Atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmajame dešimtmetyje pats ryškiausias ir kontroversiškiausias visuomenės kritikas buvo Ričardas Gavelis. Jo straipsniai sukeldavo gyvas diskusijas ir tapdavo įtikinama priežastimi pirkti tam tikrą dienraštį ar savaitraštį. R. Gavelis buvo ypatingas ir dar vienu požiūriu – jis neapsiribojo publicistika, rašydamas romanus, kuriuose Lietuvos pokolonijinis būvis vėrėsi ryškiai ir sukrečiančiai.
Ar tokia kritika buvo reikalinga tada ir dabar? Taip, tuomet daugelis ją skaitė, reagavo, nors dar nebuvo socialinių tinklų ir interneto. Tačiau tikrąjį visuomenės požiūrį į savo kritikus atskleidžia paprastas ir vienareikšmis faktas: R.Gavelio publicistiniai rašiniai, laisvai prieinami bibliotekose saugomuose leidiniuose, nesurinkti į vientisą knygą – jos poreikio daugelis neįžvelgia ir nemato. Tokiu būdu R.Gavelio visuomeninė mintis marginalizuojama ir paverčiama vienadieniu vandens drumstimu, nors daugelis tuose tekstuose fiksuotų sociumo gyvenimo patologijų aktualijas labiau nei XX a. paskutiniame dešimtmetyje.
Mūsų dienų Lietuvoje viešosios diskusijos persikėlė į „Facebooką“ – visavertės analizės tradicinėje, ne interneto žiniasklaidoje laukti dabar yra jau beveik neįmanoma. Komentarai susiaurėjo iki keliolikos eilučių, kuriose punktyriškai nubrėžiami nuomonės kontūrai. Apie intelektualinės diskusijos formas, o ne vien turinį, kalbėti nepatogu ir senamadiška.
Deja, N.Putinaitės ir R.Vanagaitės knygos netapo masinės psichoanalizės seanso katalizatoriumi.
Būtent tokioje terpėje ramų, užliūliuojantį socialinių tinklų žinučių ritmą pastaruoju metu sutrikdė dvi istorinės tematikos knygos – N.Putinaitės „Nugenėta pušis“ ir R.Vanagaitės „Mūsiškiai“. Apie abu veikalus daug kalbėta, rašyta, ginčytasi.
Deja, N.Putinaitės ir R.Vanagaitės knygos netapo masinės psichoanalizės seanso katalizatoriumi. Iš kolektyvinės pasąmonės į dienos šviesą ištraukta daug lietuviams nemalonaus ir nepatogaus psichinio ir faktinio turinio, energijos, kuri kelis mėnesius klajoja po visuomenę, o vėliau vėl išstumiama į pasąmonę. Pats procesas būtų naudingas, jei sulauktų vienareikšmių išvadų, tačiau gyvename jau ne pokario Vokietijoje, kuri valėsi nuo nacizmo kaltės jausmų, todėl vieningas balsas, kurį galėtų diktuoti autoritetai, neveiksmingas.
Bėda ta, kad pačios knygos pretenduoja į autoritetinį kalbėjimą, todėl neišvengia objektyvizmo siekinio. Taip, faktai neginčijami, patvirtinami dokumentų, tačiau vien siaura objektyvistine istorija šiandien tiki jau nedaugelis. Taigi autoritetas tampa siauras ir ribotas, nepateisinantis visuomenės lūkesčių. Jų patenkinti jis negali ir dėl dar vienos moksline logika pagrįstos ydos: ir N.Putinaitės, ir R.Vanagaitės darbai yra monoteoriniai, juose remiamasi viena metodologija, neperžengiant ir beveik nepažeidžiant jos ribų. Nors N.Putinaitės knygą recenzentai įvardija kaip tarpdalykinę, suveikia įdomus efektas: į tą pačią ateizmo kritikos metodologiją patenka skirtingos mokslo sritys, tačiau stereoskopinis žvilgsnis negimsta.
Mokslo filosofas Karlas Raimundas Popperis yra rašęs apie tai, kaip mokslinė pretenzija nesėkmės atveju virsta mitokūra. Tai vyksta tuomet, kai tyrinėtojo pateikiamų išvadų neįmanoma falsifikuoti. Su dokumentų ar pinigų padirbinėjimu ši sąvoka nesusijusi. Moksle ji reiškia, kad bet kuris tyrimo rezultatas ar išvada privalo turėti galimybę būti paneigti. Priešingu atveju kuriamas ne mokslas, o visuomenės gyvenimo mitai. N.Putinaitės ir R.Vanagaitės knygos ir patenka į mitokūros sritį, nes atmeta galimybę, kad veikaluose pateikiami faktai galėtų būti interpretuojami kitaip.
