Tačiau visoje trilogijoje tikrai netrūksta ir paralelių su Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos įvykiais, tuomet prasidėjusiais procesais.
Dinamiškai, detaliai, tiksliai ir įtraukiai parašytame romane „Dūris“ aprašoma Maidano revoliucijos Kyjive pergalė, po jos prasidėjusi Krymo okupacija ir karo rytų Ukrainoje pradžia.
„Nežinau, kaip nesugadinti pristatymo papasakojant siužetą, bet vaizdiniai knygoje ryškūs, emocijos aštrios. Visi, kurie skaitys, tikrai labai praturtės – ne tik dėl to, kad tai yra puikus romanas, bet ir todėl, kad geriau supras viso Ukrainoje vykstančio virsmo esmę“, – pradėdamas knygos pristatymą sakė žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
Apie pasirinkimus ir istorijos greitį
„Knygą pradėjau rašyti 2015 metais. Galvojau – bus viena knyga, bet pamačiau, kad tema per didelė, nes vyksta didelis istorinis lūžis. Tai, kas nutiko su Lietuva, yra daugiau ar mažiau Lietuvos ir nedidelio aplinkinio regiono reikalas. O tai, kas vyksta su Ukraina, keičia visą geopolitinį landšaftą tiek Rusijoje, tiek Rytų Europoje, o kartu ir visoje Europoje. Dėl to, manau, tai yra istorinio lūžio metai. Mes, kaip žmonės, kaip trumpai gyvenantys padarai norime, kad viskas keistųsi tokiu greičiu, kokiu mes gyvename, bet istorija vystosi visai kitokiais greičiais. Todėl svaigti ir galvoti, kad va jau čia tuoj tuoj Ukrainoje viskas pasikeis, yra savotiškas wishfull thinking – mes norim, kad būtų taip, kaip norim, ir kad tai būtų kuo greičiau. Bet reikės pereiti tikrai per daug dalykų.
Ukrainiečių valia, jų tvirtas stovėjimas rodo, kad jie turi išsaugoję tautos gyvuonį. O Putinas nesuprato, kad tas gyvuonis egzistuoja. Nors iš paviršiaus atrodė, kad ukrainiečiams ne taip labai ir rūpi valstybingumas, kad esą kur kas svarbiau pinigų uždirbti, – ir netgi statistiniai duomenys rodė, kad vykstant karui Donbase, per kurį nuo 2014 m. žuvo 14 tūkst. žmonių, Rusijos ir Ukrainos prekybos apimtys 2016–2017 m. augo. Bet kažkur giliai vis tiek buvo tas gyvuonis. Kai rusai užkabino tautos egzistenciją, paaiškėjo, kad tauta suvokia, jog turi valstybę, kurią privalo apginti.“
Autoriaus teigimu, ši įtampa tarp orumo ir pinigų tapo svarbia varomąja romano jėga.
„Trilogija ir yra apie tai, kas svarbiau: ar jaustis oriu žmogumi, ar praturtėti. Anksčiau ar vėliau ateina metas, kai turi rinktis, kurioje pusėje nori būti. Tarkime, mano knygoje kalbama ir apie tituškų ištakas, galima pamatyti, iš kur tokie žmonės atsiranda. Rašydamas to nesuvokiau, bet paskui supratau, kad aprašinėdamas tuos, kurie sugeba iš pradžių ginti savo asmeninę nuosavybę, parodžiau, kaip po to jie pereina prie bendros idėjos, prie savo orumo gynimo, o tai paskui jau perauga ir į savo valstybės gynimą. Juk tie žmonės užaugo džiunglių sąlygomis – žinodami, kad „nėra kam manęs apginti, jei aš pats savęs neapginsiu“. Dabar tie žmonės rodo drąsos stebuklus fronte.“
Apie pergalę ir baimes
Susitikime dalyvavęs atsargos pulkininkas, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų įkūrėjas Saulius Guzevičius įsitikinęs, kad knyga pasirodo pačiu laiku, o visa trilogija yra labai svarbi.
„Knyga svarbi, nes joje aprašomi įvykiai Ukrainoje prieš devynerius ar dešimt metų, ir dabartiniai dvidešimtmečiai, kurie dabar labai aktyviai įsitraukę, tuomet taip akylai nestebėjo Maidano įvykių ar Krymo okupacijos, tad būtent knygoje jie gali tuos įvykius rasti tikrai įdomiai ir patraukliai aprašytus.
Pats įdomumas paskutinėje dalyje užverda skaitant apie Maidano pergalę ir tai, kas vyko po to, atsiranda dinamika. O jei grįžtume prie pirmų dviejų trilogijos dalių, atkreipsiu dėmesį į du dalykus. Pirmosios knygos esminis klausimas – grūdai. Ir prisiminkime: kai prasidėjo karas, vienas svarbiausių galvosūkių pasauliniu mastu buvo klausimas, kas bus su grūdais. Taigi įžvalga tikrai buvo labai taikli. Antras dalykas – kad pirmoje trilogijos dalyje galime įžvelgti daug paralelių su pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais.“
O štai „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas sako, kad knyga reikšminga, nes leidžia į situaciją pažiūrėti tarsi iš šono ir užduoti fundamentalius klausimus: kas čia vyksta, kaip taip gali būti?
