Lubinas ir seradėlė. Bet kas ta seradėlė?
Knygos pavadinime esantys žodžiai – lubinas ir seradėlė – yra pievų augalų pavadinimai. Kai gimė Paulina ir jos brolis dvynys ir reikėjo išrinkti jiems vardus, tėvų draugai juokais pasiūlė pavadinti vaikus Lubinu ir Seradėle. Dar vaikystėje išgirdusi šią istoriją Paulina ir pati nežinojo, kas ta seradėlė, tik žinojo, kas yra lubinas. Paulinai ši istorija įstrigo ir naujoje jos knygoje Lubinas ir Seradėlė tampa „galėjusiais būti“ personažais. Juos ji panaudoja kalbėdama apie žmonių tarpusavio santykius. P.Pukytės kaip kūrėjos dėmesį visada traukia tai, kas jai pačiai svarbu, taigi priešybės ir prieštaravimai, socialinių hierarchijų problemos, susijusios ir su lyties klausimais, šioje knygoje yra ypač svarbūs.
Ir dabartinei, ir ankstesniajai P.Pukytės kūrybai būdinga semtis įkvėpimo iš įvairių kasdieniškų nesusikalbėjimų. Savo tekstus ji kuria iš kitų tekstų. Jeigu „Bedalyje ir labdaryje“ tai buvo daugiausia nugirstos istorijos, naujausioje knygoje „Lubinas ir seradėlė“ autorė dirba beveik vien su rašytiniais tekstais. Tik savaip dėlioja įvairiais būdais ir įvairiuose šaltiniuose rastas frazes, kad išgautų netikėčiausias prasmes, atskleidžiančias visuomenės tipažus ir demaskuojančias dažniausiai garsiai neišsakomas nuostatas. Anot autorės, naujoji jos knyga nėra atskiros istorijos, bet fragmentuotą, tačiau ištisinį pasakojimą kuriantys frazių rinkiniai. L.Kreivytė teigia, kad kai kurie naujausios knygos tekstai priartėja prie poezijos žanro.
Dėmesys santykiui ir atidumas
P.Pukytė yra žinoma ne tik kaip rašytoja, bet ir kaip tarpdisciplininio meno kūrėja, kuratorė, kritinių tekstų kultūros temomis autorė. Anot menotyrininkės L. Kreivytės, kai kuriose P.Pukytės knygose ar performansuose panaudotos frazės, tokios kaip „tai yra tam tikra prasme košmaras“, jau tampa folkloru ir imamos vartoti buitinėje kalboje. Menotyrininkė sako, kad P.Pukytė, baigusi fotografijos ir medijų studijas Karališkajame meno koledže Londone, ir jau daugelį metų dirbanti šiuolaikinio meno ir literatūros lauke, yra profesionalė, išgryninusi savo stilių ir kūrybos techniką.
Pasak L.Kreivytės, „verti dėmesio yra ir P.Pukytės straipsniai kultūrinėmis temomis, recenzijos, kuriose matoma didžiulė atida analizuojamai temai ar kūriniui. Tas pats atidumas jai būdingas ir literatūrinėje kūryboje: menininkė kuria savotiškas preciziškai nugludintas žodžių skulptūras.“ Autorė yra labai dėmesinga santykiui, jos tekstuose nuolat vyksta pokalbis ir – neišvengiamai, kaip ir gyvenime – nesusikalbėjimas. Šioje knygoje, pasak L.Kreivytės, yra „stipriai išreikštas ir lyčių nesusikalbėjimo aspektas. Čia kalbama net nebūtinai apie mylimųjų ar draugų santykius, bet dar gilesniu lygmeniu – ką reiškia jo ir jos žodžiai, apie ką jie kalbasi, koks yra tų žodžių svarumas“. L.Kreivytė nedarytų skirties tarp P.Pukytės vizualiųjų kūrinių ir tekstų, nes, anot jos, tai yra vienas organizmas.
P.Pukytės metodas, kūryba ir vieta lietuvių literatūroje
Anot L.Kreivytės, „Paulina duoda savo tekstų skaitymo raktą: tu turi suprasti, kad šie tekstai yra labai subtilus žaidimas su kultūra ir kalba, apgalvotas ir būdas, kaip tai padaryta, ir dėl ko daroma būtent taip. Skaityti Paulinos knygas yra grynas malonumas: ji turi aštrią akį, puikų kalbos ir humoro jausmą, jaučia kultūrinį kontekstą. Pirmoji knyga „Jų papročiai“ buvo tarsi klausimas: kas aš? Joje svarbi emigracijos tema, kuri vis dar aktuali, dabar kitaip, iš naujo. Tą knygą tikrai reikėtų perleisti. „Netikras zuikis“ ir „Bedalis ir labdarys“ – charmisiškos, teksto malonumo sandą turinčios knygos. Dabar P.Pukytė dar konceptualiau konstruoja savo žodžių skulptūras.“
Anot L. Kreivytės, dirbdama su kalba P.Pukytė primena, kad kalboje saugomas tam tikras laikas – per kalbą galima pajusti praėjusį laiką.
