Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

„Rašytnamis“. Buitis, sofa ir laikas

Iš pirmo žvilgsnio paimti interviu gali atrodyti ne taip jau sudėtinga – užduodi klausimus, o pateiktus atsakymus paverti tekstu. Tačiau pamatyti tikrąjį pašnekovo veidą ir suprasti jo jausmus ne taip lengva. Kai kurie menininkai yra pratę slėptis po kaukėmis, sunkiai leidžiasi pažįstami. Kaip priartėti prie tiesos ir tikrumo? Kaip paimti išties gerą ir gilų interviu?
Tinklalaidė „Rašytnamis“
Tinklalaidė „Rašytnamis“

Apie sunkumus imant interviu iš kitų rašytojų filosofė, rašytoja Aušra Kaziliūnaitė Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ kalbasi su puikiai išmanančiomis interviu žanrą rašytojomis Jurga Tumasonyte, Birute Jonuškaite ir Lina Simutyte.

Nuo kūrybinių viršukalnių iki neišvengiamos buities

Nuo 2020-ųjų J.Tumasonytė kartu su fotografe Laura Vansevičiene pradėjo rengti Lietuvos rašytojų sąjungos inicijuotą interviu ciklą „Viršukalnės ir buitis“: kalbina rašytojus jų pačių namuose pasinerdamos į pašnekovų gyvenimus ir buitį. „Jau senokai imu interviu iš menininkų ar rašytojų, tačiau dažnai klausdavau apie jų knygas ir apie tuometinius kultūrinius reiškinius. Vis dėlto manau, kad kūryba yra tarsi antipodas buičiai“, – pasakoja J.Tumasonytė.

Tinklalaidės viešnia prisipažįsta, kad itin įdomu kalbėtis su skirtingais rašytojais ir pažinti jų buitį, sužinoti, kokie jų pomėgiai, kokius darbus dirba. „Visas smalsumas susitelkė į interviu ciklą, nors iš pradžių buvo ir nedrąsu. Ateini kalbėtis su autoritetingu rašytoju, su kuriuo paprastai prasilenkdavai kokioje Knygų mugėje. Ir staiga sėdi ant jo lovos.“ Rašytoja pasakoja, kad pokalbiai kartais užtrukdavo tiek, kad vos nelikdavo nakvoti.

Asmeninio archyvo nuotr./Jurga Tumasonytė
Asmeninio archyvo nuotr./Jurga Tumasonytė

J.Tumasonytė sako, kad buitis glaudžiai susijusi ir su jos pačios kūryba: „Neatsitiktinai kai kurie mano apsakymai būdavo vadinami magiškuoju buitiškuoju realizmu. Buitį mėgindavau prisijaukinti kūryboj, nes ji kartais išlaisvindavo kai kuriuos kūrybinius momentus.“

Nepaliaujamai bėgančio laiko įamžinimas interviu formate

B.Jonuškaitės knyga „Laikas ir likimai“ buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija už publicistiką. Vis dėlto nedažnai tokios interviu knygos su rašytojais ir intelektualais Lietuvoje išvysta dienos šviesą. Šioje knygoje, anot A.Kaziliūnaitės, vienas kertinių žodžių – laikas. Jis lyg ir brėžia pjūvį atskleisdamas ne tik žmonių likimus, bet ir savotišką žiūros tašką. B.Jonuškaitė teigia, kad laikas jai pačiai yra labai svarbus, mat jau būdama 20-ies suvokė jo nepaliaujamą tekėjimą.

„Man visada atrodė, kad aš laiko turėsiu per mažai. Net tada, kai buvau studentė, man visko tiek daug norėjosi pamatyti, sužinoti, perskaityti, visur pabūti... Ir vis skaičiuodavau bėgančius kursų metus. Man taip įdomu gyventi, kad net gaila miegoti. Turbūt esu per daug godi gyvenimo.“

Vlado Braziūno nuotr./Birutė Jonuškaitė
Vlado Braziūno nuotr./Birutė Jonuškaitė

Asmeninis laiko pojūtis B.Jonuškaitę paskatino imtis tokio žanro knygos, kad savotiškai galėtų bėgantį laiką sustabdyti ir įamžinti. „Gyvenimo pabaigoje iš tų „mes“, kurie gyvenom, kurie savaip vertinom istorinius įvykius, manau, liks tik „aš“. Ir tas „aš“ prisimins viską kitaip, nes jo akiplotis siaurės ir trauksis, kol atmintis panirs į švelnų sapną“, – sako B.Jonuškaitė.

Kalbindama kultūros lauko žmones ir juos stebėdama rašytoja stengiasi išgirsti jų asmenines patirtis, sužinoti, kuo tam žmogui svarbi kiekviena diena, kaip jis vertina laiką, kokios mintys sudaro jo pasaulį.

„Tie mano pokalbiai yra tokie, kurie nesutelpa į žmogų, gyvenantį šiandien. Visad klausinėju apie jo ištakas, senelius, vaikystę, apie tai, kas jam svarbu ir ko jis dar tikisi gyvenime. Norisi užčiuopti ir buities, ir to kasdienio gyvenimo detales. Ir, matyt, neatsitiktinai mano pašnekovai yra vyresnio amžiaus. Ta baimė, kad laikas greitai prabėgs, man visą laiką tarsi kvėpuoja į nugarą, – teigia viešnia. – Mes esam tik svečiai ir greitai iš čia iškeliausim. Todėl taip svarbu yra fiksuoti. Manau, tai bus įdomu ir naudinga ateinančioms kartoms.“

Menininkus pažinti per psichologinę prizmę

L.Simutytė interviu cikle „Blunkanti sofa“ kalbina ne tik rašytojus, bet ir kitų meno krypčių atstovus. Šis projektas gimė iš noro gilintis į nerimo temą ir pažinti nerimą patiriančius menininkus.

„Apie tokį projektą galvojau jau kurį laiką ir nuolat ruošiausi, – pasakoja L.Simutytė. – Nors buvo labai nedrąsu kalbinti pasirinktus pašnekovus, vis dėlto šiam žingsniui ryžausi. Pirma idėja buvo kalbinti tik savo – jaunosios kartos – rašytojus ir poetus, o vėliau susidomėjau ir kitų disciplinų menininkais.“

Asmeninio archyvo nuotr./Lina Simutytė
Asmeninio archyvo nuotr./Lina Simutytė

Autorė pasakoja, kad interviu ciklo pavadinimas yra susijęs su psichoterapijos seansuose kartais naudojama kušete: „Ji man yra terapijos simbolis ir tam tikra nuoroda į patį nerimą.“

Kaip ir kitos tinklalaidės viešnios, L.Simutytė interviu nagrinėjamų temų pastebi ir savo kūryboje. „Kai rašiau knygą, patyriau nemažai nerimo. Rašiau tekstus ir jaučiausi savotiškame vakuume. Projektas tapo dideliu postūmiu pasižvalgyti į kitų autorių kūrybą, kaip jie išgyvena šias būsenas. Skirtingi pašnekovai atnešė ir skirtingų patirčių. Tačiau bemaž visus juos siejo nerimo tema“, – pasakoja rašytoja. L.Simutytė priduria, jog pašnekovų atvirumą priėmė tarsi dovaną – atsitraukusi nuo savo kūrybos pažino ir kitų autorių spalvingus pasaulius.

Kartais pati įdomiausia informacija pasilieka už interviu ribų

Ne paslaptis, kad tam tikri pasakyti dalykai taip ir neišeina už kambario durų, kuriame imamas interviu. J.Tumasonytė teigia, kad po kai kurių pokalbių išties jausdavosi lyg nesavame kailyje, nes stengdavosi kuo labiau įsijausti į išgirstą pasakojimą. Anot rašytojos, yra buvę atvejų, kai pašnekovas imdavo atvirauti, tačiau vėliau prašydavo nepublikuoti.

„Visada gerbiu tokį norą. Pokalbių išrašymas ir medžiagos atrinkimas yra mano pačios režisavimas. Vieni pašnekovai su parengtu tekstu sutikdavo, o antri norėdavo šį bei tą pataisyti, ir aš juos puikiai suprantu. Nuomonės keičiasi. Man, kaip rašytojai, kartais irgi tenka atsidurti pašnekovo vietoje. Tekste noriu girdėti savo žodžius. Tad noriu, kad ir žmogus, kuris davė interviu, būtų juo patenkintas“, – teigia J.Tumasonytė.

Laimos Stasiulionytės nuotr./ Aušra Kaziliūnaitė
Laimos Stasiulionytės nuotr./ Aušra Kaziliūnaitė

Pašnekovai be kaukių

Kalbinti rašytoją gali būti išties nelengva užduotis. Dažnai rašytojai ir kiti meno pasaulio atstovai būna susikūrę savotišką kaukę ar įvaizdį, pro kurį pažvelgti ne visada paprasta. „Visą laiką matai žmogaus kraštelį ir jam atsivėrus supranti, kiek daug gražių dalykų išties slypi už to kraštelio. Toks pažinimas – tikra dovana, – pasakoja B.Jonuškaitė. – Žinoma, būtų labai paprasta nusiųsti klausimus raštu ir gauti atsakymus. Tačiau man labiau patinka kantriai klausytis, o paskui iš chaotiškų įrašų diktofone atrinkinėti ir užrašyti tai, kas atrodo įdomiausia. Esu dėkinga pašnekovams, kurie per interviu savo kaukę nusiėmė.“

Viso pokalbio „Buitis, sofa ir laikas“ apie interviu žanro svarbą ir ypatumus klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė kalbasi su rašytojomis Jurga Tumasonyte, Birute Jonuškaite ir Lina Simutyte.

Šį Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ epizodą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai