Anot jo, iškiliausi kultūros šedevrai ir ryškiausios asmenybės dažniausiai pasirodo pačiais tamsiausiais laikais, ir net jei visos bibliotekos bus paverstos kompiuterinių žaidimų salėmis, vis tiek atsiras knygnešių.
– „Šermuonėlių mantija“ – aštuntoji jūsų poezijos knyga. Jos redaktorius Aidas Marčėnas knygos viršelio tekste teigia: „Ne, nežinai, apie ką ši knyga.“ Taigi kokia tai knyga?
– Palydimieji žodžiai knygų viršeliuose (lygiai kaip ir, pavyzdžiui, tostai arba epitafijos) turi specifinių privalomųjų savojo žanro ingredientų – daug kas ten pasakoma dėl žaismės, retorinio įspūdžio arba tiesiog norint sužadinti skaitytojų smalsumą. Taigi ir manosios knygos viršelyje, klausdamas, apie ką ši knyga, poetas A.Marčėnas iš tiesų iš anksto žinojo, kad neras atsakymo.
Taip klausdamas jis tyčia imitavo neįgudusiam poezijos skaitytojui būdingą klausimo formuluotę: „apie ką“. Iš tikrųjų klausti, apie ką yra poezija, tolygu klausti, apie ką yra muzika, apie ką – briliantų žėrėjimas, paukščių giesmės, snaigių ir debesų raštai... Visiems šiems dalykams nėra būtina būti apie kažką, idant žavėtų, svaigintų ir kerėtų – jie patys savaime yra grožis, meilė, džiaugsmas ir maistas mūsų akims bei sieloms.
Aš, paklaustas, apie ką manieji eilėraščiai, visuomet atsakau, kad apie tai, kaip gėris nugali blogį. Bet ko vertas toks atsakymas? Juk apie manąją poeziją jis pasako ne daugiau, nei negirdėjusiam Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatos“ mėginimai pasakoti, kad ji – apie neprisipažintą meilę ir ilgesį.
– Ką simbolizuoja knygoje atsiradęs karališkas atributas – šermuonėlių mantija (lydima kandžiojimosi, dantukų kaukšėjimo)?
– Poezija nėra ta sritis, kurioje galima būtų tikėtis konkrečių, tiesmukų ir kategoriškų atsakymų. Todėl ir „Šermuonėlių mantijos“ įvaizdis daugiaprasmis. Pirmiausia tai švaros, tyrumo, patikimumo, nesuteptumo simbolis. Mat senovės bestiariumuose (kurie, kaip žinome, nebuvo itin aukšto mokslinio lygio) šermuonėlis buvo apibūdinamas būtent taip: „švelnus, baltakailis žvėrelis, taip branginantis savąją švarą, kad greičiau mirs, negu susiteps“.
Manau, būtent dėl šio apibūdinimo šermuonėlių mantija ilgainiui ir tapo karališkuoju atributu, reiškusiu, kad jais vilkįs valdovas – doros ir objektyvaus teisingumo šalininkas, vertybių neišduodantis ir neparduodantis.
Be abejo, kaip visi žinome, šermuonėlių mantija taip pat ir pripažinimo, išaukštinimo, išskirtinumo, pateptumo, pelnyto ar nepelnyto karūnavimo simbolis. Kiekvieno mūsų gyvenime yra buvę akimirkų, kuriomis (suprantama, perkeltine šio žodžio prasme), noromis ar nenoromis, bet esame buvę padabinti tomis šermuonėlių mantijomis, ir ne vienas galime paliudyti, kad tai – aplinkinių ir neretai mūsų pačių nuostabai – nėra itin malonus pojūtis.
Taip pat ši mantija – užuomina į šventąjį Lietuvos globėją Kazimierą, kurio dėvima šermuonėlių mantija byloja ne tik apie karališką jo kilmę, bet ir jo šventumo, kontempliatyvaus gyvenimo siekiamybę. Įspūdinga, bet savąjį devizą „Verčiau mirti, negu susitepti“ šv. Kazimieras kaip tik ir „pasiskolino“ iš senovinio šermuonėlio apibrėžimo.
