Rugsėjo mėnesį Vilniuje rezidavo lieratūros agentas, vertėjas iš JAV Jayde Will, į anglų kalbą verčiantis Jurgio Kunčino romaną „Bilė ir kiti: amžininko užrašai“. Šiemet Rašytojų sąjunga stipendijas skyrė dviem baltarusių rezidentėms – poetei, žurnalistei, redaktorei, vertėjai Sabinai Brilo ir kultūros veikėjai, vertėjai Paulinai Vituščankai, kurios šį kartą ir tapo Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ viešniomis. Apie literatūros vertimus, baltarusių kultūrą ir nuo režimo bėgančią baltarusių diasporą Lietuvoje su rezidentėmis kalbėjosi poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas Benediktas Januševičius.
Rezidentūra Vilniuje – laisvė dirbti
Sabina Brilo, ištrūkusi iš diktatūrinio režimo kamuojamos Baltarusijos, šiuo metu gyvena Vilniuje ir džiaugiasi Lietuvos rašytojų sąjungos suteiktu būstu ir galimybe užsiimti prasminga veikla. Pagal Rašytojų sąjungos rezidencinę programą S.Brilo į baltarusių ir rusų kalbas pasirinko versti didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusią Gintaro Grajausko knygą „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį. „Iš vienos pusės, tai – pasaka, iš kitos – gili filosofinė istorija. Joje nagrinėjami daugeliui iš mūsų aktualūs dalykai“, – pasakoja S.Brilo.
Pašnekovė, vertindama literatūros į baltarusių kalbą vertimų svarbą, pastebi, kad pilietinę baltarusių kalbos reikšmę ypatingai sustiprino 2020 m. rugpjūčio mėn. įvykiai: „Daugelis baltarusių sukilo prieš tai, prieš ką sukyla visi apsišvietę, visi geri žmonės – prieš tironiją, prievartą. Susivieniję žmonės labiau pradėjo suprasti ir valstybinės kalbos svarbą, ir tas supratimas vis labiau stiprėja“, – svarsto rezidentė.
Vertėjos darbas nėra vienintelė S.Brilo veikla. Ji taip pat tiria baltarusių ir rusų žiniasklaidoje plintančius valstybinės propagandos naratyvus. Tai, jos nuomone, svarbus ir prasmingas darbas, padedantis numatyti Baltarusijos valdžios veiksmus: „Chamišką propagandinį jų elgesį galima būtų vertinti kaip pareiškimą apie savo ketinimus. Ir labai gaila, kad šie ketinimai nežmoniški“
S.Brilo kūryba
Laidos vedėjas B.Januševičius primena, kad S.Brilo kuria ir pati: rusų ir baltarusių kalbomis rašo poeziją, publicistiką, esė, apsakymus. Autorė išleido poetinių tekstų knygas „Tai – raidės“ („Это буквы“, 2017), „Aš ir kiti žmonės“ („Я и другие люди“, 2019). Lietuvių kalba išleistas rinkinys „Tiras Biblio“ (2019, vert. Gintaras Grajauskas). Šiemet S. Brilo dalyvavo Poezijos pavasario festivalyje. Atsakydama į B.Januševičiaus klausimą, kur semiasi kūrybinio įkvėpimo, menininkė teigia, kad jos eilėraščiai – atsakymų į egzistencinius klausimus paieškos: „Iškyla tokie klausimai, kurie skirti ne žmonėms, o labiau Dievui, sau… Aš nežinau, kaip rašyti eilėraščius lengvai gyvenant. Visi mano eilėraščiai gimsta iš kažkokios dvasinės įtampos – per skaudulius, negaunant atsakymo iš žmonių, iš visuomenės, ir tada tu bandai atsakyti pats. Gal tas atsakymas neteisingas, gal apskritai kvailas, bet tai yra savigyda.“
Paklausta, kokius baltarusių poetų ar prozininkų kūrinius S.Brilo rekomenduotų lietuvių skaitytojams, S.Brilo išskiria svarbiausios baltarusių literatūros Jerzy Giedroyco premijoslaureates Sventlaną Kurs ir Tanią Skarynkiną bei rašytoją Alherdą Bacharevičių.
