Rašytoja D.Raustytė-Mateikė: „storiai“ – vienas toksiškiausių šio amžiaus reiškinių, prilygstančių rūkymui

Komunikacijos specialistė, kultūros žurnalistė, o dabar ir rašytojos titulą pelniusi Dovilė Raustytė-Mateikė pasakojo, kad rašydama debiutinį novelių rinkinį „Tobulų žmonių istorijos“ galvojo ir apie būsimą skaitytoją – žmogų, kuris ne tik bėga eilutėms, bet taip pat mėgsta žvelgti, o kas anapus jų. 15min su autore kalbėjosi apie kūrybą, įkvėpimą, kasdienybės magiją bei tai, kaip neišprotėti šiame tobulų žmonių pasaulyje. Sėkmingai į literatūros pasaulį žengusi autorė nedrąsiai užsiminė ir apie naujo kūrinio, šįkart romano, planus. „Šiuo metu mane labai domina radikalus aktyvizmas. Galbūt sukursiu veikėją, kuri įsimylės vertybinio pamato neturintį žmogų“, – sakė ji.
Dovilė Raustytė-Mateikė
Dovilė Raustytė-Mateikė / Lukas Balandis / BNS nuotr.

Pokalbis su rašytoja vyko dar prieš Rusijos pradėtą karą.

– Kiekvienas skaitytojas turbūt savaip atsakytų paklaustas, apie ką yra knyga „Tobulų žmonių istorijos“. O kaip ją apibūdintumėte Jūs pati?

– Rašiau apie mus. Tad tai bendražmogiški pasakojimai, istorijos, kuriuose skaitytojos ir skaitytojai gali užčiuopti ploną giją, skiriančią mus supantį pasaulį nuo mumyse esančio – svajonių, fantazijų, sapnų ir regėjimų pasaulio. Belieka skaitant nuspręsti – paleisti tą giją ar už jos laikytis.

– Ar rašydama galvojote apie būsimą skaitytoją? Kaip jį įsivaizdavote?

– Galvojau. Norėjau, kad žmonės susitapatintų ir išgyventų. Turėtų galimybę atitrūkti nuo kasdienybės, o, pakėlę akis nuo knygos, tam tikrus reiškinius, objektus, juos supančią aplinką imtų bent trumpam vertinti kiek kitaip. Juk tikrai daug kas nėra tai, kas atrodo ar kaip atrodo. Bet kaip dažnai mes tai pamirštame, plaukiame paviršiumi, kol imame jausti nuobodulį. Įsivaizdavau skaitytoją, kuri ar kuris yra smalsus ir mėgstantis ieškoti „nuoga“ akimi nematomų sąsajų, kuri ar kuris ne tik bėga eilutėms, bet ir mėgsta žvelgti, kas anapus jų, ieškoti to trimačio eilutės vaizdo.

O kritikus? Kiek Jums svarbi kritikų nuomonė ir kieno žodis šiuo atveju svaresnis – literatūros profesionalų ar skaitytojų?

– Ir vieni, ir kiti padeda tobulėti kuriančiam žmogui. Žinoma, galima nepaisyti nei vienų, nei kitų ir tiesiog eiti savo kūrybiniu keliu. Šis klausimas galėtų būti puiki tema diskusijai. Ir, ko gero, tokių diskusiją jau būta (šypsosi). Rašydama noveles, jas tiesiog rašiau, nors ir pagalvodama apie profesionalią kritiką ir skaitytoją, niekam nesistengiau pataikauti.

Pirmiausia buvo svarbu knygą užbaigti, o tada jau – kad kas ją išleistų. Ir jau kai knyga baigta, parduodama knygynuose, laukia skaitytojų bibliotekose, aišku, kad noriu, jog ją skaitytų, apie ją kalbėtų, ją rekomenduotų, pirktų, skolintų ir pan. O kritikų pripažinimas, konstruktyvios, argumentuotos įžvalgos – geros ar blogos – man taip pat yra įkvėpimas. Rašydama naujus kūrinius į tai atsižvelgsiu, pavyzdžiui, įvardytus minusus dar labiau išryškindama (šypsosi).

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dovilė Raustytė-Mateikė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dovilė Raustytė-Mateikė

– Kiek „Tobulų žmonių istorijose“ yra realybės, tikrų nutikimų, be to, kas padėjo apsispręsti, kuriuos iš jų aprašyti? Ar yra ir tokių istorijų, kurios į knygą nepateko?

– Gaunu atsiliepimų iš mane pažįstančių žmonių, kad knygoje daug manęs, taip pat giria už drąsą. Iš pradžių tai mane kažkiek stebino. Man atrodo natūralu, kad knygoje daug manęs, nes aš tą knygą ir parašiau. O dėl drąsos – man nutikę įvykiai ir fikcija yra taip persipynę, kad net aš pati jau kartais nebežinau, kur čia realybė, kur fantazija. Tai tikrai nėra autobiografinė knyga. Kartais atsiremiu tik į jausmą, kurį labai gerai pamenu, kurio net tam tikrą skonį jaučiu. Išgyvenimas gali būti labai senas, sukeltas net ne man pačiai nutikusių įvykių, o pavyzdžiui, išgirstų arba sufantazuotų, perskaičius kokią knygą ar pažiūrėjus filmą.

Tarkime, vieną novelę įkvėpė Lenkijos moterų pasipriešinimas prieš abortų draudimą ir jų simboliu tapęs raudonas žaibas, kurį išvydusi vieno protesto metu Vilniaus gatvėse, parašiau novelę „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“. Tas žaibas tapo leitmotyvu rašant apie jaunos moters ir jos buvusio mylimojo susitikimą po daugelio metų, kurio metu išaiškėja juos išskyrusi paslaptis. Visi įvykiai ir veikėjai išgalvoti, tik tas žaibas – ne.

– Ar rašant šią knygą nebuvo baimės, kad aplinkiniai ir artimieji pasakojimuose atpažins save ir dėl to įsižeis? Ar apskritai pastebite, kad pažįstami šioje knygoje bando save atrasti?

– Kaip jau kalbėjau prieš tai, kliautis tuo, kas parašyta, ieškant knygoje savęs ar savo pasakotos istorijos, neverta. Tą kartojau savo vyrui. Ypač mamai, nes motinystės, skirtingų jos apraiškų knygoje gan daug. Šiaip gražu, kai pažįstamos autorės ar autoriaus knygoje ieškai savęs. Ir randi. Aš ir pati ieškočiau savęs artimojo knygoje. Juk gali rasti save ir nepažįstamosios ar nepažįstamojo kūryboje.

Eilėraščius, pamenu, viena mokytoja, kuriai parodžiau, raudonai išbraukė.

– Kaip atrasti magiją kasdienybėje?

Formulės ar recepto tikrai nepasakysiu. Galiu pasidalinti, kas padeda man – literatūra ir kinas. O svarbiausia laiko reflekcijai skyrimas. Kartais taip įsuka kasdienybė, kad, išgyvendami įvairiausias patirtis, visiškai pamirštame stabtelti ir tas patirtis įvertinti. Sustoji, kai tave sustabdo pats gyvenimas. Remiuosi, žinoma, savo patirtimi, aplinkinių. Didelė prabanga perskaičius knygą nepulti atgal į tą kasdienybę, o tiesiog išeiti pasivaikščioti tik su ta knyga. Nenoriu nuskambėti kaip kokia gyvenimo būdo guru, bet diena be telefono tikrai pristabdo ir leidžia pažvelgti giliau, pavyzdžiui, imti pastebėti tam tikrus sutapimus. Kodėl šią knygą perskaičiau būtent šią savaitę, šiuo gyvenimo etapu, momentu. Užčiuopus, tas vėlgi tokias nematomas gijas su tuo, ko mes, lėkdami dideliu greičiu, neįžvelgiame, ir įvyksta ta kasdienybės magija.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dovilė Raustytė-Mateikė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dovilė Raustytė-Mateikė

– O kas paskatino rašyti „Tobulų žmonių istorijas“, kaip nusprendėte imtis knygos?

– Kai mokykloje aplink skleidėsi talentai: kažkas šoka, kažkas groja, kažkas dailės mokyklą lanko, kažkas dainuoja, – supratau, kad mano talentas yra rašyti. O rašyti juk tas pats, kas mokėti daugybos lentelę: tie, kas lanko ar lankė mokyklą, tikrai moka tai daryti. Taip tuo metu atrodė, jei, aišku, teisingai pamenu. Tačiau vis tiek rašiau – eilėraščius, dienoraščius, meilės laiškus. Eilėraščius, pamenu, viena mokytoja, kuriai parodžiau, raudonai išbraukė. Dienoraštį, kuriame, beje, buvo daug fantazijų, perskaitė mama. O meilės laiškų arba neišsiunčiau, arba negavau į juos atsakymų (šypsosi). Vėliau buvo lietuvių kalbos ir literatūros studijos. Dar vėliau darbas žiniasklaidoje, galiausiai – viešuosiuose ryšiuose.

Visur rašiau, tik ne grožinius tekstus. Kaip dabar atrodo, ilgą laiką nesijaučiau tiek komfortiškai savo viduje, kad galėčiau prisėsti prie grožinio teksto. Kol vieną dieną nesusikirto keliai su dramaturge, rašytoja, kūrybinio rašymo dėstytoja Gabriele Labanauskaite. Nuėjau pas ją į kūrybinio rašymo kursus ir parašiau pirmąjį savo užbaigtą tekstą. Na, ir atsivėrė. Kaip savo knygoje „Jautrusis pasakotojas“ apie kūrybinį rašymą rašo lenkų rašytoja Olga Tokarczuk, „padėjo jums pagauti burėmis palankų vėją“. Taigi, pagavusi tą vėją, pradėjau rašyti. Ankstyvais rytais prieš darbą, imdavau kūrybines atostogas, rašiau rašiau. Taip galiausiai atsirado ši novelių knyga.

– Dirbate kino meno industrijoje, esate kino komunikacijos specialistė, tad negaliu nepaklausti – ar šias istorijas įsivaizduotumėte kaip filmą?

– Čia mano tokia kabutėse slapta svajonė (šypsosi). Novelė „Inspiracija“, mano manymu, galėtų virsti kino scenarijumi. Net aiškią vietą žinau, kur galėtų būti filmuojamas filmas. Keletą metų gyvenau labai intensyviai, patyriau didžiulį perdegimą, turėjau pusmečiui atsiriboti, atsitraukti. Ta perdegimo jausena ir pagrįsta minėta novelė, kurioje pasakojama apie tris vyrus ir už juos jaunesnę moterį. Jie atvyksta į užmiestį ruošti kūrybinio projekto dideliam, jų profesijai, kurios sąmoningai nenurodau, svarbiam renginiui.

Vyrų pasaulis, spaudimas, didžiulis nuovargis, perfekcionizmas ir savųjų ribų nepaisymas – parašiusi „Inspiraciją“ jaučiausi šiomis temomis išsikalbėjusi (šypsosi).

Jaučiau laisvę klysti.

– Kaip patirtis vaizdo pasaulyje paveikė Jūsų rašymo stilių? Ko rašytojas galėtų pasimokyti iš kino ir atvirkščiai?

– Novelėse daug mizancenų. O jei rimtai tai, ko gero, susiformavo tokia kinematografinė rega, pastabumas detalėms. Kaip žiūrovei, kine man labai svarbus naratyvas, jo santykis su kino kalba. Tai ir savo novelėse mėginu pasakoti istoriją, formuodama stilių, daug dėmesio skiriu kalbai, dirbu rašydama su žodynu, eksperimentuoju su žanrais. Visa tai dariau gan laisvai, nes juk debiutas. Jaučiau laisvę klysti. Čia gal vėlgi kino įtaka, nes esu mačiusi gan nemažai debiutinių filmų, kurie ir sužavi savo netobulumu.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dovilė Raustytė-Mateikė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Dovilė Raustytė-Mateikė

Knygoje yra viena novelė „Kasininkas“, kuri parašyta pagavus Ildiko Enyedi filmo „Apie kūną ir sielą“ nuotaiką. Filmas ir novelė niekuo nesisieja, bet man ta nuotaika buvo tiesiog kaip siūlas, kuriuo sekiau.

