Išsaugoti tai rudeniui, kai šis tekstas pasirodys, kai rinksimės festivalyje Druskininkuose, nedideliame mieste (12 tūkst. gyventojų, Lietuvos pietuose, netoli sienos su Baltarusija), tapusiame vienu poezijos Lietuvoje žymeniu. Prisimenu, kai dar buvau paauglė, neseniai atradusi poeziją, susižavėjusi jos svaiguliu, taiklumu, aštrumu, netikėtumu ir saldžiu bohemos spindesiu, skaitydavau apie PėDėeRą (taip trumpinasi „Poetinis Druskininkų ruduo“) kultūrinėje spaudoje, kartą viena ištrauka net pasirodė lietuvių kalbos vadovėlyje, norėjau būti ten, tarp jų, tų poetų, rodėsi, kažkokių kitokių, įdomiau gyvenančių ir svarbesnių žmonių.
Pasakojama, kad „Poetinis Druskininkų ruduo“ susikūrė iš Druskininkuose gyvenusių ir juos aplankydavusių poetų (Kornelijaus Platelio, Nijolės Miliauskaitės, Vytauto Bložės, Sigito Gedos ir kitų) bendravimo. Festivalis oficialiai įsisteigė 1990 metais, pačioje Lietuvos valstybės nepriklausomybės pradžioje. „Poetinis Druskininkų ruduo“ jį kūrusių poetų matytas iš dalies kaip alternatyva sovietmečiu (1965 m.) įsteigtam oficioziniam, minias į stadionus sutraukdavusiam festivaliui „Poezijos pavasaris.“ Druskininkai (pavadinimas kilęs nuo žodžio „druska“) – kurortinis miestas, kur visus metus važiuojama pakvėpuoti pušynų oru, pagulėti purvo voniose, išgerti mineralinio vandens, kur augo žymiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – traukė ir savo gamta bei vietos dvasia, kuri itin išryškėdavo rudenį.
Šią informaciją radau jau vėliau, domėdamasi festivalio istorija, skaitydama įkūrėjų pasakojimus. Mano pačios atmintyje ryškesni girdėti ar skaityti, o vėliau ir asmeniškai patirti bohemiškų nuotykių fragmentai.
Man bohema visuomet siejosi su nostalgija kažko gal net ne praėjusio, bet nepatirto.
Pirmą kartą vykau būdama gal aštuoniolikos, pakviesta dalyvauti Jaunųjų skaitymuose (kokia svarbi aš tada jaučiausi...) „Visi žinome, kad egzistuoja ta paralelinė „Poetinio Druskininkų rudens“ realybė, kurioje poetai, lenkdami taurelę ar butelaitį, pasineria į pasąmonės (o gal – nesąmonės) gelmes. Jie kyla į viršų bokštelio liftu, kol, pasitaiko, atsibunda ne savo kambaryje arba pramušta galva, arba ne vieni... Ir aš atsimenu, kaip kadaise PDR penktadienio rytą prasidėdavo jau autobuse iš rankų į rankas perduodamu buteliu. Prie šio ritualo prisijungdavau ir aš – tad apie jokias konferencijas nebuvo nė kalbos, o visa ko kulminacija vykdavo bokštelyje, besisukančiame kartu su rudeniniais lapais nakties danguje.“ (Išvari Prema, kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“, 2020 spalio 23 d.)
Man bohema visuomet siejosi su nostalgija kažko gal net ne praėjusio, bet nepatirto. Neseniai išgirdau mintį, kad devinto dešimtmečio muzika (o turbūt ir kiti šio laiko ženklai, dabar atgimstantys populiariojoje kultūroje) kelia nostalgiją ir to laikmečio neišgyvenusiems. Aprašyti nuotykiai rodėsi įdomesni nei kada nors patirti realybėje. Kas tą žavesį kėlė? Praėjusio laiko egzotika, rašančiųjų literatūrinė meistrystė, istorijų ekscentriškumas? Galbūt ir tai, kad tų pasakojimų veikėjai – menininkai – atrodė išskirtiniai, svarbesni už kitus, gyvenantys ypatingus, buities ir rutinos nepaženklintus gyvenimus, o man ir pačiai labai norėjosi taip gyventi?
