Rašytoja Daina Opolskaitė gimė 1979 m. Vilkaviškyje. Studijavo lituanistiką, dabar yra literatūros mokytoja. 2000-aisiais metais laimėjusi Rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą pirmosios knygos konkursą išleido novelių rinkinį „Drožlės“. 2014 m. debiutavo kaip paauglių rašytoja – su knyga „Eksperimentas gyventi“ laimėjo leidyklos „Alma littera“ skelbtą paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, o 2016-aisiais šiame konkurse tarp laureatų atsidūrė su knyga „Ir vienąkart, Riči“. Abi knygos paaugliams pasakoja apie traumines patirtis, problemas, su kuriomis susiduria bręstantis žmogus, jauno žmogaus bandymus pritapti, bendraminčių paieškas, apie pasaulį, kuriame ne visada gera gyventi. Su rašytoja kalbėjomės apie jos literatūrinio kelio pradžią ir apie tai, iš kur ateina impulsai rašyti.
– Iš skurdokos informacijos internete žinau, kad knygos „Eksperimentas gyventi“ bei „Ir vienąkart, Riči“ nėra Jūsų pirmieji tekstai. Papasakokite apie tai, kaip, kada ir, svarbiausia, kodėl pradėjote rašyti.
– Tų tekstų būta tikrai daug. Pirmieji atsirado dar mokykloje. Publikacijos „Žvaigždutėje“, „Moksleivyje“ džiugino ir skatino. Man rodos, turėjau įgimtą kalbos jausmą, tad rašiniai vis ilgėjo, sudėtingėjo, virto rimtais tekstais. Visada daug dirbau su savo žodžiu, sakiniu, norėjau siekti aukščiausios kokybės. Taigi reikalavimai sau buvo dideli. Kodėl rašiau? Žavėjausi geromis knygomis, jų istorijomis, šmaikščiais dialogais. Pagaliau supratau, kad ir pati galiu ir noriu būti istorijų pasakotoja.
– Vaikystėje daug skaitėte?
– Labai daug. Visada gyvenau su knyga. Kol dar pati nemokėjau, labai daug skaitė artimieji, mama, močiutė. Prašydavau kartoti ir kartoti labiausiai įstrigusias vietas neatsistebėdama jų daromu poveikiu. Knygų pasaulis mane labai įtraukdavo, viską išgyvendavau ir regėdavau kaip tikrovę. Iki šiol man daug lengviau adaptuotis skaitomos knygos pasaulyje nei supančioje realybėje. Tai lyg ir nuovokos praradimas, kažkoks persikėlimas, kai kas net nelabai gali tai įsivaizduoti.
Apibendrinant literatūrinį skonį, turbūt rinkausi knygą vadovaudamasi vienu kriterijumi: arba patraukė, arba ne. Arba veikia, arba ne. Knyga negali būti „šiaip sau“, ir šiandien tokių neskaitau, nesikankinu.
– Kokios knygos įstrigo atmintyje iš vaikystės, paauglystės dienų? Kaip keitėsi Jūsų literatūrinis skonis?
– Tikra laimė, kad teko užaugti su gera literatūra. Į mano rankas pateko visa klasika, kuriai tebesu dėkinga iki šiol. Tik ji ir padėjo įgyti gerą kalbos instrumentą. Nuo mažų dienų klausiau eiliuoto K. Kubilinsko „Ledinuko“, šmaikščių melodingų P. Cvirkos „Lapės gudrumėlių“, R. Skučaitės, V. Palčinskaitės poezijos vaikams. Mėgau lietuvių liaudies pasakas. Perskaičiau ir pasaulio pasakų lobyną. Iš užsienio – Charlotte Bronte romaną „Džeinė Eir“ perskaičiau dar būdama antrokė. Puikus vertimas, tą knygą šiandien jau moku beveik mintinai.
Apibendrinant literatūrinį skonį, turbūt rinkausi knygą vadovaudamasi vienu kriterijumi: arba patraukė, arba ne. Arba veikia, arba ne. Knyga negali būti „šiaip sau“, ir šiandien tokių neskaitau, nesikankinu.
– Papasakokite, koks vaikas buvote, kur, kaip augote.
– Buvau ramus, mąslus vaikas. Labai nemėgau visko, kas susiję su fizine veikla – ji mane blaškydavo, erzindavo, neleisdavo susikoncentruoti. Mokykloje tiesiog nekenčiau fizinio lavinimo pamokų. Jokie grupiniai žaidimai ar užsiėmimai netraukdavo, kaip, beje, ir bendraamžiai. Ieškodavau vyresnio žmogaus, net seno, draugijos – su juo man buvo kur kas įdomiau leisti laiką, nes žmogus, turintis patirties, gali daug įdomaus papasakoti. O aš norėjau stebėti, mąstyti, klausytis. Suprantu, kad buvau keistas vaikas.
– Ką veikiate, kai nerašote knygų?
– Tiesiog gyvenu. Stebiu pasaulį ir žmones. Tai labai įdomu.
– Esate mokytoja, vadinasi, visada arti vaikų, matote jų gyvenimus. Tad koks tas penkiolikmečio, šešiolikmečio – jau ne vaiko, bet dar ir ne suaugusiojo – gyvenimas?
– Sunku pasakyti, koks. Negaliu girtis, kad puikiai jį pažįstu, nors, atrodo, taip turėtų būti. Su jaunais žmonėmis susitinku kasdien, bet nesibraunu nei į jų asmenybes, nei į gyvenimą. Gerbiu juos. Penkiolikmetis, šešiolikmetis – jautrus, protingas, drąsus, kartais gudrus, įžūlus, bet dar nežinantis, koks jis bus ir kaip gyvens. Labai svarbu tai suprasti. Ir labai svarbu pasidžiaugti lėliukės virtimu drugeliu.