– Kokias emocijas Jums kelia sąvoka „tobulas“? Ir kaip neišprotėti šiame tobulų žmonių pasaulyje? Kaip Jus pačią veikia šiuolaikinė tobulumo industrija socialinėse medijose?

– Neigiamai (šypsosi). Aš labai dažnai socialiniuose tinkluose pasimaunu – atrodo, kokie visi gražūs, laimingi, talentingi, kaip viską spėja. O aš neturiu jėgų net mamai paskambint. Žinoma, kalbu ironiškai, bet kaip visada po ja slypi ir dalis tiesos. Storiai, mano galva, yra vienas toksiškiausių šio amžiaus reiškinių, kenksmingumu prilygstantys rūkymui. Tai viena iš priežasčių, kodėl, dirbdama komunikacijoje, renkuosi su kultūra, daugiausia su kinu susijusius projektus, apie kuriuos komunikuodama nesijausčiau nuodijanti žmones. Ypač „Linkedine“ daug tobulų žmonių (šypsosi), retai ten beužsuku, nors gaila, kad tame tobulybės parade pasiklysta įdomi, profesiškai svarbi informacija.

– Knygoje ne kartą minimas karantinas. Kaip Jūsų kasdienybę paveikė pandemija? O kūrybą? Ar karantinas paskatino daugiau kurti, o gal priešingai?

– Kai prasidėjo karantinas, dirbau kino festivalyje, kuris turėjo per savaitę persiorientuoti į virtualųjį formatą, tad laiko rašymui visai neliko. Tik daug daug vėliau ėmiau keisti parašytus kūrinius, su kurių veikėjais jaučiau artimiausią ryšį. Jei mano kasdienybę ištiko pandemija, kodėl jų kasdienybė turėtų likti nepakitusi. Taigi paplatinau covidą ir kai kuriuose tekstuose.

O mano kasdienybei, atmetus visas baimes dėl artimųjų sveikatos, gailestį ekonomiškai nukentėjusiems žmonėms, pandemija ir karantinas atnešė jaukumo. Patiko stabtelti, imti stebėti pro langą paukščius, įsigijome šunį. Štai ir dabar su vyru, kuris serga covidu (po trijų skiepų išsisuko su lengva sloga), izoliuojamės, ir taip gera dėliotis drauge tą dienos maisto meniu, planuoti, ką žiūrėsime, kai baigsime darbus, užsisakinėti knygas, kurti jaukų mikro pasaulį, ką dariau ir rašydama noveles.

– Ar turite mėgstamiausią novelę? Jeigu taip – kurią ir kodėl?

– „Šeši prisiminimai apie Aliną“. Labai susidraugavau su benamiu Petru, kuris yra vienas pagrindinių novelės veikėjų. Jis man tapo labai artimas.

– O kodėl pasirinkote novelės formą? Jeigu rašytumėte dar vieną knygą, ar tai irgi būtų novelės?

– Jaučiau, kad manyje gyvena daug veikėjų, be to, nesijaučiau galinti juos visus suvaldyti ilgame kūrinyje. Tad trumpos istorijos buvo apšilimas prieš romaną, kuriam jau lyg ir esu pasiruošusi.

– Dar vienas klausimas, kurio negaliu neužduoti – ar galvojate apie naują knygą? Jeigu taip – galbūt galite trumpai atskleisti, apie ką ji bus?

Šiuo metu mane labai domina radikalus aktyvizmas. Galbūt sukursiu veikėją, kuri įsimylės vertybinio pamato neturintį žmogų. Galbūt iš tos priešpriešos gims romanas apie šiandien, kuri ir po daug metų bus tų laikų „šiandien“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų