Rašytojas yra išleidęs apsakymų rinktinę ir tris romanus, nominuotus Bookerio premijai, iš kurių garsiausias – „Trapi pusiausvyra“. Šis romanas laikomas viena iš dešimties geriausių knygų apie Indiją. Ji – apie piktnaudžiavimą valdžia, apie valdžios poveikį žmogaus orumui. Su lietuvių pamėgtuoju Gregory Davido Robertso „Šantaramu“ šis romanas gali būti lyginamas tik iš dalies – abi knygos pasakoja apie Indiją, „Šantaramas“ – vakariečio akimis, o „Trapi pusiausvyra“ – savo gimtinę puikiai pažįstančio ir negailestingai ją mylinčio žmogaus akimis.
Įspūdžius apie rašytoją pasakoja ir jį kalbina kanadiečių žurnalistė Linda Richards.
„Trapi pusiausvyra“ papasakota savo gimtinę puikiai pažįstančio ir negailestingai ją mylinčio žmogaus akimis
Vos susitikus, santūrus ir tyliai kalbantis, tačiau nepaprastai pasitikintis savimi Rohintonas Mistry iškart ėmėsi griauti mano kruopščiai apgalvotą interviu planą. Tikėjausi, kad šnekučiuosimės jaukiame viešbučio bare, kur jau esu kalbinusi daugybę rašytojų, įskaitant Bernardą Cornwellą, Timothy Findlay ir J. A. Jance.
– Čia per daug triukšminga. Gal galėtume paieškoti tylesnės vietos? – paklausė rašytojas, įžengęs į barą.
Nė vienas save gerbiantis žurnalistas nenori sugadinti interviu dar jam neprasidėjus, tad nusivedžiau jį į konferencijų sparną, kur radome ramų kampą su patogiais krėslais. Prisitraukiau serviravimo stalelį ir pastačiau ant jo diktofoną. Prie mūsų prisijungė žurnalo „January“ fotografas ir meninis redaktorius Davidas Middletonas. Paprastai jis irgi dalyvauja interviu – tyrinėja pašnekovo veidą ir įamžina jį įvairiais rakursais, kartais pasidalija kokia įžvalga arba pašmaikštauja. Deja, Rohintono Mistry ši plano dalis irgi nesužavėjo: „Nesu pratęs skaityti paskaitų. Kadangi turime klausytoją, man tai jau bus paskaita, o ne jaukus pokalbis,“ – mandagiai pasakė jis. Davidas išsišiepė ir laimingas grįžo į barą.
Buvau nusprendusi, kad šis interviu bus įdomus, tad perėjau prie klausimų. Iš pradžių R. Mistry atsakinėdamas drovėjosi ir kalbėjo labai tyliai, bet netrukus pagyvėjo, paskui kaip reikiant įsismagino, stulbindamas mane savo talentu ir sąmoju. Nelaimei, perteiksiu tik mažą dalį to, ką išgirdau, nes po kurio laiko rašytojas bakstelėjo į mano diktofoną: „Jūsų diktofono lemputė vis įsijungia ir išsijungia. Kažin ką tai reiškia?“
Net sudejavau iš nevilties ir, melsdamasi, kad nors šis tas būtų įsirašę, baigiau interviu. Pasirodo, stalelis stovėjo nelygiai, ir mano diktofonas, sėkmingai atlaikęs šimtus interviu, būtent šiandien sugedo. Klausantis įrašo paaiškėjo, kad pokalbio liko tik nuotrupos. Aš, deja, – nušaukit mane, nes to nusipelniau – nesižymėjau pastabų...
Jis – griežtas, sąmojingas ir velniškai pastabus. Prieš ką nors sakydamas viską apmąsto
Vis dėlto galiu pasidžiaugti dviem dalykais: pirmiausia Rohintonas Mistry – nepaprastai fotogeniškas. Keista, nes internete yra vos viena kita gera rašytojo nuotrauka, o Davidas padarė nemažai puikių nuotraukų. Antra, nors man teko papasakoti šią trikdančią istoriją, ji puikiai atskleidžia, koks žmogus yra Rohintonas Mistry. Jis – griežtas, sąmojingas ir velniškai pastabus. Prieš ką nors sakydamas viską apmąsto. Nors jo balsas švelnus ir tylus, jis bet kada gali mestelėti kokią stebėtinai kandžią frazę. R. Mistry žino, ko nori, ir nė už ką nesutiks leistis į kompromisus. Jis be galo mandagus, bet gali būti nepalenkiamas ir tikrai dėl to neatsiprašinės. Viską, ką dabar turi, rašytojas pasiekė pats – pats nuėjo tą kelią ir žino, kad nebūtų nieko pasiekęs, jei būtų leidęsis į kompromisus.
Rohintonas Mistry supranta, kaip žmonės gyvena Indijoje, nes pats iš ten kilęs. Kaip ir Dyna, viena iš romano „Trapi pusiausvyra“ veikėjų, R. Mistry užaugo parsų šeimoje, mieste prie jūros – Bombėjuje. Tiesa, jis pabrėžia, kad nederėtų jo tapatinti su „Trapioje pusiausvyroje“ aprašytu miestu.
