– Prieš ketverius metus išleidote savo pirmąjį romaną „Karta nuo Sibiro“ („Mintis“, 2013), iš kurio matėsi, kad į literatūros lauką įžengė originalų pasaulėvaizdį turintis ir rašyti mokantis žmogus. Smalsu, ką veikėte iki tol?
– Nyki istorija – gyvenau Klaipėdoje, ten dvidešimt metų dirbau žiauriai sunkų ir pavojingą darbą, auginau vaikus, mokėjau buto paskolą. Taigi aukščiau bambos iššokti negalėjau, nors pomėgį rašyti turėjau. Jaunystėje kurdavau eilėraščius, kartais rašydavau draugams nestandartinius sveikinimus, esu publikavusi keletą straipsnių laikraščiuose, portale Bernardinai.lt.
– Tačiau ėmėtės didelių prozos kūrinių, o tą padaryti nėra taip jau paprasta. Kaip mokėtės rašyti?
– Savo romanų nelaikau dideliais prozos kūriniais. O atsakymas į klausimą – tiesiog teko daug skaityti. Baigiau lituanistikos studijas – tuo viskas ir pasakyta. Taip pat mokykloje, vyresnėse klasėse atėjus naujai mokytojai įvyko svarbus lūžis. Ji mus pradėjo auklėti ir formavo literatūrinį skonį. Mano pirmoji knyga atsirado toli gražu ne iš literatūrinių ambicijų, o noro papasakoti sau savo šeimos istoriją. Mėginau prakalbinti mamą – įsivaizdavau, kad tą istoriją apie tremtį paliksiu savo vaikams. Tačiau pradėjusi domėtis Sibiro tema plačiau ir iš atskirų užrašų kompiuteryje rinkti tekstą, pajutau, kad šis pasakojimas galėtų būti skirtas platesnei auditorijai. To nesigailiu, pirmasis tiražas išparduotas, knyga perleista antrąkart.
– Galbūt prie šios knygos atsiradimo prisidėjo ir jūsų su mama kelionė į Sibirą?
– Ne, nors ir keista, bet kelionė įvyko po to, kai knyga buvo atiduota į spaustuvę. Mama buvo perskaičiusi mano rankraštį – giliai įsitraukę į tą temą nebegalėjome ten nenuvažiuoti.
– Antroji jūsų knyga visai kitokia – iš pirmo žvilgsnio saldi ir skirta pramoginės literatūros mėgėjams.
– Yra tokia žmonių rūšis, kuri nevartoja „liūdno meno“, nes gyvenimas juk ir taip sunkus. Man skaudu perdėtas visko komercializavimas ir visur brukamas juokinimas. Norėjau kalbėti apie tai, ką mes vartojame, pasišaipyti iš popso, skaitalų. Dėl to sukūriau tokią „išdurkę“ – neva erotinį romaną.
– Na, bet knygoje iš tiesų yra labai juokingų, absurdiškų dalykų, kuriuos skaitant gali pradėti kvatotis balsu.
– O iš ko mes juokiamės? Dažniausiai iš liūdnų dalykų. Juokas yra labai rimtas dalykas – tai ir savigyna, ir savigyda. Be juoko mes paprasčiausiai neišgyventume – būtent jis leidžia sustatyti reikalus į savo vietas. Visai kaip pasakoje apie nuogą karalių, rimtu veidu gali daryti didžiausias nesąmones, kol kas nors nesusijuokia.
– Skaitytojas per jūsų tekstą leidžiasi tarsi amerikietiškais kalneliais – juoką keičia ašaros ir vėl ašaras keičia juokas. Kaip atrodė kūrinio rašymo procesas?
– „Kalnelius“ dariau tyčia, toli nuo savo stiliaus nepabėgdama – visa knyga apie Sibirą taip pat „kalnuota“... Rašiau skirtingus gabalus ir paskui juos jungiau į vieną tekstą. Atsirado siuvimo motyvas – tarsi neįmanomų dalykų sujungimas. Juk negali visą laiką būti rimtas arba visą laiką juokauti. Be to, juokiantis patiriamas laikinumo jausmas – žinai, kad tai nesitęs nuolat. Kai pradėjau rašyti nuo tų juokingų, ar, greičiau, niekingų vietų, iškart pasidarė bloga. Reikėjo apversti plokštelę. Todėl sugalvojau tokį pavadinimą „Atversta ir apversta“. Pradžioje maniau duosianti knygai pavadinimą „Mano kalendorius“ – laiko tema romane labai svarbi. Kam mes išleidžiame savo laiką? Kiek jo nueina niekais? Norėjau, kad skaitytojas pajustų laikinumo tuksenimą, ypač skaitydamas, neva, linksmas istorijas.
– Kokią skaitytojų auditoriją matėte kurdama romaną?
– Mačiau laisvus, skaitančius žmones. Paskui pamaniau, kad galbūt knygos pradžia privilios drugelių ir iš kitų pievų.
– Kodėl pasirinkote ne vieną, o dvi pasakotojas – drauges Rūtą ir Azaliją?
– Norėjau pažaisti moteriškos literatūros archetipais. Būta nemažai kūrėjų moterų duetų. O juk moterys daug kalbasi, skambinasi, plepa, apšneka vyrus. Kai tik sugalvojau rašyti apie dvi drauges, veikėjos iškart vizualizavosi. Abi neaukštos, Azalija putnoka, apvaliais skruostukais ryža ir garbanota. Rūta pilkesnė – nušiurę, šviesiai dažyti plaukučiai, mėlynos akys ir niekuo neišsiskiriantis veidas.
– Taip pat parinkote veikėjoms gėlių vardus...
– Augalų vardų norėjau iškart – tai moteriška tema, taip pat susijusi su vaikais, vaisingumu. Žmonės, kaip ir augalai žiemavoja – išgyvena vegetatyvinius etapus, kuomet niekas nevyksta ir turi tiesiog išbūti. Prie to prisideda karas, vienatvė, našlystė ir našlaitystė. Knygoje atsiradusi partizanų tema taip pat išsivyniojo per augalų motyvus. Vienišos moters tematika svarbi pokaryje, kuomet laimingo gyvenimo scenarijus neįvyksta ir lieki viena. Tai paveldėta trauma, tebesekanti mus ir šiais laikais.
Man skaudu perdėtas visko komercializavimas ir visur brukamas juokinimas.
Azalija – kvailas vardas. O ta gėlė tokia puošni, rūžava. Žmogui ir taip dažnai tenka pasiaiškinti dėl įvairių dalykų, tad apsunkinau veikėją parinkusi jai tokį vardą.
– Azaliją apsunkinote, bet vienišai mamai Rūtai užkrovėte dar didesnę naštą – neįgalų vaiką.
– Norėjau kuo labiau krypti nuo standartinio, nuglaistyto „taisyklingo“ gyvenimo. Norėjau aštresnio santykio su tikrove, kad būtų lygiavertė atsvara „rausvajai“ teksto daliai.
– Kad ir kokia būtų veikėjo atsiradimo genezė – šis pasirinkimas įtikino. Skaitydama net tikėjausi, kad galbūt Gustė pradės sveikti.
– Tokių vaikų esu mačiusi nemažai. Šiandien mes vis dar nemokame jų adekvačiai priimti – tarsi automatiškai nurašome į neįgaliųjų grupę, nesusimąstydami, kad yra tokių sričių, kuriose jie žymiai stipresni už mus. Juk nežinome, kokie monologai verda Gustės galvoje. Įsivaizduoju, kad visų kalbų kalba slypi pas nebylį.
– Vyrai, kurie veikia jūsų romane, atrodo traumuoti, neturintys empatijos nevykėliai.
