„Kai aš nustojau komentuoti krepšinio rungtynes, aš gavau laisvas vasaras, kurias dabar atiduodu rašymui ir poilsiui. Nors tarp rašymo ir poilsio galiu dėti lygybės ženklą“, – sako R.Petrauskas.
Trečioje knygoje jis skaitytojus nukelia į mūšį, kuris pasiglemžė penkis milijonus gyvybių. Knygos autorius stebisi, kodėl apie tai lietuvių kalba nebuvo išleista nei viena knyga. Jis juokauja, kad šioje karinėje operacijoje yra daugiau siužetinių linijų nei „Sostų karuose“.
O ką pats skaito R.Petrauskas? Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti rašant naują knygą? Ar vieną dieną jis parašys knygą ne apie Antrąjį pasaulinį karą, o, pavyzdžiui, apie sportą ar žinomą krepšinio pasaulio asmenybę?
Apie tai – pokalbis su R.Petrausku.
-
Marius Burokas: apie skaitymą³, „gariūnmečio“ Vilnių ir knygą apie nužudymą Labanore
-
Knygų „Išnarplioti Oliverį“ ir „Mes dedame tašką“ apžvalga: gyvenimai smurto šešėliuose
-
Du lietuvių literatūros dešimtmečiai: ką skaitėme tuomet ir kuo žavimės šiandien?
-
Kas nutraukia mylimo vaikų rašytojo sapnus? 10 faktų apie Tomą Dirgėlą
-
Vilniaus knygų mugė: kokie užsienio autoriai atvyks į Lietuvą ir ką skaitytojams žada leidėjai
– Pradėkime nuo pačių pradžių. Kas jus atvedė į šį knygų pasaulį? Pamenate, kokias knygas tuomet skaitėte?
– Mane į knygų pasaulį nuvedė mama, už rankos nuvesdama į biblioteką. Ir aš esu labai dėkingas savo mamai ir knygų pasauliui, kuris man atvėrė šį pasaulį ir atidarė duris taip plačiai, kad, ko gero, sunku įsivaizduoti, kaip kitaip dar būtų galima jas plačiai atidaryti. Kai susitinku su moksleiviais, aš visada jiems sakau – skaitykite knygas. Už viską, ką aš esu nuveikęs šiame gyvenime, esu dėkingas knygoms. Jos nėra tik akiračio praplėtimas. Aš krepšinį komentavau, nes skaičiau knygas.
Jei skaitai knygas – turtini kalbą, sužinai daugiau žodžių, esi iškalbingesnis. Jei esi iškalbingesnis – gali geriau išreikšti savo mintis, o žmonės, kurie moka išreikšti savo mintis, po to gali jas parduoti. Pavyzdžiui, patys parašydami knygą arba kalbėdami truputį kitaip.
Augau mokytojų šeimoje, neturėjome daug pinigų. Tais laikais gal ir nebuvo įmanoma nusipirkti tiek daug knygų, kiek yra dabar, bet gal ir gerai, kad pasirinkimas buvo toks, koks buvo. Aš pradėjau nuo to, nuo ko visi pradeda – pasakų, po to perėjau prie paaugliškų knygų. Dar vėliau Juleso Verne'o, Alexandre'o Dumo, „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų.
Kai tėvai bando nubausti, bando atimti tai, ką labiausiai mėgsti. Tai man drausdavo skaityti. Bet aš turėjau tokį elementą su kraunama lempute, šiuolaikinė karta tokio gal nežino, ir kai įsiskaitydavau knygą, o mama liepdavo išjungti šviesą ir eiti miegoti, aš palaukdavau, kol ji nueidavo į savo kambarį, užsidengdavau antklode, užsidegdavau tą elementą ir skaitydavau toliau.
– O kaip viskas vyksta dabar, kai nebeesate vaikas? Atrandate laiko knygoms?
– Dabar viskas žymiai sudėtingiau. Galvoju, kad nesu pats geriausias pašnekovas knygų tema. Žinoma, žmonės šiais laikais viskam turi mažiau laiko, o tuo metu, kai aš augau, buvo įmanoma perskaityti visas bibliotekos knygas, po to – visas, kurios buvo išleidžiamos, o dabar knygų yra beprotiškas kiekis. Kaip ir informacijos, gyvenimo tempas beprotiškas – mes tiesiog nespėjame.