Sovietinėje visuomenėje bohema dažnai skleidėsi vadinamųjų chrusčiovkių virtuvėse – tai buvo vieta, kur drąsiau galėjai išsakyti laisvesnę, režimui oponuojančią mintį. Svaiginimasis alkoholiu taip pat galėjo tapti tam tikra, nors ir destruktyvia, rezistencija. Aš pati gimiau 1988-aisiais (dvejais metais anksčiau už „Poetinį Druskininkų rudenį“), vis dar Sovietų sąjungos okupuotoje Lietuvoje, bet sovietmečio jau nebepatyriau. Man, turėjusiai galimybių laisvai keliauti po Europą ir studijų metais pagyventi Italijoje, sunkoka suvokti gyvenimo sovietinėje sistemoje realijas. Visgi totalitarizmo patirtis mano kartą veikė netiesiogiai – per griežtą, jausmų pasaulį menkai išmaniusių tėvų bei senelių auklėjimą, sovietmetyje augusių žmonių formuojamą viešąją erdvę, jos rigidiškumą.
Mokantis mokykloje, o net ir studijuojant filologiją universitete, mano galvoje susiformavo poeto kaip genijaus, gebančio daugiau už kitus, todėl ir gaunančio daugiau nuolaidų, vaizdinys. Dabar, suvokiu, kad toks vaizdinys labai arti priklausomybe sergančio žmogaus mąstymo, kai pasaulis sukasi aplink tave, vis nepakankamai įvertindamas, skriausdamas, skolingas.
Šeimoje, kurioje augau, buvo piktnaudžiaujama alkoholiu. Tai neatrodė niekaip ypatinga, nes suaugusiųjų ir vaikų šventėse suaugusiesiems buvo įprasta šalia vaikų vartoti alkoholį. Pamenu, kad truputį sutrikau, kai būdama dvidešimties pagaliau apie tai papasakojau psichoterapeutei, pas kurią lankiausi dėl nerimo ir depresijos, o ji dramatiškai įvardino šią aplinkybę mano gyvenimo tragedija.
Apie šiuos išgyvenimus ilgą laiką nerašiau – visų pirma, tai atrodė nepoetiška, antra – kalbėti apie tai, kas šeimoje slepiama, atrodė artimųjų išdavystė.
Apie šiuos išgyvenimus ilgą laiką nerašiau – visų pirma, tai atrodė nepoetiška, antra – kalbėti apie tai, kas šeimoje slepiama, atrodė artimųjų išdavystė. Nebūčiau žinojusi ir kaip kalbėti, kokius žodžius pasirinkti. Mano eilėraščiuose vyravo abstraktesnės (nelaimingų) romantinių santykių temos, taip pat ir bohemiškų nuotykių istorijos. Daug abstrakčios kančios ir savigailos.
Negaliu papasakoti apie lūžį, vadinamąjį rock bottom, kai supratau, pati turinti problemų su alkoholiu. Ko gero, suvokimas formavosi pamažu, ne vienerius metus, vis nuneigiamas (sakoma, kad priklausomybė yra neigimo liga), vis ieškant tų, kas geria daugiau, kas turi daugiau problemų. Vis teisinant save esant menininke, kuriai galima daugiau, kuriai reikia svaigulio ir įkvėpimo.
Esu dėkinga literatams, kurie metė gerti anksčiau už mane. Žinojau juos, vis pakviesdavau išgerti kavos ir klausinėdavau – kaip jie tai padarė?
Esu dėkinga literatams, kurie metė gerti anksčiau už mane. Žinojau juos, vis pakviesdavau išgerti kavos ir klausinėdavau – kaip jie tai padarė?
Žinojau ir kitus, mirusius dėl su alkoholizmu susijusių aplinkybių. Kurį laiką tapatinausi su jais, per anksti išėjusiais, neįvertintais herojais, maištininkais prieš visuotinę tvarką, nuobodulį, rutiną. Vėliau mirtis ėmė rodytis vis artimesnė ir grėsmingesnė. Tikra, be jokių paaugliškų romantizavimų, visa perkeičianti, siaubinga, kitiems nešanti sielvartą, tuštumą, beprasmybės jausmą. Gal tai ir buvo mano rock bottom, didžiulė mirties ir iššvaistyto gyvenimo baimė.
Tuo metu, kai atsisakiau alkoholio, Lietuvos visuomenėje taip pat jau kurį laiką vyko pokyčiai, alkoholio vartojimą imta griežčiau reglamentuoti, buvo uždrausta reklama, sugriežtintas pardavimo laikas, nesaikingas vartojimas imtas nebelaikyti norma. Lietuvių poezija, kadaise apdainavusi bohemišką svaiginimąsi, taip pat keitėsi, ėmė populiarėti vadinamoji išpažintinė lyrika, nevengianti kalbėti apie psichikos sveikatos sutrikimus, išgyventas traumines patirtis, taip pat ir demaskuoti girtą poetų draugystę:
„Anksčiau išgėrę mes gyrėme vieni kitus į akis, bet
apkalbėjome ir smerkėme tuos, kurie negeria
tądien su mumis.
[...]
Alkoholį mes išmokom pakeisti ledais,
ir mūsų gyvenimas tapo šviesesnis,
kančia neutralizavosi.“
(Giedrė Kazlauskaitė „Bulvių valgytojai“, iš knygos „Gintaro kambarys“, 2018 m.)
Prieš pora metų iš beveik per dešimtmetį parašytų eilėraščių pagaliau susidėliojau ir nusiunčiau leidyklai antrąją savo knygą. Pavadinau ją „Tuščių butelių draugija“, pagal eilėraštį, kuriame lyrinė subjektė kalbasi su kitu priklausomu žmogumi, klausia, kur jis slėpdavo butelius. Prisipažįsta, kaip labai trokšta tokio medalėlio, kokius AA draugijoje dalina mėnesį išbuvus blaivam. Aliuminis už platiną brangesnis. Beveik mistinis man atrodo pokytis, kai begalinį alkoholio, svaiginimosi, užsimiršimo ir bėgimo nuo realybės troškulį nugali blaivių dienų troškimas. Kodėl vieniems pavyksta tą pokytį patirti, o kiti skandinasi užmaršties upėje iki mirties? Tai turbūt vienas tų egzistencinių klausimų, kurie neturi tikslių atsakymų.
Beveik mistinis man atrodo pokytis, kai begalinį alkoholio, svaiginimosi, užsimiršimo ir bėgimo nuo realybės troškulį nugali blaivių dienų troškimas.
Kai pasirodė mano pirmoji poezijos knyga, man buvo dvidešimt penkeri. Knyga lietuvių literatūros lauke sulaukė gana daug dėmesio, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ buvo apdovanota Jaunojo Jotvingio premija. Rodos, gavau tai, kas paauglystėje, o ir kiek vėliau, atrodė kaip išsipildymas – šlovė, dėmesys, įvertinimas. Gal net įsirašymas į literatūros istoriją! Papuolimas amžinybėn! Ir vis tiek kažko trūko.
Pamenu save, bare besiskundžiančią sugėrovei, kad o kaip aš dabar rašysiu, paskui gi visi lygins su pirma sėkminga knyga. Sugėrovė tada gerai pastebėjo, kad nelabai kas tas premijas prisimena. Mano gyvenimas tuo metu buvo chaotiškas. Literatūros magistro studijose buvau pasiėmusi akademines atostogas, darbo neturėjau, nes negi aš, poetė, dirbsiu nuo aštuonių iki penkių, kurį laiką gavau meno kūrėjo stipendiją, bet laiką dažniau leisdavau baruose besiskųsdama, kad nesirašo, ar kamuojama kaltės ir pagirių lovoje, nei iš tiesų rašydama.
Susireikšminimas, apie kurį dabar net gėda prisipažinti. Sunkiai kitiems suprantama kančia, savigaila – priklausomų žmonių palydovės. Kančia, kurią dažnai sukelia psichoaktyvių medžiagų išbalansuoti procesai smegenyse. Vienatvė, nes randi kalbą tik su kitu vartojančiu, bet kitą dieną pusės tos kalbos neprisimeni, tikrą ryšį su kitu žmogumi pakeičia alkoholio sukelta bendrumo apgaulė.
Visgi, kad ir nedažnai, rašydavau eilėraščius ir tais laikais, kai svaigindavausi, ir pradėjusi sveikti. Bijojau, kad metusi gerti neberašysiu, nebeturėsiu apie ką ar nebemokėsiu. Bet guodžiau save kitų poetų pavyzdžiais, jie nebegėrė, bet rašė ir aktyviai dalyvavo literatūriniame gyvenime. Kai festivaliuose kiti gerdavo alų, metusieji pasiimdavo kavos. Trumpas užbėgimas į ateitį – vėliau vis dažniau atsidursiu rašytojų pasibuvimuose, kur bus daugiau metusiųjų ar niekad ir nepradėjusių gerti, nei mėgstančių padauginti.
Bijojau, kad metusi gerti neberašysiu, nebeturėsiu apie ką ar nebemokėsiu. Bet guodžiau save kitų poetų pavyzdžiais, jie nebegėrė, bet rašė.
Kai dėliojau antrą poezijos knygą, nusprendžiau eilėraščius padalinti į du skyrius: tuščių butelių ir draugija. Pirmojoje dalyje sudėjau tuos, kuriuose lyrinė subjektė vis dar tuština butelius, bastosi po dažnai svetimą ir šaltą Vilnių, ieško savo vietos. Antrojoje pasakojau apie sveikimą – dvidešimt aštuonias dienas reabilitacijoje, kaip laikrodis sustyguotą jos tvarką, persmelktą baimės ir abejonių, ar pavyks išėjus išlikti blaivai, ten sutiktus žmones, AA. Pirmą blaivų pasimatymą, ir kartais vis dar užeinantį norą svaigintis: man vis tiek kartais atrodo lyg sirgčiau vėjaraupiais: / niežti, bet negaliu kasytis. Bandymą užmegzti tikrą, nuoširdų, sąžiningą ryšį su kitais žmonėmis, draugiją, kuri pakeičia pilnus ar tuščius butelius.
Sveikstant nuo priklausomybės mokomasi pastebėti kitą – užkalbinti naujoką, skambinti kitam sveikstančiajam, klausytis jo, taip atsitraukiant nuo savų problemų, matant jas platesnėje perspektyvoje.
Panašiai mokiausi iš naujo būti literatūros renginiuose bei pasisėdėjimuose po jų. Kurį laiką renginių ir pasibuvimų vengiau, per daug jie siejosi su gėrimu. Ir visgi, kai grįžau (tą atsitraukimą ir grįžimą galbūt mačiau tik aš pati), literatūros žmonės man buvo malonesni, nei tikėjausi (dažnai kritikų choras skamba tik mano galvoje), nesijaučiau nei pamiršta, nei nevertinama. Renginiuose pradėjau mažiau telktis į save ir atidžiau klausytis to, ką skaito kiti. Mokiausi matyti kitus poetus ne kaip konkurentus dėl stipendijų, premijų, dėmesio, bet kaip bendražygius.
Mokiausi disciplinos, mokiausi prisijaukinti rutiną, kuri anksčiau atrodė kūrybos ir įdomaus gyvenimo žudikė. Susiradau darbą, kuris nebuvo susijęs su literatūra, bet man visai tiko, palikdavo laiko ir erdvės rašymui ir kūrybiškesniems darbams. Kai laiko tarsi turėjau mažiau (reikėjo kasdien šešias valandas atidirbti nekūrybiniame darbe), išmokau geriau jį planuoti. Nebeprokrastinavau kūrybinių darbų (pasižadėtų esė, straipsnių, filmų ar poezijos vertimų)! Eilėraščiai rašėsi nei dažniau, nei rečiau, negu anksčiau.
Kai bandome papasakoti apie Lietuvą užsieniečiams (ypač vakariečiams), dažnai kalbame apie nepriklausomybę. Daugiau nei trisdešimt mūsų šalies nepriklausomybės metų, kai žlugus Sovietų sąjungai pagaliau patys vėl kūrėme valstybę. Kuo jie skyrėsi nuo penkiasdešimties priespaudos metų, pažymėtų partizanų kovomis, tremtimis, KGB persekiojimais, kasdieniais žmonių bandymais išlaviruoti įtinkant sistemai ir savo sąžinei. Tik rašydama šį tekstą, sumaniusi pavadinimą „Poezija ir priklausomybė“, pagalvojau, kad nepriklausomybės antonimas yra ne tik okupacija, bet ir priklausomybė.
Rašydama šį tekstą, sumaniusi pavadinimą „Poezija ir priklausomybė“, pagalvojau, kad nepriklausomybės antonimas yra ne tik okupacija, bet ir priklausomybė.
„Tuščių butelių draugija“ pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kasmet sudaromą kūrybiškiausių praėjusių metų knygų dvyliktuką, o vėliau buvo paskelbta ir kūrybiškiausia 2022-ųjų knyga. Ir nors tais pačiais metais pasirodė ir kitų puikių, apdovanojimų nusipelniusių knygų, nors premijos, kurių lietuvių literatūroje galybė, laikui bėgant užsimiršta, esu laiminga, kad buvo pastebėta ne kokia nors knyga, romantizuojanti poetą-genijų, o poezija kalbanti apie sunkų, ilgą, lėtą, nepatogų sveikimo ir brandos kelią.
Esu laiminga, kad ir pati nebenoriu būti išskirtine, net ir rašyti poeziją pasidarė nebe taip svarbu, kaip gyventi brandų, kiek įmanoma teisingą gyvenimą. Nebe taip svarbu parodyti, įsteigti save, svarbu atsigręžti, pamatyti, parodyti ir kitą (aišku, mokytis neleisti išsipūsti savo ego vis dar tenka kasdien). Poezija, kaip ir gyvenimas, gali būti svaigi it priklausomybė, žaidžianti gražiais paviršiais, besimėgaujanti pati savimi ir gali būti brandi, jungianti, įprasminanti skausmą, suteikianti balsą tiems, kuriems jo labiausiai reikia.
Tekstas parašytas poezijos platformai VERSOPOLIS rubrikai „Author of the Week“