– Nenorėjau pasakyti, kad jie visi tokie – tik parodyti šitą gyvenimo pusę. Tokio paviršutiniško, trauminio santykio, negebėjimo užmegzti adekvačių santykių iš abiejų pusių. Nevykėliškų santykių yra daug, žmonės jais nusivilia. Kodėl laimė, kuri turėtų būti poroje, neįvyksta ir lieka tik skausmas? Galbūt mūsų tarpusavio žodžiai ir vertybės ne tos? Netikėtai atsivėrę priekabiavimo skandalai, manau, taip pat susijęs su negalėjimu susišnekėti. Baisu, kai su žmogumi kalbi viena kalba, o jums vis tiek reikia vertėjo.
Norėjau kuo labiau krypti nuo standartinio, nuglaistyto „taisyklingo“ gyvenimo. Norėjau aštresnio santykio su tikrove, kad būtų lygiavertė atsvara „rausvajai“ teksto daliai.
– Išsilavinusi Rūta gyvena mažame provincijos miestelyje – galbūt dėl tokių nesėkmingų santykių susijusi ir lokacija?
– Nenorėčiau visko dėlioti į lentynėles. Tiesa, mūsų šalies demografija liūdnėja, mažesniuose miesteliuose lieka vyresni žmonės, tikėtina, kad kaime daugiau geriančių, o jaunų šviesuolių mažiau.
– Provincijose šviesuomenės dalį dažniausiai sudaro būtent moterys.
– Turbūt. Tačiau esama ir vyresnių, tikrai šviesių, paprastų žmonių. Labai gerbiu paprastą žmogų, kuris savyje turi daug nekvestionuojamo buvimo: ariu, malu, kalu ir man gera. Mano sibiriokė močiutė neskaitė Kafkos, bet buvo puikus, stiprus ir protingas žmogus. Esama budistinio motyvo, kuomet gera išeiti į mišką mėlyniauti, skinti serbentus arba sukasti darželį, auginti gėlės ir tiesiog būti. Tame daug paprasto gėrio – nereikia neigti, jog esame žemdirbių tauta. Būti savo vietoje yra laimė.
– Ar sutiktumėte su mintimi, kad jūsų romanas feministinis?
– Nežinau, nesu į tai įsigilinusi. Bet turbūt nesu feministė, antraip žinočiau. Manau vyrai ir moterys skiriasi. Esame lygūs, bet neekvivalentiški. Tik vyriškumo nelaikau agresija, o moteriškumu bailumo, pasyvumo ar fizinio grožio. Tokios vertybės, kaip tėvynė, kalba, kultūra, knyga, mokslas yra lygiai taip pat vyriška, kiek ir moteriška. O kai norime kažką efektyviai ar greitai padaryti, geriausia pasidalinti tais darbais, kuriuos kiekvienas moka geriausiai. Galbūt, konkrečiu atveju, vyras skaniau gamina, o moteris geriau vairuoja? Bet tai turbūt ne feminizmas, o logika.
– Tuomet kas jums yra moteriškumas ir vyriškumas?
– Nenorėjimas būti tuo priešingu. Atmeskime tuos žmones, kurie savo lytyje gerai nesijaučia – jie patiria didelį spaudimą, turi nuolat aiškintis. Panašiai kaip teisintis dėl keisto, tėvų duoto vardo. Abiejose lytyse yra tiek protingų, tiek kvailų žmonių. Ir bobų esama abiejose lytyse.
– Ko palinkėtumėt savo knygai?
– Juokinga alegorija lyginti knygą su kūdikiu, tačiau ji, kaip ir vaikas, turi gyventi savo gyvenimą, kurio yra verta. Jos viršelis tokių spalvų, kurių pati niekuomet nesirinkčiau savo rūbams. Dėl to, kad čia ir nebesu aš, o savarankiškas daiktas, kuriantis naujas jungtis kiekvieno skaitytojo galvoje.
– Ačiū!
