Sujungti Lietuvą ir Kiprą
Paklausta, kodėl savo romano herojėmis pasirinko būtent šias dvi istorines figūras, D.Staponkutė teigė, tai susiję su jos pačios gyvenimu tarp šių dviejų šalių, todėl ne vienoje savo knygoje bando apmąstyti, o kartu sujungti šias patirtis.
Pasak jos, romane norėjosi sugretinti sau asmeniškai svarbias kultūrines erdves, kurios subrandino ją pačią ir šių moterų gyvenimuose atrasti įkvėpimą ir džiaugsmą.
Rašytoja prisipažino, kad tokį paralelinių istorijų konceptą ji pasiskolino iš graikų filosofo ir istoriko Plutarcho, savu laiku sugretinusio Cezario ir Aleksandro Didžiojo istorijas.
„Kotrynos Kornaro gyvenimo istorijoje atpažinau ir dalį savo pačios gyvenimo – net 25 metus ji praleido šioje saloje, kurioje tebegyvenu ir aš. Tad man norėjosi pasikalbėti su ja, nes ir man pačiai per tuos dešimtmečius yra kilę daugybė socialinių, kultūrinių ir egzistencinių klausimų“, – teigė D.Staponkutė.
Anot jos, šias dvi panašiu laikotarpiu, tačiau skirtinguose kraštuose bei kultūrinėse aplinkose gyvenusias moteris jungė daugybė dalykų, nors tarp jų buvo ir nemažai skirtumų. Vis dėlto, romane svarbia tampa moters, atsidūrusios vyrų vykdomos politikos lauke, linija.
Kurdama šį romaną autorė daug rėmėsi graikiškais ir britiškais šaltiniais ir tai leido į šias istorijas pažvelgti netikėtu ir šviežiu kampu.
Paklausta, ką reiškia pats romano pavadinimas, D.Staponkutė pabrėžė, kad „Vivat, Regina“ yra skirta ne tik karaliams, tačiau ir paprastiems žmonėms. „Tai yra visų šūkis, todėl jis ir yra viltingas – jei žmogus šlovina savo valdovą, jis viliasi, kad ateitis bus šviesesnė ir geresnė, nei buvusi“, – teigė D.Staponkutė.
Dramatiški „Sostų karai“ ir naujas Barboros veidas
Istorikas Zenonas Norkus kalbėdamas apie pirmąją šio romano dalį, kurioje pasakojama Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos karalienės Kotrynos Kornaro gyvenimas bei istorinės aplinkybės teigė, kad patyrė didžiulį malonumą, nes pasakojimas jam priminė „Sostų karus“.
„Čia vyksta labai intensyvus veiksmas: kažkas vis slapstosi, žudo, kraujas liejasi laisvai, o kova tarp valdovų yra labai kinematografiška ir įtraukianti. Perskaičius šią Kipro liniją taip ir norisi visas tas scenografiškas vietas, pilis pamatyti savo akimis“, – kalbėjo istorikas.
Pasak jo, Renesanso laikotarpiu, kuomet Kipre kaip tik ir gyveno Kotryna Kornaro, ši sala išgyveno savo agoniją, o dėl jos likimo kovojo Venecija bei Livonijos ordinas. Būtent šiose dramatiškose istorinėse aplinkybėse besivystanti karalienės kovos dėl valdžios drama yra labai intensyvi ir kupina įtampos. Būtent tai, istoriko teigimu, šią istorinę fikciją paverčia labai turtinga ir įdomia medžiaga.
„Autorė labai sumaniai pasinaudoja savo privilegija ir įveda išgalvotą personažą, kuris sujungia Kiprą ir Lietuvą, Barborą Radvilaitę su Kotryna Kornaro. Šis kūrybinis sprendimas toks geras, kad imi manyti, jog toks žmogus išties galėjo egzistuoti“, – kalbėjo istorikas Z.Norkus.
Jam pritarė ir LDK istorijos specialistė, Barboros Radvilaitės gyvenimo tyrinėtoja Raimonda Ragauskienė. Anot jos, D.Staponkutė kuria romaną, kurio veikėjai ne tik gyvena savo epochoje, tačiau ir jų mąstymas bei mintys yra to laikmečio, o ne šių dienų autoriaus atspindys.
Pasak jos, kiekvienais metais pasirodo vis naujų žanrų darbų apie Barborą Radvilaitę, kurie leidžia šioje asmenybėje atrasti naujų spalvų. D.Staponkutė romane taip pat kūrybiškai užpildo istorines spragas, kurių istorikai niekaip negali pagrįsti. Vienas jų – kaip Barbora suviliojo Žygimantą Augustą. Rašytoja tai pavaizduoja labai talentingai ir išties imi manyti, kad taip ir galėjo būti“, – kalbėjo istorikė R.Ragauskienė.
Pasak jos, romanas išsiskiria sodria kalba ir emocionaliu pasakojimu, todėl jį skaityti be galo malonu ir nepaprastai įdomu.