– Patirtys, apie kurias rašote, jauno žmogaus pasaulis – visa tai išgyventa Jūsų pačios, šalia Jūsų esančių žmonių? Kaip suprantu, knygos „Ir vienąkart, Riči“ atspirties taškas – reali istorija?
– Tik dalis istorijos, galima sakyti, fragmentas. Kai knygos leidėjai pasakė, kad galiu knygą kam nors dedikuoti, paskyriau ją autoavarijoje žuvusio mokinio prisiminimui, kurio netektį teko išgyventi mūsų gimnazijai ir kuri tapo knygos ašimi. Draugai ir mokytojai patyrė, ką reiškia tuščias suolas, netektis visus sukrėtė. Knygos herojus Ričis tapo to mokinio prototipu ir pakartojo jo likimą.
– Iš kur kyla Jūsų knygų siužetai?
– Iš gyvenimo ir iš vaizduotės. Rašytojas turi gerai pažinoti žmones.
– Knygose paaugliams keliate egzistencinius klausimus, tačiau nemažiau svarbūs jose ir socialiniai – apleisti vaikai, girtaujančios šeimos, vaikų namai ir t. t. Ar daug tokių situacijų matote aplink?
– Taip, tikrai nemažai. Tenka susidurti su įvairių vaikų likimais, šeimų istorijomis, pažinti jas. Kartais tai gražios, o kartais – labai skaudžios patirtys. Tikras gyvenimas. Pati geriausia medžiaga. Ir jos ištisi aruodai, kurie niekada neišseks.
– Yra sakančių, kad literatūra turėtų rodyti gražesnį pasaulį nei tas, kuriame gyvename. Tačiau paauglių literatūroje populiariame problemų prozos žanre matome daug tamsos. Kaip manote, literatūra turėtų perkurti, patobulinti pasaulį, ar rodyti jį tokį, koks iš tiesų yra?
– Literatūros misija labai įvairi. Kiekvienas rašytojas renkasi savo kelią. Jau susitaikiau su tuo, kad mano knygos vadinamos jaunimo „problemų proza“, nors pati rašydama niekada negalvojau apie jokias kryptis. Ką gi – tikriausiai toks mano kelias. Tikriausiai dėl to man iš tikrųjų artimesnė būtų mintis, kad literatūra turi parodyti tikrą gyvenimą, o ne perkurti jį.
Jau susitaikiau su tuo, kad mano knygos vadinamos jaunimo „problemų proza“, nors pati rašydama niekada negalvojau apie jokias kryptis.
– O kokių knygų reikia šiuolaikiniam paaugliui?
– Reikėtų jo paties paklausti, nes tik jis pasakytų. Labai džiaugiuosi, kad vieno susitikimo metu su paauglių auditorija paprašiau tiesiog ant lapelio parašyti, apie ką ir kokių jie norėtų knygų, kas jiems būtų įdomu, ko stinga. Merginos brūkštelėjo, kad norėtų skaityti apie paauglių problemas, tobulą paauglio gyvenimą, madas, meilę, o vaikinai išsakė labai konkrečiai: apie sportą, motociklus, automobilius. Ir niekas manęs nenustebino. Tiesą sakant, to ir tikėjausi. Nes toks yra jų gyvenimas, iš to jis susideda ir jiems reikia knygose rasti tokį ar panašų to gyvenimo atspindį, kad pasitikrintų save. Tačiau rašytojas turi suprasti, kad visa tai turi būti įvilkta į jiems patrauklią istoriją. Ne tik patrauklią – ir vertingą, naudingą, pamokančią. Tai sunkus uždavinys, reikalaujantis profesionalumo.
– Mokykliniame literatūros kurse knygų apie paauglių problemas, sakykime – trūksta. O kaip mokinius sudominti Biliūnu, Šatrijos Ragana, Donelaičiu ir panašiais autoriais, kurie, regis, jiems visai neaktualūs?
– Neaktualus visada bus nepažįstamas. Aktualus gali tapti tada, kai mokiniui priartini rašytojo asmenybę, jo gyvenimiškąją pusę. Visada labai stengiuosi tam rasti pamokoje laiko.
– Kaip vertinate mokyklinę literatūros programą?
– Na, ji nėra be trūkumų... Joje daug ko trūksta, kai ko per daug. Aš manau, kad nuo mažų dienų labai svarbu ugdyti gerą literatūrinį skonį, nurodyti mokiniui vertas dėmesio knygas, be kurių, mano supratimu, jis neturėtų užaugti.
– Dėstyti literatūrą ir pačiai kurti – ar nekyla tarp šių dviejų dalykų konflikto?
– Ar literatūra gali konfliktuoti su literatūra? Man tai sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Juk nemažai mūsų klasikų buvo pedagogai. Kalbėdama apie literatūrą, nagrinėdama su mokiniais kūrinius, nesunkiai įžvelgiu jų struktūrą, rašytojo sumanymą, intrigos plėtotę ir... sakau sau: štai kaip tai padaryta. Juk kurti literatūrą išmokstama tik iš literatūros, ryšio su gerais tekstais, poetikos perpratimo. Kartais net mokinius suintriguoju: o aš žinau, kodėl rašytojas taip sugalvojo...
– Kokius tikslus keliate savo knygoms?
– Kad būtų meniškai vertingos (tai yra kokybiškos literatūrinės kalbos) ir, žinoma įdomios.
– Noras rašyti paaugliams turbūt susijęs su mokytojos darbu?
– Visai nesusijęs. Absoliučiai nesusijęs. Būtų baisu, jei taip būtų.