Man, kaip poetui, svarbios visos šios išvardytos šermuonėlių mantijos prasmės. Na, o dėl kandžiojimosi ir dantukų kaukšėjimo – manau, kad tai ir yra kiekvieno karaliaus kaina, kurią jis sumoka už savąjį išaukštinimą. Minia mato švelniąją šermuonėlių mantijos pusę ir netveria pavydu, manydama, kad dėvėti ją – neapsakoma laimė, ir tik mantiją dėvintysis žino, kad esama ir išvirkščiosios mantijos pusės, iš kurios kyšantys šermuonėlių dantys sminga karaliui į nugarą. Taip yra su visais išrinktaisiais. Gal todėl tarp jų neteko matyti nė vieno laimingo.
– Viename 2011 m. interviu, paklaustas apie poezijos užduotį, atsakėte: „Manau, kad poezija turi tokių tikslų, apie kuriuos mes nenutuokiam... Tai yra kažkas tarpinio tarp maldos ir šamaniško šokio. Poezija susijusi su žmonių sielomis. Ar galime apie jas pasakyti ką nors konkretaus? Ar įmanoma? Įtariu, kad tai yra Dievo reikalai.“ Kai kuriuose naujosios knygos eilėraščiuose (kaip ir ankstesniuose) subjekto darbas yra lakstyti anapus, „kur vėlės paklydusios suskrenda“. Ar poezijos misiją vis dar laikote susijusią su sielomis, su prasiskverbimu į nežemiškas erdves? Kokius tikslus savo kūrybai keliate, priskiriate?
– Taip, vis dar tikiu, kad poezija turi tikslų, apie kuriuos nenutuokiame, kad poezija – metafizinė erdvė, kurioje pasaulis nedalijamas į gyvųjų ir pomirtinį pasaulius, o yra vientisas. Todėl čia ne tik įmanoma, bet netgi natūralu ir įprasta gyviesiems kalbėtis su mirusiaisiais, dar tik ateity gimsiančiaisiais, Dievu... Taip pat tikiu, kad poezijos motina yra malda, o tėvas – burtas, ir netgi ne tik tikiu, bet jaučiu ir beveik žinau, kad poezijoje savąsias misijas vykdo ir karus kariauja nepalyginti galingesnės jėgos nei žmogus.
Viena tokių jėgų – pati kalba, žodis. Juk sutikite, jeigu, pavyzdžiui, Juozo Erlicko eilėraštis turi galios priversti kvatotis žmogų, šiaip jau neturintį priežasčių juoktis, o Jono Biliūno apsakymai – pravirkdyti žmogų, neturintį jokių racionalių priežasčių verkti, vadinasi, žodžio poveikis mums – beribis.
Vadinasi, žodis gali ir gydyti, ir auginti, ir priversti pamilti, ir saugoti, ginti, net nužudyti.
Vadinasi, žodis gali ir gydyti, ir auginti, ir priversti pamilti, ir saugoti, ginti, net nužudyti. Juk, atvirai tariant, ne akys, o būtent žodis parodė mums pasaulį tokį, kokį pažįstame. Kalboje iš tiesų gyvename labiau nei bet kurioje kitoje įmanomoje erdvėje.
Pasaulio kalbos yra skirtingos. Vienos jų yra labiau žemiškos, jomis bylojančius nejučia įpareigojančios reikšti mintis racionaliai, jas kreipti į tikslių formuluočių, filosofinio minties grynuolio paieškas... Kitos kalbos tiesiog savaime žaižaruoja įelektrintos poetinių įkrovų, jomis kalbančiųjų mintis tiesiog kelia aukštyn – link metaforų, to, kas iki galo neapibrėžiama, link amžinųjų klausimų, atsakomų tik ritminėmis kalbos melodijomis, poveikiu, sužadintais kontekstais, širdimi...
Kiekviena kalba it piemuo avių bandą gano savuosius poetus ir kreipia juos prie vienokių ar kitokių jai pačiai, o ne jiems svarbių darbų. Kalbos jungas (iš patirties žinau) yra labai švelnus ir beveik nejuntamas. Todėl visas kalbos jiems pametėtas užduotis poetai dažniausiai suvokia kaip savo pačių sumanymus, kūrybinį polėkį, įkvėpimą... Paskaitykime skirtingomis kalbomis rašančius poetus ir suprasime, kad kalbinė aplinka suponuoja ne tik unikalią melodiką, fonetinį skambesį, bet ir viena ar kita kalba rašančių poetų domesius, netgi jų kūrinių tematiką, subtiliąsias nuotaikas.
Savaime suprantama, kad lietuvių kalba – viena seniausių kalbų pasaulyje – yra kupina burto, visų šių išvardintų galių, poezijos, metafizinių paslapčių... Argi ne todėl pasaulis mus, lietuvius, vadina poetų tauta?
Taigi aš savo poezijai pats tikslų ir užduočių nekeliu, manoji užduotis visada ta pati – kuo tobuliau išpildyti kalbos ir kitų minėtų jėgų paliepimus. Čia, beje, slypi ir dar viena aliuzija į šermuonėlių mantiją – nebuvo, nėra ir nebus šioje žemėje karaliaus, kuris nebūtų pavaldus už save galingesnėms jėgoms. Todėl nereikia stebėtis, kad ne tik elgeta pavydi karaliui – neretai ir karalius pavydi elgetai.
– Jūsų poezijoje vis nuskamba, pasikartoja kultūros asmenybių, didžių meno kūrėjų vardai. „Šermuonėlių mantijoje“ vėl galima „sutikti“ W.A.Mozartą, Pieterį Bruegelį. Kokią įtaką jums padarė šie menininkai ir jų kūryba? Ką dar išskirtumėte iš savo autoritetų, įkvėpėjų?
– Wolfgangas Amadeus Mozartas, be abejo, mėgstamiausias mano kompozitorius. Galiu pasigirti, kad esu perklausęs visus ligi vieno jo kūrinius, nuo menuetų, rašytų vaikystėje, iki neprilygstamojo „Requiem“, vainikavusio jo kūrybą, o drauge ir gyvenimą. W.A.Mozartas man nėra tiesiog kompozitorius – man jis yra vienas patikimiausių Dievo buvimo įrodymų.
Jo gimimas šiame pasaulyje, jo muzika negali būti atsitiktinumas, lakoniška genetinė kombinacija, mirtingųjų produktas. Be jokios abejonės, tai – tikrų tikriausia properša į amžinybės, tobulųjų pavidalų pasaulį. Todėl jo muzika – ne tik meno, estetikos pasaulio dalis. Tai – aiškus ir tvirtas pažadas visiems, turintiems sielas, kad sielos – nemirtingos ir tikrai bus išganytos. Nežinau, kiek šis įrodymas universalus, tačiau mane jis ramina ir stiprina.
P.Bruegelis – vienas iš daugelio mane žavinčių, mane auginusių ir tebeauginančių dailininkų. Kaip ir, beje, „Šermuonėlių mantijoje“ taip pat „sutinkamas“ M.K.Čiurlionis.
Vargu ar vertėtų vardyti visus menininkus – mano autoritetus ir įkvėpėjus, nes tektų paminėti ne mažiau šimto pavardžių. Ir, dideliam mano džiaugsmui, jų sąrašas, nors lėtai, bet vis dėlto ilgėja. Antai prie jo neseniai prisijungė ir dar vienas didis kūrėjas – Česlovas Milošas, kurį kažkodėl tik dabar atradau. Jo „Ulro žemė“ mane tiesiog nokautavo, išmušė iš dvasinio komforto, pasitenkinimo savimi zonos ir paragino kopti į „aukštesnį žaidimo lygį“. Visą gyvenimą ieškau tokių knygų, paveikslų, muzikos, dramos kūrinių ir, ačiū Dievui, vis dar randu.
