Ar geras literatūros kūrinys būtinai turi būti sunkiai paskaitomas? O jeigu per siužetą galima irtis greitai, ir tekstas kviečia skaitytoją patirti didžiulį lengvo skaitymo malonumą? Ar tokia knyga jau savaime prastesnė už tą, sunkiai ir lėtai skaitomą? Ar Lietuvoje yra žanrinės literatūros tradicija? Kokios knygos patį Justiną atvedė į literatūrą? Apie visa tai ir dar daugiau pirmojoje šiuolaikiniams rašytojams skirto pokalbių ciklo „Žmonės ir tekstai“ laidoje „Justinas Žilinskas: „Skaitymo malonumas nėra nusikaltimas“ su Justinu Žilinsku kalbasi rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė.
Rašytojas ir teisės profesorius
Paklaustas apie teisininko darbą, J.Žilinskas patikslino, kad praktine teise neužsiima. Dėsto, rašo mokslinius straipsnius, skaito studentų darbus. Retai kada viešumoje tai akcentuoja, bet jis turi teisės profesoriaus vardą. „Vienu metu norėjau visai mesti teisę ir bandyti gyventi tik iš rašymo, nors gal būtų tekę valgyti tik grikius. Kolega man tada pasakė: tu moki pasakyti taip, kad visi lengvai supranta. Tai išgirdęs nusprendžiau likti.“
„2017 m. kartu su Tomu Marozu parašėme Tarptautinės humanitarinės (ginkluotojo konflikto) teisės vadovėlį. Esu labiausiai patenkintas tais skyriais, kur daugiau istorinių bylų pavyzdžių, nes už jų slypi tikros žmonių istorijos. Būtent tuose skyriuose rašytojo ir teisininko patirtį pavyko suplakti į gerą kokteilį.“ J.Žilinskas jaučia visuomeninį teisės pulsą, svarbius teisės dalykus komentuoja rašydamas publicistiką. Taigi jo asmenyje rašytojas ir teisininkas puikiai sugyvena.
Nuotykinę literatūrą pamilęs berniukas
„Ar nelieka nepanaudoto žinių ir vaizduotės rezervo rašant vaikams ir paaugliams, o ne suaugusiems?“ – klausė A.Kaziliūnaitė.
J.Žilinskas: „Kompleksinį požiūrį išnaudoju publicistikoje, o knygas man patinka rašyti jaunai publikai. Manyje tebegyvena berniukas, kuris skaitė mokslinės fantastikos serijos „Zenitas“ ir nuotykinius „Drąsiųjų kelių“ serijos kūrinius. Taigi, arba man labai didelę įtaką padarė nuotykinė literatūra, arba rašyti kitaip aš tiesiog nemoku. Galbūt dar nesijaučiu subrendęs pasakyti pasauliui kažką mega svarbaus. Nežinau, ar sugebėčiau visą turimą informacijos rezervą perteikti sudėtingame romane.“
„Man patinka, kai istorija eina greitai, intensyviai. Gal čia tinginystė, o galbūt pomėgis plaukti plačiais mostais, neneriant į gelmę. Mėgstu nuotykines istorijas. Gal toks mano kelias, o gal kada nors man trenks žaibas ir pradėsiu rašyti visai kitaip. Lietuvoje jaučiu nuotykinės, žanrinės literatūros trūkumą. Galėtume turėti daugiau lietuviškų istorinių, meilės romanų, fantastikos.“
Skaitytojų meilė ir literatūros ekspertų pagarba
„Ten, kur yra premijos, sąjungos, visada bus ir hierarchijos. Net keista, bet į CV įsirašęs, kad esu Lietuvos rašytojų sąjungos narys, pats jaučiuosi tarsi priartėjęs prie rašytojų elito. Aišku, tai sąlygiška. Literatūros srityje amžinai tvyros įtampa tarp skaitytojų meilės ir ekspertų pagarbos. Gerai, kad pamažu mes išmokstame vertinti skaitytojo meilę, nebemanydami, kad jeigu kūrinį mėgsta skaitytojai, jis prastas. Tokia nuomonė buvo paplitusi ilgą laiką. Galiausiai, turbūt kiekvienas skaitytojų mylimas rašytojas trokšta ir gero ekspertų vertinimo, o ekspertų vertinamas – skaitytojų meilės. Ir viena, ir kita yra svarbu.“
A.Kaziliūnaitė: „Ar tiesa, kad grožiniame kūrinyje esi atsisakęs tarptautinių žodžių?“ J.Žilinskas: „Buvo labai įdomu ir smagu dirbti, išsikėlus tikslą visoje knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ atsisakyti tarptautinių žodžių, kad viską suprastų mažieji skaitytojai. Seniau universitete kolegos mane pašiepdavo, nes vartojau per daug tarptautinių žodžių. Kartais jie visai nebūtini.“
Trys žanrinės literatūros problemos Lietuvoje
„Kodėl Lietuvoje iki šiol nėra stiprios žanrinės literatūros tradicijos? Kaip ta tradicija galėtų sustiprėti? Sakydama „žanrinė literatūra“ turiu omenyje detektyvus, jausmų romanus, istorinius romanus, mokslinės ir maginės fantastikos knygas ir pan.“ – klausė A.Kaziliūnaitė.
J.Žilinskas: „Pirma problema ta, kad Lietuvoje apskritai yra mažai skaitytojų, knygų tiražai maži, maža sklaida. Žanrinės literatūros autoriai buriasi tarpusavyje, bet jų kūriniai dėl mažos rinkos dažnai taip ir lieka žinomi tik toje nedidelėje bendruomenėje. Aš pats savęs ilgai nedrįsau laikyti rašytoju, nes Lietuvoje rašytoju iki šiol dar nėra laikomas žmogus, kuris tiesiog rašo. Čia dar turime rašytojo kaip tautos vedlio, kaip – leisiu sau pacituoti Josifą Staliną: „žmogaus sielos inžinieriaus“ – įvaizdį. Žanrinė literatūra dažnai yra iš principo kitokia.“
„Antras dalykas – daug vyresnių skaitytojų nuo žanrinės literatūros buvo atpratinti sovietmečiu, kaip nuo menkavertės. O jaunoji karta dėl per anksti mokyklinėse programose peršamų lietuvių literatūros klasikų vėliau atsiriboja nuo lietuvių autorių. Kodėl dvyliktokai mėgsta Balį Sruogą ir Antaną Škėmą? Nes šie rašytojai yra kitokie, jie – ne kaimo realizmo, laikančio lietuvių literatūros tradiciją, atstovai.“
„Trečia problema: dauguma lietuvių autorių į rašytojų elitą ateina iš filologijos. Gyvendami gražiame filologijos pasaulyje jie vargu ar kada parašys, kaip Fabijoniškėse guli valkata narkomanas ir laukia dilerio. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad Rolandas Rastauskas, puikus rašytojas, dabar kuria įdomią kriminalinę detektyvinę istoriją, aš ją su malonumu skaitau žurnale „Metai“.“
„Skaitymo malonumas man – vienas svarbiausių dalykų gyvenime“
A.Kaziliūnaitė: „Paplitusi nuomonė, kad mokslinė fantastika – nerimta, neturinti išliekamosios vertės literatūra, tarsi skirta lengvam malonumui gauti. Bet tiek mano mėgstamas Stanisławo Lemo „Soliaris“, tiek ir Arkadijaus ir Boriso Strugackių knygos yra laikomos klasikine literatūra. Nors yra ir prastų mokslinės fantastikos kūrinių. Bet ir tarp „rimtosios“ literatūros kūrinių yra daug menkaverčių tekstų.“
J.Žilinskas: „Man atrodo, labai svarbu suprasti, kad malonumas nėra nusikaltimas. Užteks tos kančios! Tai, kad literatūra suteikia skaitymo malonumą, yra labai didelis jos pliusas. Tiesa, malonumas gali būti susijęs ir su intelektualiniu džiaugsmu. Bet malonumas gali būti ir tiesiog versti puslapį po puslapio, kartu su veikėjais dalyvauti knygos istorijoje. Aš nenorėčiau supriešinti šių dviejų malonumų ir sakyti, kad vienas neva geresnis už kitą. Man jie abu papildo vienas kitą. Apskritai skaitymo malonumas man – vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime. Jeigu mano knygos skaitytojams suteikia malonumą, aš labai džiaugiuosi. Neduok dieve, jeigu knyga yra ir sunki, ir dar nemaloni! Aš ir gerą publicistiką laikau kokybiška literatūra. Mėgstu biografijas, memuaristiką – ten ieškau istorijų, netikėtumų ir randu labai įdomių dalykų.“
Rašytojas = viešoji figūra?
„Žmogus viešai pasisako tada, kai mano, kad reikia pokyčio visuomenėje, kai pasisakyti už pokytį jam atrodo teisingiausia. Dabar iš rašytojo reikalaujama būti dar ir knygų pristatinėtoju, kurį galima parodyti visuomenei, viešu kalbėtoju. Tai didžiulis krūvis. Kai kurie rašytojai to nenori. Jeigu rašytojas kalba, tai gerai, bet jeigu tyli, gal jam šiuo metu reikia atsitraukimo.“
J.Žilinsko skaitiniai ir rekomendacijos
„Netikėtai į rankas pakliuvusi Aušros Pačkauskienės ir Vytauto Toleikio knyga „Garsūs Lietuvos žydai“, nors ir parašyta kaip enciklopedinis žinynas, eilinį kartą pritrenkė, kiek mažai žinau apie istorinę Lietuvos žydų bendruomenę. Marinos Abramović „Eiti kiaurai sienas“ – mano metų, o gal ir dešimtmečio knyga. Dabar skaitau Johno Katzenbacho detektyvą „Kilnus tikslas“, nes klausydamasis LRT radijo laidos „Nenušaunami siužetai“ prisiminiau, kad jis guli mano lentynoje neperskaitytas.“
Viso pokalbio „Justinas Žilinskas: „Skaitymo malonumas nėra nusikaltimas“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė kalbasi su rašytoju, publicistu, teisės profesoriumi Justinu Žilinsku.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