„Manau, kad nereikėtų Pukytės lyginti, tarkim, su Biliūnu, nes šie du autoriai yra iš visai skirtingų paradigmų. Tokio rašymo kaip P.Pukytės lietuviškame kontekste nėra daug. P.Pukytės išskirtinis bruožas yra būtent kitų žmonių frazių naudojimas, daugiau niekas pas mus to nedaro taip nuosekliai kaip ji. Niekas kitas iš Lietuvos literatūros lauko nėra pasirinkęs tokios kūrybinės strategijos. Tiesa, meno pasaulyje tokia strategija gana populiari: dabar vos ne blogas tonas yra pradėti kurti kažką iš naujo, kai tiek prikurta. Menininkai stengiasi arba perdirbti tai, kas jau yra sukurta, arba panaudoti iš naujo, kitaip, galbūt kažką nežymiai pakeitus ar atnaujinus. Paulinos darbas su tekstais būtų arčiau antrojo iš paminėtų metodų“, – sako L.Kreivytė.
Panašių strategijų lietuvių literatūroje beveik niekas nenaudoja – galima būtų paminėti Kęstutį Šapoką, kuris iš dalies, bet ne ištisai savo kūriniuose naudoja „ready-made“ metodą. Taigi tokią kūrybą vertinti gali būti sudėtinga, nes reikia kitų analizės įrankių ir skaitymo įpročių, nei daugelis yra įpratę pasitelkti.
Nors P.Pukytė sako, kad naujai knygai planų dar neturi, bet galvoja toliau naudoti šį literatūrinio koliažo metodą, nes jis artimas jos suvokimui apie tai, kas yra kūryba. Anot kūrėjos, „galima žiūrėti ir taip, kad viskas jau yra pasakyta ir kad originalumas nebūtinai yra savaime vertinga. Man nėra įdomu atsisėsti ir galvoti: o dabar sukursiu ką nors naujo. Labai daug rašytojų taip dirba ir jiems puikiai sekasi. Bet man taip daryti neįdomu. Man įdomiau paimti tai, kas jau yra, ir iš tos medžiagos konstruoti savo tekstus. O tuo pačiu paimti ir prasmes, kurias tie rasti dalykai atsineša, ir tada tas prasmes apversti, pakeisti pradines ar įprastas žodžių reikšmes ir išgryninti tai, kas slypi už jų. Toks mano kūrybos principas.“
Anot L.Kreivytės, „P.Pukytę galima skaityti daugeliu lygių: vienas iš jų – kaip bajerį. Bet tie patys tekstai gali būti ir kaip sudoku imliam protui arba kaip rubiko kubikas, kurio galbūt nebūtina sudėti. Įdėmesnis skaitytojas pastebės ir daugybę intertekstų, kultūrinių nuorodų. Autorė tyrinėja, išardo pamatines dichotomijas, priešingybes, hierarchinę sąrangą „juodas–baltas, šiltas–šaltas, vyras–moteris“, kurioje viena visada yra labiau nuskriausta nei kita. Ir visada galvoji apie Seradėlę...“
Paklausta, kokiam žanrui priskirtų savo kūrybą, P.Pukytė sako, kad nerašo žanrinės literatūros ir jos kūryba gal visai neturi žanro. Ji diskutuoja su L.Kreivyte: „nors mano knygas ir galima skaityti nuo vidurio, bet vis dėlto jos turi apgalvotą struktūrą, chronologija svarbi, pasakojimas vystosi tam tikra kryptimi, tikriausiai blogyn.“ (Juokiasi.) P.Pukytei svarbu, kad atidus skaitytojas rastų intertekstinius sąryšius jos knygose, pavyzdžiui, į pjesę „Žmogus žuvies akimis“ autorė atveda per prieš ją einančio Salomėjos Nėries eilėraščio frazę „akim tyliųjų ežerų“.
Į klausimą, ar daug redaguoja savo tekstus, P.Pukytė atsako: „Redaguoju iki begalybės. Redaguoju net makete, prieš pat išsiunčiant į spaustuvę, o jeigu galėčiau, tai ir dar paredaguočiau, pagludinčiau tas žodžių skulptūras. Žaidimas žodžiais ir kuo tobulesnės formos ieškojimas man yra malonumas. Tai ne atsitiktiniai dalykai, kaip kam nors gali pasirodyti. Man taip pat labai svarbus ritmas. Redaguodama skaitau balsu, man rūpi, kaip mano personažai kalba, kad tekstas būtų sklandus. Manau, kiekvienam rašytojui tai svarbu. Aš rašau iš rastų frazių, bet darbas yra iš esmės toks pat kaip ir kitų rašytojų.“
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