„Žinau, kad gal skamba liūdnai, bet neturėkim iliuzijų kalbėdami apie dabartinę karinę padėtį Ukrainoje. Džiaugtis reikia labai pamatuotai, ir dėl pačių įvairiausių priežasčių vargu ar mes gebam įvertinti tai, kas realiai vyksta, apie kokio masto pokyčius kalbame. Ir man šioje knygoje būtent ir patinka tas toks žvilgsnis tarsi iš šono, kai aiškiai keliami klausimai: kas čia vyksta, kaip taip gali būti?
Ir reikia suprasti, kad yra begalė įvairių elementų, kurių toje kovoje mes net patys nesuvokiame. Štai kalbėjau su pakankamai rimtais žmonėmis Briuselyje ir žinot, ką jie sako apie šitą padėtį? Jie sako, kad turi vieną didelę baimę – kas bus, jei Ukraina laimės šį karą. Juk tai bus didelė, galinga, karinga šalis su geopolitine iniciatyva. Ir kai aš pats iš europinės perspektyvos pradedu giliau žiūrėti, aš galiu suprasti tą nerimą.“
S.Guzevičius sakė, kad jam pamąstymai apie Ukrainos pergalės baimę primena senovės japonų išmintį: „Kai kalba eina apie baimes, aš nevalingai prisimenu seną japonų patarlę: „Jeigu kaunasi du samurajai, turintys vienodas galimybes, visada laimės tas, kuris mažiau bijo mirti.“ Tad eiti kovoti ir sykiu bijoti savo pergalės reiškia, kad iš karto esi pasmerktas.“
Apie pagrindinius skirtumus ir pagrindinį veikėją
Moderatoriaus Edmundo Jakilaičio paklaustas apie esminius skirtumus tarp ukrainiečių ir rusų, Jonas Ohmanas atkreipė dėmesį į kelis aspektus.
„Prisimenu siužetą iš Chersono srities, kur kariai išlaisvino kaimą iš okupacijos. Ten gyvenusi močiutė pasakojo, kaip ateina rusų kariai, pamato, kaip čia žmonės gyvena, kokius patogumus turi, ir rusus apima didžiulis pyktis – o kas jums leido taip gyventi?! Grubiai pasakius, rusams būdingas grobuoniškas idealas, kuris leidžia ne tik kariauti, bet ir plėšikauti. Ir tas idealas palaikomas, skatinamas aukščiausiu, valstybiniu lygiu. Vadovybė leidžia plėšikauti, prievartauti.
O štai ukrainiečiai visai kitaip viską mato, jie yra paprastesni. Ir reikia pasakyti, kad ukrainiečiai tikrai patys nesitikėjo, kad rusai gali taip grobuoniškai elgtis, todėl jie nesitikėjo, kad ir karas toks prasidės.“
Pasak autoriaus, bene didžiausia knygos intriga ir įdomumas ir kyla dėl skirtumų išryškinimo, kai, pavyzdžiui, žmogus su vakarietiškomis nuostatomis ir vertybėmis pakliūva į radikaliai brutalią aplinką.
„Nikas Fosa turi viziją apie Ukrainą, savo tolimą tėvynę, kurios arba niekada nematė, arba matė tik labai trumpai ir iš paviršiaus. Ir staiga jis patenka į tikrą košę, o tada prasideda pats įdomumas. Kaip elgiesi: ar tu konfrontuoji, stoji kaktomuša, ar tu turi kažkiek prisitaikyti išlaikydamas šerdį, bet tada visą laiką esi tokiam pavojuj, kad kartais kyla klausimas: ar tik neatsidursi toj kitoj pusėj, prieš kurią ir kovoji, nes pats pradėsi tokiais metodais veikti. Dramaturgiškai ir literatūriškai toks personažas man atrodo labai įdomus“, – aiškino autorius.
Ramūnas Bogdanas pagrindinį knygos veikėją Niką Fosą konstravo ir iš prototipų.
„Aš tikrai ne dėl mandrumo pasirinkau herojų, kuris yra gimęs Kanadoje, ukrainiečių išeivių šeimoje. Man pačiam gyvenime teko sutikti tokių žmonių, kurie rusiškai niekada nei skaitė, nei suprato, nes jų seneliai atvyko į Kanadą 1920–1923 m., bet jie per visas kartas išlaikė tikrą ukrainietiškumą, kuriuo žavėjausi.
Lipdžiau tą pagrindinį personažą ir iš tokių žmonių, kaip čia sėdintis karininkas Saulius ir jo kovos draugai, iš tokių, kaip Jonas Ohmanas. Rašiau galvodamas ir apie tuos Amerikos lietuvius, kurie, gimę septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, niekada nebuvę Lietuvoje, atkūrus Nepriklausomybę atvažiavo į Aukščiausiąją Tarybą mums padėti suprasdami, kad jie kur kas geriau žino, koks yra Vakarų pasaulis ir kaip su juo reikia šnekėtis. Iš tokių žmonių, tokių pavyzdžių aš formavau pagrindinį herojų.“
Apie turistus ir pagalbininkus
Autoriaus teigimu, rašant romaną jam buvo kilusi didelė dilema – kaip aprašyti Ukrainos pasipriešinimo Rusijai pradžią.
„Kėliau sau klausimą, kada buvo tikrasis virsmas, viską pakeitęs lūžio taškas. Ir nusprendžiau, kad tai Ilovaisko katilas. Tą sprendimą priėmęs paskui kalbėjausi su žmonėmis, kurie kariavo 2014-aisiais, ir jie pripažino, kad, ko gero, taip ir gali būti. Dėl Ilovaisko ukrainiečiai tiesiog negalėjo patikėti, kad rusai jiems gali į akis taip meluoti.
Vieną skyrių skyriau Krymo užėmimui, ir ten taip pat yra svarbių detalių. Juk net ir tie, kurie nenorėjo Krymo okupacijos, nesuprato, kas čia dedasi, nes matė aplink vaikštančius žmones, prie kurių buvo pripratę, kuriuos pažinojo, tik šie viską darė truputį daugiau, įžūliau, nei kad anksčiau buvo įprasta. Ir va, žiūrėk, taip besistebėdamas, kas čia vyksta, teritorijos ir netenki. Ilovaisko katilas buvo tas taškas, kuris dalį ukrainiečių įtikino, kad Rusija – ne didysis brolis, o priešas, atėjęs su ginklu prieš juos kovoti.“
Atsakydamas į Editos Mildažytės užduotą klausimą, kiek romane yra Vilniaus, čia dar 2013 m. vykusio pirmininkavimo ES atgarsių, R.Bogdanas sakė, kad antroje trilogijos dalyje yra visas epizodas apie tuos Vilniuje vykusius įvykius.
„Antroje knygoje Vilniui skirtas visas epizodas. Dar labai svarbu pasakyti, kad antra knyga skiriasi nuo pirmos ir trečios. Antra dalis – tai tarsi plati ukrainiečių visuomenės mozaika, sudėliota iš įvairiausių dalelių. Platesnio visuomenės vaizdo man reikėjo norint parodyti, kas tie žmonės, ėmęsi keisti istorijos tėkmę, kartu parodyti terpę, kurioje pagrindinis herojus turi apsispręsti, ar jis, kaip čia neaugęs pašalietis, turi teisę pradėti nurodinėti, kaip gyventi. Viena yra mokyti ūkininkauti, nes tikrai tai išmanai ir tą darei, nors ir Kanadoje, o visai kas kita – liestis prie politinių procesų. Labai norėjau knygoje išvengti tokio efekto, kur veikėjas vieną rytą atsikelia ir lyg niekur nieko nusprendžia, kad va, jau gali eit ir aiškint, kaip visiems gyventi.
Ir tai labiausiai turbūt susiję su tuo, kad mane patį pirmus 1990-ųjų mėnesius, kai sėdėjome užsibarikadavę Aukščiausiojoje Taryboje, be galo erzino vis užeinantys užsienio turistėliai, lyg tarp kitko klausinėjantys, ar mes jau pasiruošę numirti. Juk puikiai žinojome, kad, palikę čia mus miegoti ant čiužinių, jie patys eina į kokį tuometinio „Lietuvos“ viešbučio valiutinį barą ir ten lyg tarp kitko aptarinėja, išpjaus ten juos ar neišpjaus. Ir, tiesą pasakius, būtent dėl tos patirties ir nevažiavau į Maidaną – esu įsitikinęs, kad tokiais laikais ir tokiose vietose turistų nereikia. Reikia realios pagalbos, žmonių, kurie pasiryžę ten veikti, būti, o ne tokių turistų, kurie į karštus taškus važiuoja pasiselfinti.“
Trilogijos romanus, R.Bogdano teigimu, galima skaityti vieną paskui kitą, kaip tęsinius, bet galima imti ir kiekvieną dalį atskirai, nes jos parašytos kaip atskiri romanai su pradžia ir pabaiga. Suprasdamas, kad tarp dalių skaitymo gali praeiti daug laiko ir kai kas pasimirš, autorius sąmoningai įterpė priminimų apie ankstesnius trilogijos įvykius, kurie skaičiusiajam pažadintų atmintį, o neskaičiusiajam suteiktų bendrą supratimą, iš kur randasi vienas ar kitas personažas, kodėl tarp jų vienokie ar kitokie santykiai.
