Rašytoja Amanda Brown: „Kalėjime leidau laiką su žudikais, iškrypėliais ir padegėjais, nors kai kurie iš jų buvo tikrai mieli žmonės“

Viena jų – ekstremistė Roshonara Choudhry, 2010-aisiais peiliu sunkiai sužeidusi Jungtinės Karalystės parlamento narį Stepheną Timmsą. Kita žinoma kalinė – Maireada Philpott kartu su savo vyru Micku nuteisti už tai, kad sukėlė gaisrą, kurio liepsnose žuvo šeši jų vaikai.

Taip pat Karen Matthews, suvaidinusi savo dukros Shannon pagrobimą. Dirbdama kalėjime Amanda stengiasi atsiriboti nuo jų nusikaltimų, mėgindama pamatyti šviesiąją kiekvienos moters asmenybės pusę.

„Mano darbas nėra nuteisti kalines, tai daro kiti žmonės. Aš esu čia tam, kad rūpinčiausi jomis. Tačiau kalėjime kartais susitinku su moterimis, įvykdžiusiomis tokius šokiruojančius nusikaltimus, kad tampa labai sunku nekreipti į juos dėmesio“, – teigia ji.

Leidyklos „Jotema“ nuotr./A.Brown „Kalėjimo gydytoja“

Leidyklos „Jotema“ neseniai išleistoje knygoje „Kalėjimo gydytoja“ Amanda Brown, 65 metų amžiaus dviejų vaikų motina bei gydytoja, pasakoja, kaip vienas susitikimas su nuteistąja stipriai ją sukrėtė. Kalinė, kurią rašytoja vadina Hannah, buvo kaltinama savo vaiko nužudymu.

Mano darbas nėra nuteisti kalines, tai daro kiti žmonės. Aš esu čia tam, kad rūpinčiausi jomis, – sako A.Brown.

Gydytoja prisipažįsta – išgirdusi šios moters istoriją pasijutusi klaikiai. Kalbėdama apie įkalintąją, ji neslėpė emocijų: „Ši istorija suspaudė man krūtinę. Iškart pagalvojau apie savo brangius sūnus ir begalinę meilę, kurią jiems jaučiu“. Nužudymo dieną Hannah, beveik trisdešimties metų moteris, atvyko į nuovadą ir pareigūnams prisipažino, kad įvykdė žiaurų nusikaltimą, nes norėjo išgelbėti savo sūnų nuo pragariško gyvenimo.

Kalėjimas tarsi prieglobstis

Amanda susitiko su Hannah sveikatos apžiūros skyriuje, kuriame galima girdėti kalinių kamerose keliamus garsus (nenutrūkstamus klyksmus, puodelių ar batų daužymus), lyg būtum siaubo filme. Gydytoją labiausiai šokiravo tai, kad Hannah, priešingai nei dauguma įkalintų moterų, elgėsi labai ramiai.

„Aš vis dar jaučiausi klaikiai. Negalėjau atsiriboti nuo siaubo, kurį jai teko patirti, ir to, kaip jos vargšas sūnelis turėjo kentėti“, – sako ji. Vis dėlto, dažniausiai Amanda nenori girdėti visų detalių apie pacienčių padarytus nusikaltimus: „Negaliu apie tai galvoti. Net jei žmogus yra pedofilas, stengiuosi išmesti tai iš savo galvos“.

Mbalit.co.uk nuotr./Rašytoja Amanda Brown

Nuolat girdėdama protu nesuvokiamus moterų pasakojimus, ji pastebi: „Istorijos, dėl kurių jos pateko į kalėjimą, įprastai yra itin liūdnos. Dažnai pažinus žmogų daugiau, supranti, kad dalis nuteistųjų yra gan mieli žmonės, kurie tiesiog gyveno sunkų gyvenimą“.

„Kalėjimo gydytojos“ autorės teigimu, dauguma moterų netgi maldauja teisėjų skirti laisvės atėmimo bausmę, nes, jų manymu, kalėjimas yra ta vieta, kurioje jos gali jaustis saugiai. Nusikaltusios moterys, pasako jos, yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių.

Dažnai pažinus žmogų daugiau, supranti, kad dalis nuteistųjų yra gan mieli žmonės, kurie tiesiog gyveno sunkų gyvenimą, – sako autorė.

Vis dėlto, moterys sudaro vos 5 % visų kalinių Anglijoje ir Velse. Dauguma jų yra patekusios į užburtą smurto ir narkotikų ratą, o didelė jų dalis net neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Apskritai, daugiau nei pusę kalinių, paleistų iš Bronzfieldo kalėjimo, tampa benamėmis. Vidutinė gyvenimo trukmėtarp šių benamių moterų – 43 metai.

Rašytoja Amanda Brown iš pradžių dirbo bendrosios praktikos gydytoja. Vėliau septynis metus rūpinosi Londono „Wormwood Scrubs“ kalėjimo kaliniaiss, o galiausiai persikelė į Bronzfieldą.

Ji prisipažįsta, kad šis darbas jai atvėrė akis: „Prieš pradedant dirbti kalėjimuose, maniau, kad egzistuoja geri ir blogi žmonės. Pastarąją žmonių grupę įsivaizdavau kaip stereotipinių blogų veikėjų sąrašą: nuo žiaurių psichopatų iki smulkių nusikaltėlių. Tačiau realybė pasirodė žymiai sudėtingesnė“.

Užburtas narkotikų ratas ir trūkstamos lėšos reabilitacijai

Tarp narkomanių, kurias reguliariai konsultuoja, autorė buvo praminta „Mama Brown“. Rašytojos teigimu, jos ir nuo kvaišalų priklausomų asmenų ryšys yra šiltas – ji nevengia kalinių apsikabinti, kartu pasijuokti. Dauguma moterų tarp keturių kalėjimo sienų tampa artimesnės. Visgi kalėjimo darbuotojų jos vadinamos „nuolatinėmis skraiduolėmis“, nes, vos išėjusios iš kalėjimo, grįžta atgal.

Maždaug trečdalis kalinių yra įkalinamos trims ar mažiau savaičių, tačiau yra nuolat grąžinamos – tai per trumpas laikas, kad būtų galima nustatytu emocines ar priklausomybės problemas. Pasak A.Brown: „daugumos šių moterų gyvenimai yra tokie chaotiški, kad kalėjimas joms tampa prieglobsčiu. Tačiau nevisada tai yra pati geriausia vieta gyvenimui“.

Vis dėlto, rašytoja teisminėje sistemoje įžvelgia ir problemų: „Valstybė skiria daug lėšų kalinčiųjų apgyvendinimui, tačiau būtų žymiai geriau, jei tie pinigai būtų skiriami jų reabilitacijai. Nors egzistuoja tam skirtos institucijos, bet to nepakanka“.

Viena didžiausių problemų kalėjimuose yra narkotikai. „Negaliu pakęsti kvaišalų, vienos einamiausių prekių kalėjime. Kadangi moterų negalima nuodugniai apieškoti, įvairius daiktus jos gali legvai paslėpti atitinkamose savo kūno vietose. Nežinomybė, ką dar kalinės vartoja be gydytojų paskirtų vaistų, kelia didelį pavojų“.

Valstybė skiria daug lėšų kalinčiųjų apgyvendinimui, tačiau būtų žymiai geriau, jei tie pinigai būtų skiriami jų reabilitacijai, sako – A.Brown.

Iš tiesų, statistika nedžiugina: beveik pusė nuteistųjų moterų Didžiojoje Britanijoje užsiima narkotikų platinimu, tuo tarpu vyrų – dvidešimt du procentai. Netgi 39% moterų pakliūna į kalėjimus jau turėdamos priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Kalbant apie platinimą, anot rašytojos, kalinių išradingumui nėra ribų – kartąviena gauja narkotikus prisiuvo prie nudvėsusių žiurkių ir permetė jas per kalėjimo sienas.

Skysto pavidalo metadonas – vaistas, padedantis sumažinti abstinencijos simptomus, kurį A.Brown išrašo nuo heroino priklausomiems pacientams, dažnai yra nelegaliai mainomas ir platinamas kalėjimo viduje. Gydytoja sako apie tai žinanti: „girdėjau, kad neseniai viena moteris, prieš gaudama metadono, į burną įsikišo higieninį tamponą, norėdama į jį sugerti vaistą, kad vėliau šį galėtų parduoti“.

Nežinomybė, ką dar kalinės vartoja be gydytojų paskirtų vaistų, kelia didelį pavojų, – sako autorė

Didelę Kalėjimo gydytojos darbo dalį sudaro būtent narkomanų gydymas, kiekvienam pacientui pritaikant individualią metadono dozę, taip siekiant padėti atsikratyti priklausomybės nuo heroino. Jos žodžiais tariant, 99% pacientų, gydomų nuo ilgametės priklausomybės kvaišalams, paprastai nebegali nustoti vartoti – nutraukus narkotikus, jų būklė dažnai smarkiai suprastėja.

Gydytojos manymu, daugybė moterų bijo nustoti vartoti narkotikus, suvokdamos, kad su blaivumu grįžta ir siaubingi gyvenimo prisiminimai. Jos vartoja kvaišalus tam, kad savyje užgniaužtų dalykus, kuriuos mieliau pamirštų.

Ar galimi pokyčiai moterų įkalinimo įstaigose?

Be abejonės, koronavirusas irgi daro didelę įtaką gyvenimui įkalinimo įstaigoje. Moterys daugiau laiko praleidžia kamerose, o pasimatymus ilgam laikui tenka sustabdyti. Kalėjimo darbuotojams, kaip ir gydytojai A.Brown, atvykus į vietą yra pamatuojama kūno temperatūra, o judėjimas įstaigos patalpose yra kiek įmanoma apribotas.

„Nors kalėjimo moterims šiuo metu yra labai sunku, tačiau jos neįtikėtinai gerai susitvarko su dabartine situacija. Dar niekada nemačiau tiek daug padėkos atvirukų sveikatos skyriuje – tai glosto širdį“, – sako autorė.

Mano nuomone, dalį pinigų vertėtų skirti bendruomenių reabilitacijos ir moterų centrams, – sako A.Brown.

Vis dėlto, A.Brown įsitikinusi, kad dauguma jos pacienčių neturėtų būti įkalintos. Daugybė moterų tampa siaubingų aplinkybių aukomis ir net 18 tūkstančių vaikų per metus yra atskiriami nuo motinų dėl privalomos atlikti laisvės atėmimo bausmės. 65 tūkstančiai svarų – tiek per metus kainuoja vienos moters išlaikymas Bronzefieldo kalėjime.

Kalėjimo gydytoja tai vertina kritiškai: „Mano nuomone, dalį pinigų vertėtų skirti bendruomenių reabilitacijos ir moterų centrams“. Neretai moterys atvyksta atlikti bausmę tik dvi ar tris savaites, bet tai yra per trumpas laikas, kad joms būtų suteikta būtina pagalba. Po bausmės atlikimo jos grįžta gyventi į gatvę, dažniausiai prisimena senus blogus įpročius ir priklausomybes, todėl būna išsiunčiamos atgal į kalėjimą. Tai tarsi nenutrūkstantis ratas.

Rašytojos manymu, gali būti sudėtinga nekreipti dėmesio į moterų kalėjime išgirstamas istorijas, tačiau būtent todėl ji dirba inicijuodama įkalinimo įstaigų reformas ir prisidėdama prie benamių labdaros organizacijų – taip siekdama pokyčių.

„Aš žvelgiu į veidus žmonių, kurie yra liūdnos nusikaltimų statistikos dalis, girdžiu jų realias kraupias istorijas. Manau, tai yra pakankamai galingas ginklas, kuriuo būtų galima kovoti už moteris, prieglobstį randančias įkalinimo įstaigose“, – sako A.Brown.