„Nugenėta pušis“ ir „Mūsiškiai“ byloja, kad šių knygų autorės, kurdamos mitus, tenkina nebrandžios visuomenės poreikius: juk būtent nebrandos stadijoje ir pavieniam žmogui, ir sociumui mitai reikalingi labiau nei niuansuota ir nevienareikšmė mokslinė išvada. Tokiu būdu knygų autorės tampa ne R.Gavelio masto visuomenės kritikėmis, o tiesiog imasi žynio pozicijos. Pirmykštėse visuomenėse mitus, remdamasis kolektyvine sąmone, kurdavo būtent žynys. Postmodernioje visuomenėje tariamas žynys dažniausiai yra susirūpinęs savireklama, kurią tik pridengia nenuoširdus mokslinis interesas.
Visos išvardytos pastabos nepaneigia ir pačių knygų, ir jų interpretacijų poreikio ir reikšmės. Knyga „Mūsiškiai“ aiškiai kvestionuoja lietuvių, kaip tautos, galias patirti kitoniškumą ir jį toleruoti. Išeivijos kultūrologas, civilizacijų istorikas Vytautas Kavolis yra rašęs apie tai, kad tarpukario Lietuva ir Kaunas, kaip laikinoji sostinė, tebuvo monolitinis ir gana uždaras politinis, socialinis ir kultūrinis statinys, griuvęs Antrojo pasaulinio karo metais. Nors lietuviai tarpukariu atrodė esantys labai atviri kitoniškumui, Vakarų Europos patirtims, mūsų originalumas, kuris būtų pagrįstas kitoniškumo išgyvenimu ir interpretacija, neatsirado.
Vakarų patirtys tų laikų mene, kultūroje ir politikoje tebuvo aklas kitoniškumo mėgdžiojimas: svetimų patirčių besąlygiškas priėmimas be jokios analizės ir unikalaus perleidimo per savo vertybių ir požiūrių sistemą. Tai buvo aklas atvirumas, kai išsižadama savęs. Kolektyvinėje pasąmonėje toks veiksmas kelia didelius vidinius konfliktus ir anksčiau ar vėliau išsiveržia agresija. Autentiškas Vakarų patirties išgyvenimas buvo tiesiog neįmanomas dėl per didelio atsilikimo, o, kalbant švelniau, dėl per didelio mentalinio nuotolio. Jei pavienis žmogus ar jų grupė ilgą laiką yra priversti neigti savo prigimtį ir vertingą patirtį, vėliau randasi labai paprastų ir kartu sudėtingų galimybių neapkęsti bet kokio kitoniškumo ir neturėti pagarbos Kitam.
N.Putinaitės knyga „Nugenėta pušis“, nehiperbolizuojant, dvelkia primityvumu. Sąžininga ateizmo analizė nepalydima jokia kitokios minties galimybe. Profesorius Gintautas Mažeikis viename iš interviu primena, kad dabartinės Lietuvos pagrindiniame valstybės įstatyme – Konstitucijoje – be jokių išlygų sakoma, kad mūsų šalyje valstybinės religijos nėra. Knyga „Nugenėta pušis“ galėtų būti pateisinama, jei būtų parašyta ir išleista tokioje respublikoje, kurioje katalikybė būtų valstybinė religija. Analizę šiame veikale keičia mazochistinis pasigėrėjimas, labai nutolinantis ir autorę, ir skaitytojus nuo gana šaltos psichoanalizės ir visiškai paneigiantis humanistinės psichologijos egzistavimo galimybes. Dėsninga, kad N.Putinaitės knyga daug atgarsių viešojoje erdvėje sulaukė tik tada, kai kilo skandalas dėl Patriotų premijos skyrimo. Kokia visuomenė būtų linkusi save kankinti tokiais tekstais, kai situacija sako, kad masinės kaltės akivaizdoje reikia ne mazochizmo, o mokslinės analizės, kuri būtų labai arti ir net ribotųsi su psichologiniu kaltės nagrinėjimu.
Ir „Nugenėta pušis“, ir „Mūsiškiai“, deja, yra mūsų laikų dokumentai, kurie byloja, kad net masinių kalčių problemas sprendžiantiems autoriams derėtų nusistatyti vertinimų atskaitos taškus, kurie nebūtų objektyvistiniai. Juk net Sigmundas Freudas, padėjęs dešimtims tūkstančių savo pacientų ir nusipelnęs visai žmonijai indėliu į psichologijos mokslą, pirmiausia turėjo pripažinti – padėti gali tik tas, kuriam pačiam nereikia pagalbos.
