Visgi „Draugystė mainais“, kaip sako pati autorė, tai knyga, kuri visais aspektais yra pirmoji: skirta jaunesniems paaugliams ir suaugusiems, kuriems 2001-ieji kelia jaunatvišką nostalgiją, istorijos lokacijos neišgalvotos – veiksmas vyksta Utenoje, knygos kalbėjimo tonas išsiskiria iš kitų E.Ramoškaitės kūrinių – šį kartą jis smagus, o vidinės veikėjų dramos artimos daugumai. Apie „Draugystės mainais“ gimimą, kūrybinius iššūkius ir dvejones pasakoja Eglė Ramoškaitė.
– „Draugystė mainais“ – jau trečioji jūsų knyga. Papasakokite apie jausmą, aplankiusį paėmus ją į rankas.
– Tam, kad atsakyčiau į šį klausimą, reikia šiek tiek sugrįžti atgal. Kai į rankas paėmiau pirmąją savo knygą „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“, galvoje tarsi įvyko sprogimas, nes... tai vyksta! Tai, apie ką taip ilgai galvojau, taip norėjau, svajojau dar tada, kai net nedrįsau sau to garsiai ištarti. Kai pasirodė „Ne tik geri, ne tik blogi“, jausmas buvo kitoks: štai įrodymas, kad man pavyko tai, ko nemaniau galinti. Netikėjau, kad galiu laimėti „Paauglių ir jaunimo literatūros“ konkursą, o laimėjau.
Pirmas prisilietimas prie „Draugysės mainais“ įvyko labai greitai – knygą man perdavė į parduotuvę skubėjusi kolegė, aš pati skubėjau atgal į mašiną pas vaikus, todėl šis susitikimas buvo labai buitinis. Gražiausia ir brangiausia „Draugystės mainais“ akimirka įvyko suvokus, kad ji bus leidžiama. Koks tai jausmas? Po pirminių dvejonių debesies atslinkusi visiška ramybė – tarsi pagaliau atsitiko taip, kaip ir turėjo būti.
– Jokia paslaptis, kad dirbate leidykloje „Nieko rimto“, kuri ir išleido „Draugystę mainais“. Ar skyrėsi knygos leidimo patirtis nuo ankstesnių?
– Pats leidybos procesas nesiskyrė. Kiekviena knyga, kad ir kur būtų leidžiama, turi peržengti visus reikiamus laiptelius: iš pradžių reikia sulaukti leidyklos sprendimo ją leisti, tada knyga turi būti redaguojama, maketuojama, skaitoma jos korektūra, sprendžiami viršelio dizaino klausimai. Visgi dirbant toje pačioje leidykloje, kuriai ir teiki vertinti savo knygos rankraštį (kaip ir kiti autoriai, savo rankraštį leidyklai išsiunčiau el. paštu), ko gero, neišvengiamai susiduri su dvejonėmis.
Vieną vasaros dieną vos atėjusi iš karto puoliau daryti visokiausių darbų, kuriuos galima atlikti tik leidykloje (dažniausiai dirbu iš namų). Staiga visi kolegos vienu metu pakilo nuo stalų ir išėjo. Gerai, – pagalvojau, – matyt, kažkoks susirinkimas. Po kurio laiko visi sugrįžo šypsodamiesi ir pasakė, kad nusprendė leisti mano „Draugystę mainais“. Jie dar kažką sakė, bet negirdėjau ką –tik sėdėjau sau kėdėje prie puodeliais ir popieriais nukrauto stalo ir kvailai šypsojausi, nesgi išleis! Mano knygą! Atrodytų, jau trečia knyga, jau patyriau, ką reiškia leidybiniai laimėjimai, bet ką nors rašant dvejonės nori nenori įsismelkia ir ima tampyti iš visų pusių. Ar tikrai gerai parašiau? Ar tikrai suprantamai? Gal čia tik man įdomu? Tik man gražu ir reikalinga?
Leidykloje dirbu ne tik rinkodaroje, bet ir ieškau naujų kūrinių bei juos vertinu: žinau, kiek daug sulaukiame rankraščių, kaip preciziškai (netgi norėtųsi pavartoti žodį „griežtai“) vertinamos knygos, kaip atsakingai renkamasi, ką leisti, todėl ta racionalioji pasąmonės dalis tikrai suvokė, kad „Draugystė mainais“ yra leidžiama visiškai pelnytai, kad yra verta ir reikalinga. Bet visgi yra ir kita, niekaip negalinti užsičiaupti, minčių pusė: o kas, jei leidykla nusprendė leisti mano knygą todėl, kad aš ten dirbu ir jie mane mėgsta (tikiuosi :))? Ėmiau ir paklausiau – ėjau prie kiekvieno asmeniškai, net uždavinėjau suktesnius klausimus apie siužetą, veikėjus, ką mano apie vieną ar kitą knygos detalę. Iš visų jėgų stengiausi pagauti kokį nors sutartinį melą, bet man niekaip nepavyko. Leidykla tikrai tikėjo mano knyga tada, kai aš vis dar giliai viduje dvejojau.
Čia labai tiktų pasidalinti kolegės Eglės Devižytės įspūdžiais (E. Devižytė yra leidyklos „Nieko rimto“ korektorė), atskleidžiančiais ir kitą „kolegiško“ knygos vertinimo pusę: „Prieš pradėdama skaityti „Draugystės mainais“ rankraštį, jaučiau nedidelį nerimą: o kas bus, jei knyga man nepatiks? Ką reiks kolegei pasakyti? Tačiau jau iš pirmo puslapio buvo matyti, kad nerimauti tikrai nėra ko, užtat yra kuo džiaugtis. Kuo toliau skaičiau, tuo plačiau šypsojausi: visi personažai kaip gyvi, kiekvienas su savo svajonėmis, liūdesiais ir džiaugsmais, žaviomis ir gėdingomis charakterio savybėmis, tekstas lengvas ir šmaikštus, tačiau tuo pačiu jam netrūksta ir gylio. Ėmiau ir nusikėliau į savo pačios vaikystės ir paauglystės vasaras – ir ši kelionė laiku buvo išties puiki.“
– Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie tas dvejones dėl trečiosios knygos, kurią vadinate „pirmąja“?
– Abi mano ankstesnės knygos buvo pastebėtos ir įvertintos: „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“ yra įtraukta į literatūrologo dr. Kęstučio Urbos sudarytą „Mokiniams rekomenduojamų knygų“ sąrašą, „Ne tik geri, ne tik blogi“ 2020 metais laimėjo Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. Šios knygos turėjo daug panašumų: skirtos vyresniems paaugliams, abiejose nagrinėjamos skaudžios, liūdnos temas, parašytos pirmuoju asmeniu, pagrindinės veikėjos – merginos, kurias stengiausi kuo labiau atitolinti nuo savo tikrosios aš paauglystėje, veiksmas vyksta fikciniuose, nelabai lietuviškuose miestuose, dabartyje (esamoje ar paralelinėje). Šie įvertinimai tarsi patikino: – „gerai, šitai tu gali“.
„Draugystė mainais“ visiškai kitokia – tarsi mano pirmosios knygos apverstos aukštyn kojom. Niekada nerašiau apie tikras vietoves ir bam – Utena! Tikras miestas, tikros vietovės, tikros šaligatvių plytelės. Pagrindiniai veikėjai – vaikinukas ir mergina, galbūt net labiau mergaitė – Šarkai tik dešimt. Knygą rašiau trečiojo asmens pasakojimo perspektyva, kuri kardinaliai skiriasi nuo pasakojimo pirmuoju asmeniu: nebegalėjau tiek lįsti į veikėjų sąmonę, reikėjo daugiau vaizdų, daugiau veiksmo, turėjau aprėpti daugiau nei vieno veikėjo galvą. Knyga smagi, nuotaikinga. Nors joje netrūksta skaudžių akimirkų (nes gi nebūna viskas tik gražu ir spalvota), tačiau „Draugystėje mainais“ vyrauja mažorinės nuotaikos, ryškios spalvos, o visi veikėjai yra gabaliukais išdalinta ir papildyta dešimtmetė aš. Vien pirmi kartai! Visus pirmuosius lydi nerimas.
– Kaip įvyko šitoks kūrybinis pokytis?
– Esu fantastiškai empatiška rašytinei fikcijai – atrodo, kad pati jaučiu kiekvieną bakstelėjimą į širdį, tenkantį knygų veikėjams, apie kuriuos skaitau ir rašau. Rašydama savo pirmąsias knygas baisiai prikankinau visus savo veikėjus. Jiems pasisekė labiau nei man: sceną, jų gyvenimuose trunkančią vos kelias minutes, kartais išgyvendavau valandų valandas, kol sudėliodavau taip, kaip maniau, kad reikia.
„Draugystę mainais“ rašyti pradėjau 2019-ųjų spalį. Tuo pat metu rašiau ir savo antrąją knygą – „Ne tik geri, ne tik blogi“. „Draugystę mainais“ pradėjau kurti norėdama pailsėti nuo slogumo, ieškodama gerų emocijų įkrovos kasdienai. Va nuo čia pokytis vyko daugiau mažiau natūraliai. Kadangi norėjau smagumo ir jaukumo, pradėjau svarstyti, kas man paauglystėje buvo juokinga. Susirašiau visą sąrašą dalykėlių, tokių kaip „biologijos mokytoja prieš pamoką pasikviečia geriausiai besimokančias klasės merginas ir parodo spalvą keičiančią „Avon“ kempinę“ ar „Larso von Triero filmai devintokams per etikos pamoką“, bet net kvapą užgniaužė prisiminus, kaip žiogeliais (grafkėmis, šiaip jau, nes „žiogelių“ tų laikų vaikų žodynuose nebuvo) badėme vieni kitiems ausis, kokiomis aplinkybėmis tai vyko. Žinojau, kad jei noriu perteikti tokius momentus, reikės autentikos. Ir taip, pamažu, gimė visai kitokia knyga – mano „Draugystė mainais“.
Žinojau, kad jei noriu perteikti tokius momentus, reikės autentikos.
– „Draugystė mainais“ nukelia į praeitį, į 2001 metų Uteną, pasakoja apie dešimtmečių–trylikamečių kasdienybę, kuri išties skiriasi nuo to, kaip atrodo šiuolaikinių jaunesnių paauglių pasaulis. Kodėl pasirinkote kalbėti apie praeitį?
– Žinau, kur link krypsta klausimas: ar dabartiniam paaugliui knyga bus aktuali? Atsakysiu klausimu: o kada knyga yra aktuali? Kai veikėjai atrodo kaip tu? Kai jie veikia tą patį, ką ir tu? Mus visus skiria gausybė dalykų: veidai, plaukai, drabužiai, užsiėmimai, pramogos, domimės skirtingais dalykais, kitaip atrodo mūsų namai, tėvai, draugai – viskas! Tačiau tai, kas vyksta mūsų viduje, ne taip jau ir skiriasi: mes liūdime, kai nepasiseka, suirztame, kai tėčiai perjungia mūsų žiūrimą filmą, nes per kitą kanalą krepšinio varžybos, džiaugiamės, kai nutinka kas nors gero. Aktualumą sieju su vidiniais veikėjų pasauliais: ką jie išgyvena, kaip jaučia, su kokiais sunkumais ir kokiomis sėkmėmis susiduria, o šie dalykai visai nepasikeitė, galbūt niekada ir nepasikeis.
Be to, „Draugystė mainais“ skirta anaiptol ne tik jaunesniems paaugliams. Pirmasis impulsas ją parašyti buvo visiškai atsitiktinis mano tuo metu trimečio sūnaus klausimas, ar jo prosenelis kariavo kare. Nežinojau atsakymo – paklausiau tėčio. O tada man pačiai ėmė kilti įvairiausi klausimai, kurių kiekvieną dieną buvo vis daugiau ir į kuriuos atsakymai iškeliavo į debesis arba paprasčiausiai pasimiršo. Ėmiau svarstyti, ką pamiršusi liūdėčiau labiausiai, ir supratau, kad ne pačių prisiminimų būtų labiausiai gaila, o kad kiti galbūt niekada nepatirs, ką reiškia rankomis pagauti žuvį ar savo pasistatytu plaustu leistis į žygį upeliu, jeigu šių istorijų niekam nepapasakosiu.
„Draugystė mainais“ skirta ir visiems suaugusiems, kurie tais 2001-aisiais patys buvo dešimties–trylikos: tam, kad atgaivintų savo prisiminimus, pagalvotų apie tai, kas juos tuo metu džiugino labiausiai, ir galbūt nuspręstų į tuos prisiminimus pasiimti ir savo vaikus.
Dar keletas atsiliepimų apie E.Ramoškaitės knygą „Draugystė mainais“
Dailininkė Sigutė Ach:
Skaitydama Eglės parašytą istoriją stebėjausi autorės mokėjimu nutapyti suaugusiems neapčiuopiamą paauglio pasaulio portretą. Tokį didelį, pilną jaudulio ir neįtikėtinų pradžių, tarsi sėklų, kurios sudėtingo gyvenimo tarpsnyje yra barstomos dosnia paauglystės laiko ranka. Kai kurios nubyra lyg ašara ar pasakytas žodis, o kai kurios sudygsta, tapdamos meile, draugyste, ištikimybe, dosnumu.
Leidyklos „Nieko rimto“ autorių teisių vadybininkė Laura Ivoškienė:
„Draugystė mainais“ patraukė santykių dinamika ir gyvumu – siužetas skamba itin tikroviškai, o įvykiai ir vaikų patiriamos emocijos ritasi tokiu pagreičiu, kad negali atsitraukti nuo knygos. Atrodo, kuriam laikui padėjus ją į šalį, kažką negrįžtamai praleisi lyg kino teatro salėje rodomame filme. Kiemo draugų santykių, susipriešinimo ir netikėto susitaikymo istorija su lengvos ironijos prieskoniu nuoširdžiai įtikino, įspūdis puikus.