Baltarusių kultūros veikėjai kuriasi Lietuvoje
Bėgdami nuo represijų savo šalyje į Vilnių persikėlė ir aktyviai dirba daug baltarusių žurnalistų, literatų, menininkų, redaktorių. S.Brilo pasakoja, Lietuvoje baltarusiai jaučiasi saugūs ir gali laisvai užsiimti kūrybinėmis, švietimo veiklomis, kurias jų šalyje vykdyti draudžiama: „Ten apskritai dirbti negalima, tu vakare sėdi dirbi ir žinai, kad ryte tave gali aplankyti… Tu susirašinėji, trini laiškus, kuriuose tikrai nėra nieko baisaus… Nors tu neplanuoji nieko susprogdinti ar nužudyti, bet tave gali suimti, nes tu susirašinėji su tam tikru konkrečiu žmogumi, o rytoj ateis ir to kito. Aš iki šiol visada išeidama iš namų aklinai uždangstau langus, nors suprantu, kad esu Vilniuje ir man niekas negresia.“, – pasakoja pašnekovė.
S.Brilo dar kartą dėkoja Rašytojų sąjungai už suteiktą galimybę apsistoti Vilniuje ir dirbti prasmingą, tiltus tarp lietuvių ir baltarusių kultūrų tiesiantį literatūros vertimo darbą. Menininkė sako, kad visada norisi grįžti namo, tačiau džiaugiasi save galinti savo sumanymus įgyvendinti Vilniuje: laisvai dirbti, bendrauti su kolegomis, dėl kultūrinės veiklos nerizikuoti savo laisve ar net gyvybe. „Minske aš buvau pasiruošusi viskam, – kad būsiu nužudyta, kad būsiu pasodinta į kalėjimą… Po viso to, esu pasiruošusi bet kokiam gyvenimui, nesvarbu, kaip jis susiklostytų“, – sunkiai suvokiamomis diktatūros režimo patirtimis dalijasi S.Brilo.
P. Vituščankos lietuvių literatūros vertimai į baltarusių kalbą
Kita Rašytojų sąjungos rezidentė – Paulina Vituščanka. 2018 m. ji į baltarusių kalbą išvertė Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“. Pašnekovė pasakoja, kad tai buvo be galo įdomi patirtis: „Kaip vertėja perskaičiau ją dešimtis kartų ir nepraradau susidomėjimo. Įdomu versti tokias knygas, kurias skaitai dešimtis kartų, o jos vis labiau tave sudomina. Labai prasiplėtė supratimas apie šią knygą, kas slepiasi užkulisiuose, kai skaičiau kitus jo kūrinius, supratau, kaip jie sugula į vieną – herojus perbėga iš vienos knygos į kitą ir taip toliau. Tai lyg bendras pasaulis, kur herojai vieni kitus pažįsta.“
Šiuo metu pagal Rašytojų sąjungos rezidencinę programą P.Vituščanka į baltarusių kalbą verčia Ryčio Zemkausko knygą „Kauno žvėries pasakų knyga“. „Ši knyga – apie mitologinį Kauno žvėrį. Tuo metu, kai Kaunas buvo paskelbtas Europos kultūros sostine, buvo parengta labai įdomi knyga – lyg ir vaikiška, bet įdomi bet kurio amžiaus skaitytojui. Labai noriu šią knygą išversti į baltarusių kalbą, todėl kad tai puiki pažintis su lietuvių kultūra, puikus kūrinys“, – pasakoja vertėja. P.Vituščanka, gimusi Vilniuje ir laisvai kalbanti lietuviškai, padeda baltarusiams, kurių vis daugiau atvyksta į Lietuvą, įsikurti ir geriau pažinti lietuvių kultūrą bei teigia, kad viena geriausių priemonių tam ir yra literatūros vertimai.
Baltarusių bendruomenės ir kultūros centro veikla
Šiuo metu P.Vituščanka daugiausia laiko praleidžia Baltarusių bendruomenės ir kultūros centre, įsikūrusiame adresu Vilniaus g. 20. Pašnekovė šiame centre kviečia apsilankyti visus besidominčius baltarusių kultūra ir pasakoja, kad čia nuolat rengiamos parodos, renginiai apie baltarusių kultūrą ir istoriją, veikia biblioteka, kurioje galima rasti į lietuvių kalbą išverstų baltarusių literatūros kūrinių, susipažinti su centre dirbančiais ar viešinčiais baltarusiais.
Baltarusių bendruomenės ir kultūros centro veikla neapsiriboja vien kultūrine plotme. Čia veikiantis konsultacijų centras teikia pagalbą ir informaciją nuo represijų bėgantiems ir prieglobsčio Lietuvoje ieškantiems baltarusiams. Taip pat vykdoma edukacinė veikla – įkurta sekmadieninė mokyklėlė, siūlomi įvairūs būreliai vaikams. Centre suteikiama galimybė apsistoti žurnalistams, atliekantiems propagandinės Baltarusijos žiniasklaidos tyrimus. „Tai tarsi atvira aikštelė, kuri stengiasi suteikti veiklos, naudingos baltarusiams, bendravimo tarp lietuvių ir baltarusių.“, – sako P.Vituščanka.
Vilnius – ypatingas miestas baltarusiams
Antrindama laidos vedėjo B.Januševičiaus minčiai, kad praeitame amžiuje Vilniuje baltarusių kultūra klestėjo, rezidentė svarsto: „Baltarusiams Vilnius – prisotinta istorinė vieta. Čia vyko daug baltarusius kaip tautą formuojančių procesų. Tarpukario metu čia buvo baltarusių muziejus, tai yra mūsų ištakos ir mus tai labai įkvepia. Baltarusijoje tokios vietos tuo laiku negalėjo būti, o Vilniuje ji egzistavo kelis dešimtmečius, netgi klestėjo.“
Baltarusių bendruomenės ir kultūros centro patalpose eksponuojamos Baltarusijos kultūros muziejaus, kuris veikė Vilniuje nuo 1921 Ivano Luckevičiaus vardu, kolekcijos. P. Vituščanka pasakoja, šalia muziejaus, tuo metu įsikūrusio Bazilijonų vienuolyno pastate, veikė ir baltarusiška gimnazija, kur dėstė ir mokėsi daug įžymių Baltarusijos mokslo, kultūros ir literatūros asmenybių.
Šiandieninė I.Luckevičiaus baltarusių muziejaus veikla
I.Luckevičiaus baltarusių muziejus neturi nuolatinės ekspozicijos, parodos nuolat keičiasi, kadangi, P.Vituščankos nuomone, tai padeda pritraukti daugiau lankytojų. Šiuo metu muziejuje eksponuojama paroda, skirta muziejaus šimtmečiui paminėti. Pirmoje parodos dalyje pasitelkiant tarpukario metų spaudą nagrinėjama istorinė muziejaus perspektyva. Antra parodos dalis skirta muziejaus lankytojų knygai, saugomai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje: „Metus laiko dirbome, ją perrašėme, ji parašyta dešimčia kalbų. Mes turime suvestinę, kas lankėsi muziejuje, kokių šalių, lankytojų mėnesinis, metinis lankomumas. Tai gana įdomus projektas: mąstymas apie muziejų, ne kaip daiktų saugojimo patalpą, o kaip vietą, kurioje susitinka žmonės: Čia lankėsi daug mokslininkų iš visos Europos, slavistų, rezidentų, paprastos liaudies iš Baltarusijos kaimų, apie kuriuos, labai gaila, mes sužinome tik iš archyvinės medžiagos apie Stalino vykdytas represijas“, – pasakoja P.Vituščanka.
Protestai Baltarusijoje ir nuo režimo represijų į Lietuvą bėgantys rezistentai
Nors, kaip pastebi laidos vedėjas B.Januševičius, pastaruoju metu įvykių Baltarusijoje temą užgožė pabėgėlių iš Rytų pasienyje klausimas, tačiau Lukašenkos režimo politika nepasikeitė – protesto dalyviai, žurnalistai, kultūros veikėjai toliau teisiami, persekiojami. Atsakydama į laidos vedėjo klausimą, kaip šią situaciją vertina Lietuvoje gyvenantys baltarusiai, P.Vituščanka svarsto: „Nepaisant to, kad šalyje nepavyko pasiekti pokyčių, jie nesiruošia su tuo susitaikyti, toliau dirba ir laukia kitų galimybių, kada vėl galės įgyvendinti savo lūkesčius. Kiekvieną dieną tai daro pagal galimybes. Visi mes tęsiame tai, ką darome. Ir šiame tęstinume yra labai stipri jėga.“
Į Lietuvą nuo režimo bėgančių baltarusių situaciją pašnekovė vertina kaip labai sudėtingą: „Kai matai, kad valdžia spjauna į tave, daro viską, kad išliktų, tokiu atveju tvyro nuolatinis nesaugumo jausmas. Kitas sluoksnis – prievarta. Daugelis tų, kurie šiuo metu yra Vilniuje, patyrė tą siaubingą prievartą (kankinimai kalėjimuose, sumušimai gatvėse)… Tikiuosi, kad šiems žmonėms gyvenimas Lietuvoje suteikia ramybę, jie gyvena šalyje, kuri stengiasi sukurti gerovę. Man atrodo, visi baltarusiai gyvendami demokratinėje šalyje jaučia, kokią įtaką padarė lietuviai emigrantai ir kaip stipriai padėjo Lietuvai išsiveržti iš sovietų pančių. Aš tikiuosi, kad ir baltarusiai, kurie šiuo metu gyvena Lietuvoje, sugebės paveikti Baltarusijos ateitį“, – svarsto P.Vituščanka.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba