šiek tiek padeda tai, kad aš laidoms jau daug metų rašau scenarijus.
Mokslo populiarinimo knygą „Tikiu į mokslą visagalį“ buvo sudėtinga rašyti, nes joje yra daugiau mano paties idėjų, minčių.
– Kalbant apie mokslo populiarinimo knygas. Ką iš lietuvių autorių, rašančių tokias knygas, jūs pats rekomenduotumėte skaitytojams?
– Vienas iš tokių klasikinių arba patyrusių mokslo populiarintojų yra Romualdas Karazija, kuris ir dabar dar rašo. Vienas iš tų autorių, kuris žino ir moka rašyti populiariai, aiškiai.
Kalbant apie kitus, tai čia yra apskritai mokslo problema, galbūt ne tik Lietuvos mokslininkų, kad jie ne visai moka populiariai paaiškinti. Tam vis tiek reikia skirti laiko, vien tik talento neužtenka. Net ir užsienio autorius skaitant aš renkuosi, kad stilistika būtų tinkama, nes tie pasakojimo metodai, naratyvai keičiasi. Paėmus gerų mokslo populiarinimo autorių knygą, parašytą prieš dvidešimt metų ir dabar, bus labai didelis skirtumas. Mes ir mokslininkai, norėdami pasiekti skaitytoją, į tai turi atkreipti dėmesį.
– Yra kokia nors mokslo populiarinimo ar fantastikos knyga, kurią perskaičius pagalvojote – aš norėčiau tokią parašyti?
– Kartais žaviuosi žmonių idėjomis ir jų originalumu. Kai manęs žmonės klausia, ką įdomaus perskaičiau, tai aš labai rekomenduoju visiems tokį autorių kaip Peteris Wattsas, jo knygą „Echopraxia“. Kadangi jis skaito daug mokslinės literatūros ir jį domina smegenų patologijos, tai jis labai puikiai išnaudoja šias idėjas. Kartais skaitai ir galvoji, kad tai fantastika, bet gale knygos yra pateikiamos straipsnių rinkinių nuorodos, kuo jis rėmėsi, ir supranti, kiek mes daug nežinome, kiek žino mokslininkai apie mus, mūsų smegenų veiklą. Jis pasinaudoja tuo labai kūrybingai. Aš gerąja prasme pavydžiu jam, nes jis kuria stulbinančius siužetus.
– Ar yra temų, apie kurias knygose jūs pats norėtumėte pakalbėti plačiau?
– Dabar daug moksle vyksta, labai spartus judėjimas įvairiomis kryptimis, atsiranda labai įdomių hipotezių arba teorijų iš įvairių sričių. Bet man pastaruoju metu ypač patrauklu yra individas arba asmenybė, jei kalbant apie žmones. Ir visuomenės veikimo mechanizmai, evoliuciniai procesai, kaip susiformuoja įvairios savybės, bruožai. Ypač kai matai, kas pasaulyje yra dabar – agresija, pavydas, autokratija. Aš bandžiau savo knygoje „Tikiu į mokslą visagalį“ paliesti tuos mechanizmus. Gyvybė tai yra viena, bet kita mįslė – kaip mes vystomės ir kas laukia toliau.
– Pabaigai. Esate žmogus tarp kino ir knygų. Ką pats mieliau renkatės – knygą ar filmą?
– Knygą. Nors filmai irgi patinka. Bet tendencijos kine tokios, kad viskas linksta į komerciją, nes viskas brangiai kainuoja ir niekas nenori rizikuoti. Skonis evoliucionuoja – kine surasti ką nors įdomaus ir prasmingo man sunkiau, o tarp knygų lengviau. Tai irgi skatina skaityti.
– Ačiū už pokalbį.