– Knyga tikrai nėra autobiografiška – aš iš Indijos išvykau visiškai atsitiktinai, praėjus vos mėnesiui po nepaprastosios padėties paskelbimo. Aš tiesiog norėjau išbandyti laimę Toronte. Tais laikais Bombėjuje galėjau siekti tik inžinieriaus, mediko arba teisininko karjeros. Deja, nė viena iš šių sričių manęs nedomino. Svarstydamas, ar rinktis vieną iš šių specialybių, ar literatūros studijas, priėjau kompromisą – nusprendžiau studijuoti matematiką ir ekonomiką Bombėjaus universitete. Įgijęs bakalauro diplomą suvokiau, kad norėdamas kažko pasiekti turėsiu išvykti į užsienį. Tada, 1973-aisiais, kaip tik pasitaikė tokia galimybė ir aš išvykau į Kanadą paskui savo būsimą žmoną.
Toronto universitete jis pirmą kartą suprato, kad yra puikus pasakotojas
Atvykęs į Torontą, Rohintonas Mistry įsidarbino banke ir jame sėkmingai dirbo beveik dešimtmetį. Jis prisipažįsta, kad rašytoju tapo atsitiktinai – vieną dieną tiesiog pajuto, kad nori šio to daugiau ir, norėdamas nuvyti nuobodulį, kurį kėlė darbas, Toronto universitete pradėjo lankyti anglų literatūros ir filosofijos kursą. Būtent Toronto universitete jis pirmą kartą suprato, kad yra puikus pasakotojas. „Man visada patiko skaityti knygas, tad nusprendžiau, kad atėjo laikas ką nors parašyti.“
R. Mistry talentas buvo greitai pastebėtas ir įvertintas. Studijuodamas jis sužinojo, kad skelbiamas novelės konkursas. Paskatintas žmonos, R. Mistry jame sudalyvavo ir laimėjo – pirmoji novelė „Vienas sekmadienis“ pelnė Hart House literatūrinę premiją. Lygiai po metų ja buvo apdovanota kita jo novelė ir jis tapo pirmuoju rašytoju, pelniusiu šią premiją du kartus. R. Mistry buvo nusiteikęs, kad jo tekstai bus atmetami, kaip neretai nutinka pradedantiems rašytojams, bet paaiškėjo, kad jam nebuvo lemta to patirti.
1985-aisiais buvo publikuota pirmoji jo knyga – novelių rinkinys „Tales From Firozsha Baag. Bet tarptautinę šlovę jam atnešė debiutinis romanas „Such a Long Journey“: knyga pelnė prestižinę Generalgubernatoriaus premiją (Governor Generalʼs Award), Britanijos tautų sandraugos rašytojų premiją (Commonwealth Writers Prize), buvo nominuota Bookerio ir Trillium premijoms.
Kai debiutinis romanas sulaukia tokio pripažinimo kaip „Such a Long Journey“, sunku išlaikyti kartelę, bet 1995 m. išleistas romanas „Trapi pusiausvyra“ įrodė, kad Rohintoną Mistry šlovė aplankė ne atsitiktinai. „Trapi pusiausvyra“ buvo apdovanota Giller premija, Winifredos Holtby premija, dienraščio „Los Angeles Times“ skiriama premija už geriausią grožinės literatūros knygą, taip pat knyga buvo įtraukta į trumpąjį Bookerio premijos nominantų sąrašą. 2001 m. savo knygų klube jo romaną aptarė pati Oprah Winfrey, rekomenduodama ją visiems perskaityti.
Romane „Trapi pusiausvyra“ rašytojas pasakoja apie keturis skirtingus žmones, susitikusius Bombėjuje 1975-aisiais, kai į skandalo sūkurį patekusi Indira Gandhi, siekdama išsaugoti valdžią, šalyje paskelbė nepaprastąją padėtį ir apribojo politines bei pilietines teises. Rohintonas Mistry knygoje palaipsniui kuria dviejų siuvėjų, juos pasamdžiusios našlės ir studento, jos nuomininko, portretus. Jo romanas – visiška priešingybė Grishamo tipo trileriams, istorija plėtojama subtiliai, bet nepaprastai įtaigiai, ir skaitytojui prieš akis pamažu skleidžiasi jų gyvenimo drobė.
„Žmonės įprato prie gerokai mažesnės apimties romanų, taigi pradėję skaityti tokią knygą kaip maniškė, kur gausu detalių, jie pagalvoja, kad tai negrožinės literatūros kūrinys. Tiesiog neįtikėtina, kaip lengvai mes leidžiamės paveikiami nūdienos madų ir įpročių...“
Nors rašytojas dažnai lankosi Indijoje ir rašo apie ją knygas, bet neplanuoja grįžti ten gyventi.
Dabar persikelti atgal į Indiją jau būtų sunku. Tai būtų antroji emigracija, o aš manau, kad vienam gyvenimui per akis ir vienos
– Dabar persikelti atgal į Indiją jau būtų sunku. Tai būtų antroji emigracija, o aš manau, kad vienam gyvenimui per akis ir vienos.
R. Mistry tvirtina, kad „Trapi pusiausvyra“ nėra politinė istorija, ir ne be reikalo. Partinės peštynės ir didžioji politika tėra fonas, aidu atsiliepiantis knygos herojų gyvenimuose. Našlei Dynai, siuvėjams Omui, Yšvaru ir studentui Manekui labiau rūpi, kaip pragyventi sunkiai dirbant, ir jie ne itin kreipia dėmesį į tokias smulkmenas (išskyrus tą atvejį, kai Omas ir Yšvaras atvežami į Indiros Gandhi rėmėjų mitingą, kuris baigiasi jos apoteoze).
Šie žmonės, galima sakyti, gyvena ant bedugnės krašto, tad Gandhi veiksmų pasekmės užkabina ir juos it šakeles, įtraukiamas didelio laivo sukelto bangavimo. Mistry tiesiogiai to nerašo, bet jo sprendimas pasakoti apie tokius žmones savaime atskleidžia, koks jo požiūris į kastas ir privilegijas:
„Mano atrodo, paribyje gyvenantiems žmonėms grožinėje literatūroje skiriama per mažai dėmesio. Daugumoje romanų rašoma apie viduriniąją klasę, nes patys rašytojai yra viduriniosios klasės atstovai.“
Knygos herojai patiria daug negandų, bet jų gyvenime pasitaiko ir šviesių akimirkų – pavyzdžiui, Dyna, Omas ir Yšvaras ilgainiui susidraugauja ir tampa kone šeimos nariais. Nors iš pradžių Dyna siuvėjus laiko neliečiamaisiais, antroje knygos pusėje ji jau tiekia jiems maistą savo lėkštėse, dalijasi savo prisiminimais, nerimauja dėl jų ateities. R.Mistry labai įtaigiai rodo, kokia bedugnė Indijoje skiria skirtingoms kastoms priklausančius žmones ir kokia suskaldyta visa šalis. Turint galvoje Indijos tradicijas, toks Dynos elgesys – tikrai nemenkas žingsnis.
R.Mistry labai įtaigiai rodo, kokia bedugnė Indijoje skiria skirtingoms kastoms priklausančius žmones ir kokia suskaldyta visa šalis
Per knygos pristatymą Berklyje vienas skaitytojas pareiškė, kad po 600 puslapių, kuriuos jis praleido su knygos veikėjais, ir po visų jų kančių, jis tikėjosi kiek laimingesnės pabaigos. Tada Mistry ironiškai atsakė, kad jis „prisižiūrėjo per daug Holivudo filmų“.
Rašytojas pripažino, kad taip atsakydamas pasielgė lengvabūdiškai. Bet tuoj pat pasiaiškino, kodėl taip atsakė: „Turint galvoje, kas yra mano personažai, kokios jų gyvenimo sąlygos ir teisės, kaip jūs galite tikėtis, kad jie ras didesnę laimę, nei jiems lemta? Manau, kad pabaiga teikia vilties – juk žmogiškoji kibirkštėlė neužgeso. Mano herojai neprarado humoro jausmo ir įžvelgia šviesiąją gyvenimo pusę. Turint galvoje, kiek jie patyrė kančių, tai didelis laimėjimas. Indijoje ir šiandien yra milijonai tokių Yšvarų ir Omų, žmonių, kurie nepasiduoda ir nepraranda vilties, nepaisant visų negandų. Todėl ir aš neprarandu vilties.
Apie R. Mistry kūrinius ir apdovanojimus
Savo pirmąją knygą Rohintonas Mistry išleido 1987 m. Tai buvo novelių rinkinys „Tales from Firozsha Baag“. 1991 m. pasirodžius romanui „Such a Long Journey“, pasipylė apdovanojimų lietus – prestižinė Generalgubernatoriaus premija, Britanijos tautų sandraugos rašytojų premija, knyga nominuota Bookerio premijai, o 1998-aisiais sukurtas to paties pavadinimo filmas.
Antrasis Rohintono Mistry romanas „Trapi pusiausvyra“ (1995 m.) pelnė dar daugiau apdovanojimų: Britanijos tautų sandraugos rašytojų premiją, Giller premiją, dienraščio „Los Angeles Times“ skiriamą premiją už geriausią grožinės literatūros knygą, be to, romanas pateko į trumpąjį Bookerio premijos nominantų sąrašą. 2001 m. Oprah Winfrey „Trapią pusiausvyrą“ aptarė savo knygų klube – tokios garbės per visą klubo istoriją nusipelnė tik du kanadiečių rašytojai – Rohintonas Mistry ir Ann-Marie MacDonald.
2002 m. pasirodęs trečias romanas „Family Matters“ taip pat pateko į trumpąjį Bookerio premijos sąrašą, buvo nominuotas Dublino IMPAC literatūros premijai, apdovanotas Kirijamos Ramiojo vandenyno šalių premija, Kanados rašytojų asociacijos premija ir Timothy Findley premija.
Pagal januarymagazine.com parengė Jūratė Dzermeikaitė