Laiką su knyga dabar aš asocijuoju su atostogomis – paskaityti knygą savo malonumui yra išskirtinis malonumas, kurio ne visada nusipelnai. Dabar pradėjau taikyti metodą atsikėlus ryte. Nuskambėjus žadintuvui būna pirmos penkiolika minučių, kai, regis, galėtum dar pasnausti, tai aš tas penkiolika minučių paskaitau ir tada keliuosi. Bet tai maži mūšiai, kuriuos laimi, o iš tikrųjų pačią didžiąją kovą pralaimi.
Nežinau kaip kitiems mano kolegoms, bet aš galvoju, kad rašytojai yra prastesni skaitovai – jie neturi daug laiko. Pavyzdžiui, man reikia perskaityti daug specifinės literatūros. Kai rašiau pirmąsias savo knygas, man reikėjo perskaityti daug literatūros anglų kalba ir tam reikia laiko, kol smegenyse persijungia „varikliukas“, o tada pradedi skaityti, daug skaityti, filtruoti, įjungti skenavimo mechanizmą, bet tas knygas skaitai ne taip, kaip romaną, kuris tave įtraukia. Be to, aš dar rengiu protų kovas ir ten reikia taip pat daug literatūros panaudoti, norint sukurti klausimus.
Aš esu labai dėkingas savo mamai ir knygų pasauliui, kuris man atvėrė šį pasaulį.
Dabar iš knygų rijiko, kuris be sustojimo „valgydavo“ knygas, tapau žmogumi, kuris savo malonumui perskaito vos keliolika knygų per metus. Aš galvoju, kad jei skaitai knygas, jas tiesiog ir skaitai, tačiau jeigu atpranti nuo jų skaitymo ar tam nepavyksta rasti laiko, pradedi skaityti lėčiau ir vis tolsti, tolsti, tolsti.
– Ar yra tokių knygų, kurias esate skaitęs arba dabar galėtumėte ir norėtumėte perskaityti antrą, trečią kartą?
– Pirmoji knyga, kurią aš skaičiau tris kartus, buvo J.Verne'o „Paslaptingoji sala“ – galingas nuotykis. Jei reikėtų įtraukti dar vieną knygą, kurią aš esu skaitęs du kartus, tai būtų Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“, o rašydamas knygą „Barbarosa“ antrą kartą skaičiau Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“.
Rašant istoriją mane labai domina dvasia, atmosfera. Atspalviai, kurie nėra istoriniai. Rašydamas „Barbarosą“ stengiausi ieškoti tokios literatūros ir nukrypau į rusų literatūrą, taip baigiau knygą rašyti šalia pasidėjęs „Karą ir taiką“.
– Kalbėdamas šiek tiek užsiminėte apie savo skaitymo įpročius. Pats esate skaitytojas, kuriam svarbu rankoje turėti spausdintą knygą, ar priešingai – neteikiate tam reikšmės ir renkatės elektronines knygas?
– Kai atsirado „Kindle“ skaityklė, aš buvau vienas pirmųjų, kuris ją nusipirko ir labai džiaugiuosi, kad buvo sukurta elektroninė skaityklė. Jei reikėtų balsuoti referendume, aš sakyčiau, kad elektroninės knygos yra geras dalykas.
Kita vertus, reikia laiko, kol mūsų pasaulis ir mūsų Lietuvos pasaulis susigyvens su mintimi, kad elektroninis daiktas irgi yra autorines teises turintis dalykas. Aš norėjau prisidėti prie elektroninių knygų sklaidos Lietuvoje. Kai buvo leidžiama mano antra knyga „Lemtingieji sprendimai“, leidykla sakė, kad elektroninė knyga yra nepasiteisinantis dalykas. Bet aš labai norėjau, prisimenu, pats sumokėjau 3 tūkst. litų, kad abi mano knygos virstų ir elektroninėmis. Po jų pasirodymo jau kitą dieną abi knygos atsidūrė „Linkomanijoje“ – iš pradžių mėginau kariauti su vėjo malūnais, po to nustojau, nes nėra prasmės. Jas nemokamai parsisiuntė tūkstančiai žmonių, o vėliau taip atsitiko, kad sužinojau, jog mano draugai irgi turi mano elektroninę knygą, tačiau jos nepirko, o iš kažkur gavo.
Sakyčiau, kad būtų gerai, jei visos pasaulio knygos būtų elektroninės ir jas būtų galima gauti tokiu būdu. Tačiau savo trečios knygos, „Barbarosos“, nusprendžiau neleisti tokiu būdu, taip bent iš dalies ją apsaugodamas. Kažkam teks pasiimti giljotiną, nukirsti jai nugarą, kokybiškai nuskenuoti – įdėti darbo į kopijavimą. Šiaip tai įdomus dalykas, nes tai daro žmonės, kurie neturi jokios naudos – jiems už tai niekas pinigų nemoka, medalio neduoda, bet jie tai daro.
Galbūt mes kažkada sugalvosime sistemą, kaip sudėti elektronines visų kūrėjų knygas į vieną krūvą ir padaryti taip, kad ir autoriai dar turėtų motyvacijos rašyti. Labai norėtųsi, kad elektroninės knygos atrastų vietų.
– Prieš dvejus metus vykusioje Vilniaus knygų mugėje Kristina Sabaliauskaitė pasakojo, kad kartą pas ją autografo paprašyti atėjo žmogus, jos knygą „Silva rerum“ atsispausdinęs ant paprastų lapų, nors pati autorė nėra išleidusi elektroninės knygos versijos.
– Vieni sako, kad žmonės skaito mažai, kiti – daug. Bet jei tas šiuolaikinis žmogus parsisiuntė iš „Linkomanijos“ „Silva rerum“, ją atsispausdino, susidomėjo ir perskaitė, gal visgi yra geriau, nei jis niekada tos knygos nebūtų perskaitęs. Gal jis kada nors suaugs ir jam sąžinės balsas pakuždės ir jis nupirks savo vaikams knygą ir sakys: štai paskaitykit visas „Silva rerum“ knygas.
Aš turėjau tokių knygų skaitytojų, kurie manęs klausė, ar nauja knyga bus išleista elektroniniu formatu. Sužinoję, kad ne, jie sakė, kad pirks dvi spausdintas, nes yra skolingi. Pasirodo, kad jie anksčiau leistų mano elektroninių knygų nepirko, o buvo parsisiuntę nelegaliai.
– Ką tik pristatėte trečią knygą apie Antrąjį pasaulinį karą – „Barbarosa“. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte ją rašant?
– Iššūkiai buvo beprotiškai dideli, nes mes kalbame apie istoriją, kuri turi daugybę koncepcijų, susiskirstymų į priešingas stovyklas, versijų, pagal kurias istorikai yra pasidaliję tarsi į politines frakcijas. Norėdamas susigaudyti šiuose koridoriuose, turi juos pažinoti. Aš labai nemėgstu skaityti kirilica (rusiškais rašmenimis, – aut. past.), bet perskaičiau daugybę rusiškos ir kitos literatūros užsienio kalbomis. Ir pasiėmus istoriografiją, tą didelį šaršalą, kuris buvo didžiausias, kokį man yra tekę apdoroti, turėjau didžiausią pasaulyje karinę operaciją. Aš neįsivaizduoju, kodėl apie ją iki šiol dar nebuvo nei vienos lietuviškos knygos. Neįsivaizduoju, nes tai buvo milžiniška operacija, kokios iki tol nėra buvę ir, greičiausiai, niekada nebus, nes per šios operacijos penkis-šešis mėnesius galvas padeda penki milijonai vyrų.
Kai esi pasakotojas, renkiesi tašką, iš kurio žiūrėsi. Viena yra pasakoti sėdint Hitlerio bunkeryje arba Kremliuje, kur Stalinas priiminėja sprendimus. Kita yra pabūti generolu, kuris planuoja operaciją generaliniame štabe, ar karo lauko generolu laikiname štabe, kur vyksta mūšis. Dar kareivis, paprastas žmogus – lietuvis, ukrainietis, rusas – labai daug taškų. Tai skirtingi dalykai, kas tuo pačiu metu vyksta Lietuvoje, Rusijoje – visur atskiros siužetinės linijos. Daugiau siužetinių linijų nei „Sostų karuose“ ir žmonės greičiau žūsta nei „Sostų karuose“. Norėdamas skaitytoją vesti į priekį, turi valdyti situaciją ir visa tai suvesti į pasakojimą buvo labai didelis iššūkis.
Aš negaliu pasakyti, ar man pavyko. Tai pasakyti gali tik skaitytojai, bet aš tikrai žinau, jog pralaimėjau laike. Jei žiūrėtume istoriškai, „Barbarosos“ operacija trunka nuo birželio 22 dienos iki gruodžio 5 dienos, bet aš knygą baigiau ties spalio 5-7 dienomis. Du mėnesiai į knygą netilpo.
Bet aš neturėjau plano viską paviršutiniškai papasakoti. Svarbiausia, kad paėmus į rankas knygą nereikėtų kankintis ją skaitant. Pačios geriausios knygos yra tos, kurias skaitydamas pajauti, jog lieka tik, pavyzdžiui, 110 puslapių, o skaitant pradedi lėtinti tempą, taupyti ją, nes gerai su ta knyga jautiesi. Manau, kad kiekvieno rašytojo tikslas yra sukurti tokią knygą.
– Nors jūsų nauja knyga dar tik pradeda savo gyvenimą, norisi paklausti apie ateities planus. Man įdomu, ar turėjote tokią mintį imtis knygos ne apie Antrąjį pasaulinį kartą, o pavyzdžiui, sportą, šiuo atveju krepšinį? Neturime daug tokios tematikos knygų, pavyzdžiui, biografinių, o pastaraisiais metais bene ryškiausia tokia buvo knygą apie Šarūną Jasikevičių – „Laimėti neužtenka“.
– Tai būtų didelis iššūkis. Bandymų rašyti apie krepšinio istoriją yra buvę ir tai nėra lengva. Sakyčiau, kad knyga apie Jasikevičių yra pavykusi, ir pavykusi dėl to, kad pati istorijos medžiaga yra stipri. Knygą galime parašyti apie bet ką, bet reikia kad ją skaitytų, kad ji būtų įdomi. Šiuo atveju Šaro istorija yra įdomi.
Sportas ir istorija mano gyvenime susikirto ir aš sakyčiau, kad jie prieštarauja ir nepadeda vienas kitam. Pamenu, kai 2010 metais grįžome iš Pasaulio čempionato Turkijoje, buvo fantastiška nuotaika, rinktinė puikiai žaidė, niekas to nesitikėjo, o ji laimėjo bronzos medalius. Tada išėjo ir mano knyga „Trečiojo reicho triumfas“ – vis pasigirsdavo replikų, ką tas krepšinio komentatorius gali parašyti apie istoriją.
Krepšinis. Tu gyvenime tame. Norėdamas parašyti knygą apie tai, turi būti tame. Važiuoti, jausti, būti šalia, kai kas nors įvyksta. Kalbėtis su žmonėmis, kurie kažką jaučia. Jei nėra nieko iš vidaus, sunku tai papasakoti. Buvau gavęs pasiūlymą parašyti apie „Žalgirio“ istoriją, bet galvojau, kad man tiesiog neužtektų jėgos ir gylio.
Kai aš nustojau komentuoti krepšinio rungtynes, aš gavau laisvas vasaras, kurias dabar atiduodu rašymui ir poilsiui. Nors tarp rašymo ir poilsio galiu dėti lygybės ženklą. Kai niekur neskubu, galiu ir visą dieną praleisti kapstydamasis po vieną epizodą, iš kurio bus parašytos trys eilutės. Ir aš sau galiu tai leisti, nes nebekomentuoju krepšinio.
Išsiskyrė mūsų pasauliai į skirtingas dalis. Bet nemanau, kad tai yra blogai.
– Bet minčių apie būsimas knygas turite?
– Visada į ateities planus reikia žiūrėti su šypsena per atstumą.
Naujos knygos rašymo pabaigoje buvo momentas kai jaučiau, kad ji mane valdo, o ne aš ją. Ateina momentas, kai ji pradeda maivytis, tyčiotis iš tavęs. Bet kai baigi rašyti knygą, padedi ją, jautiesi labai gerai. Aš jau trečią kartą atsiduriu tokioje pačioje situacijoje, kad kai praeina keletas savaičių, tu negali nuo jos pabėgti, nes tau redaktorė atsiunčia ištaisytą knygą ir reikia taisyti, viską skaityti iš naujo. Tie techniniai dalykai labai išvargina ir vis sau sakai, nebenorėsiu daugiau jokių kitų knygų, nes jos labai nori atimti iš tavęs laiką, šeimos laiką.
Dabar knyga išleista ir aš turiu tokį jausmą, kad norėčiau prisėsti prie ketvirtos knygos. Bet pusę metų „Barbarosa“ reikalaus dėmesio. Ji yra ekstravagantiška mergina, kuriai reikia dėmesio – pristatymų, knygų mugės, parašų, susitikimų su skaitytojais.
Man nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų mano ketvirta knyga, nes aš daug informacijos nesugebėjau sutalpinti į naują knygą. Galėčiau sėsti ir pradėti rašyti nuo ten, kur pabaigiau. Mano visos knygos baigiasi pačiose įdomiausiose vietose. O kada man pavyks ir ar pavyks parašyti, ar bus tam sveikatos – duos Dievas ir bus matyti.
– Ačiū už pokalbį.