– Esate sakęs: „Atsakymas į klausimą, ko pasigendu, būtų nekorektiškas dėl to, kad pats esu poetas. Jeigu ko nors pasigendi, tai imk ir daryk, nereikia rodyti pirštu į kitus.“ Natūralu, kad kalba čia sukasi aplink literatūrą. Tačiau ko norėtumėte, bet nejaučiate, kad tai kūrėjų, menininkų valioje? Ką manote apie valdžios požiūrį į kultūrą?
– Tai, kad didesnės dalies mūsų politikų požiūris į kultūrą nedaug tesiskiria nuo Romą užėmusių barbarų požiūrio į kultūrą – vieša paslaptis. Lietuvos žmonės, suvokiantys, kad iš aukso iškaltas šedevras yra vertesnis už jo gamybai sunaudotą auksą, kažkodėl nėra linkę veržtis į valdžios sostus. Ir aš juos labai gerai suprantu.
Tačiau kultūra juk gyvena savo gyvenimą, o politinės ir valdžios struktūros – savo. Atvirai tariant, nemanau, kad Lietuvos ar bet kurios kitos šalies kultūros produkcijos kokybė ar tautos kūrybinės galios kaip nors priklausytų nuo politikų požiūrio į kultūrą ir valstybės kultūros politikos. Net jei visas Lietuvos mokyklas uždarys, atsiras slaptų mokytojų, net jei visas bibliotekas pavers kompiuterinių žaidimų salėmis, atsiras knygnešių.
Žinoma, nelinkiu to nė nūdienos Lietuvai, nei jos menininkams, tačiau istorija rodo, kad iškiliausi kultūros šedevrai ir ryškiausios asmenybės dažniausiai pasirodo pačiais tamsiausiais laikais.
– Save pirmiausia pristatote kaip poetą, dar esate ir žurnalistas. Koks jūsų laisvalaikis, pomėgiai? Kur atrandate ramybę, o gal kaip tik – semiatės idėjų, energijos, entuziazmo?
– Jau dvi dešimtys metų, kai penkias dienas per savaitę darbuojuosi žurnalistu laikraštyje „Respublika“. Savaitgaliais ir naktimis tampu poetu. Todėl terminas „laisvalaikis“ man yra sunkiai apibrėžiama kategorija, ir visuomet suglumstu apie jį klausiamas – juk niekada nežinau, kurias gyvenimo valandas derėtų juo vadinti. Turbūt tą laiką, kai skaitau knygas, klausausi muzikos ir bučiuojuosi su žmona? Deja, turiu prisipažinti, kad poezija mano kraujyje ir jos „lipdyba“ mano sąmonėje kartais okupuoja net ir šias, atrodytų, išimtinai asmeninio gyvenimo ir džiaugsmo akimirkas.
Aistringiausiu laisvalaikio pomėgiu ir uoliausia savo asmenine veikla turbūt derėtų vadinti Lietuvos bažnyčių lankymą, nors pats sau jį įvardiju kur kas išdidžiau – misija. Svajoju aplankyti visas lig vienos katalikų bažnyčias, esančias Lietuvoje. Su žmona Žaneta po visą Lietuvą šia dingstimi skersai išilgai važinėjame jau trejetą metų ir jau esame aplankę 197 bažnyčias (viso jų, skaičiuojant ir neveikiančias, beveik aštuoni šimtai).
Susipažįstame, pasišnekame su įvairių kraštų žmonėmis, matome žydinčius jų sodus, nokstančius obuolius, pūgas ir vangogiškus spalio miškų apdarus, gūžiamės po žaibais ir griaustiniais, gėrimės delčiomis ir pilnatimis, po liūties – vaivorykštėmis, rūkstančiomis, sukumpusiomis kaimo sodybomis it iš pasakų knygos paveikslėlių, rasos lašais, kapsinčiais nuo nešienautų žolynų... Po kiekvienos kelionės vėl iš naujo įsimylime Lietuvą – kiek daug stebuklo, amžinybės, Dievo joje. Akivaizdu, kad drauge su įspūdžiais ir ramybe parsivežu iš kelionių ir idėjų, entuziazmo.
