Pasaulinė šlovė kanadiečių rašytojai atėjo kartu su 2014 metais išleistu romanu „Vienuolikta stotis“. Postapokaliptinis romane aprašytas pasaulis taip pat paliko ir švelnios melancholijos, liūdesio, stebint krentantį pasaulį, jausmą, bet kartu autorė palieka ir vilties. Naujame romane to prarasto buvusio pasaulio tema ir vėlgi akivaizdi, tačiau jame ji remiasi 2008 metų finansų krizės istorija. Ji rašo apie tai, kaip galėjo susiklostyti mūsų gyvenimai alternatyvioje realybėje, apie lemtingus įvykius ir susipinančius likimus, žmonių transformacijas ir apie nuošalyje gamtoje stovintį viešbutį, traukiantį žmones, ieškančius atsiskyrimo. Autorė sugeba subtiliai perteikti savitą atmosferą, ir šiame interviu dalinasi mintimis, kokia filosofija užšifruota jos kūriniuose, kiek realistiški yra jos personažai ir ar iš tiesų egzistuoja viešbutis, panašus į aprašytąjį romane.
– Jūsų romanas „Vienuolikta stotis“ buvo išleistas 2014 metais. Kuo nuo tos knygos skyrėsi šio romano rašymas? Nuo to laiko tapote žinoma rašytoja, lūkesčiai buvo dideli – ar tai padėjo jums, nes žinojote, kad nauja knyga sulauks didelio dėmesio, o galbūt priešingai – jautėte spaudimą, nerimaudama, kaip kritikai ir skaitytojai priims naująjį kūrinį? Ir galbūt tai pakeitė ir patį rašymo procesą?
– Žinojimas – net ne tikėjimas, o žinojimas – kad knyga, kurią rašai, sulauks daug dėmesio, yra stulbinantis potyris. Pirmos trys mano knygos sulaukė labai mažai dėmesio, ir aš kuo puikiausiai prisimenu, koks tai buvo jausmas. Tačiau, kaip ir pažymėjote savo klausime, „Vienuolikta stotis“ viską pakeitė – taip, jaučiau spaudimą. Tačiau nesiskundžiu dėl to. Tai neįtikėtinai puiki problema. Pats rašymo procesas nepasikeitė, tačiau rašant „Stiklo viešbutį“ susidūriau su iššūkiu, – jaučiausi, tarsi nematoma auditorija vis žvilgčioja pro mano petį, galbūt būtent dėl to knygos rašymas atėmė daugiau laiko, nei būtų buvę kitu atveju.
– Šioje knygoje rašoma apie 2008-ųjų krizę, finansines piramides. Kodėl, jūsų nuomone, visa tai aktualu ir šiais laikais? Ar mes kažko išmokome iš to laikotarpio? Galbūt pamenate ir tai, kaip tie įvykiai palietė jus asmeniškai?
– Žinau, kad tai yra siaubingai nuobodus atsakymas, tačiau tikiu, kad 2008 metų finansinė krizė turėtų priminti mums, koks svarbus yra griežtas finansų sektoriaus reguliavimas. Aš turiu dvigubą pilietybę – Kanados ir JAV, ir man visuomet atrodė, kad finansinė griūtis Kanadoje nebuvo tokia stipri kaip JAV, nes ten bankų reguliavimas yra griežtesnis. Man labai pasisekė, kad krizė nepalietė manęs asmeniškai, išskyrus kelias smulkmenas – tarkime, mano bankas penktadienį buvo uždarytas, ir mano sąskaitos kitą pirmadienį buvo perkeltos į kitą banką. Tuo metu turėjau labai stabilų darbą universitete, kur dirbau asistente administracijoje, ir nejaučiau kažkokio nerimo dėl gresiančio nedarbo.
– Ne paslaptis, kad knyga smarkiai remiasi ir Bernie Madoffo istorija. Kiek svarbus buvo šis asmuo, jums rašant knygą? Ir kur yra tos ribos, kurios egzistuoja rašant fikciją, papildant ją realiais faktais?
– Man ribos egzistuoja aprašant realius žmones. Nejauki idėja rašyti fikciją, kurioje veiktų realūs asmenys. Kiekvienas knygoje egzistuojantis personažas yra visiškai išgalvotas, tačiau šiai knygai aš pasiskolinau Bernie Madoffo nusikaltimo istoriją. Pats personažas visiškai nebuvo svarbus, nes juk Bernie Madoffas buvo absoliučiai neįdomus žmogus. Jeigu paskaitytumėte jo interviu iš kalėjimo, pamatytumėte, kad jis – paprasčiausias sociopatas. Iki pat gyvenimo pabaigos jam rūpėjo tik jo paties kančia, ir panašu, kad jis labai menkai tesirūpino savo aukomis.
– Skaitant knygą man labai įdomi dalis buvo ta, kurioje aprašoma, kaip skirtingai žmonės reagavo į bendrovės griūtį. Vieni jų bandė bėgti, kiti priėmė tai su rezignacija. Ir nei vienas iš jų nebuvo nekaltas. Ši knyga taip pat apie moralinius kompasus ir apie norą bet kokiu būdu išvengti bausmės?
– Taip, visiškai. Manau, kad daugelis iš mūsų yra labiau pasiduodantys blogio pagundai, nei mes patys įsivaizduojame. Vienas mano mėgstamiausių visų laikų atlikėjų yra Leonardas Cohenas, ir vienos mėgstamiausių jo eilučių yra šios: „I'd die for the truth in my secret life“ („Aš mirčiau už tiesą savo slaptame gyvenime“). Gali mirti už tiesą slaptame gyvenime, tačiau kiek principingas esi savo neslaptame, kasdieniame gyvenime? Ar gali būti tikras, kad neįvykdysi nusikaltimo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms arba už tam tikrą sumą pinigų?
Ar gali būti tikras, kad neįvykdysi nusikaltimo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms arba už tam tikrą sumą pinigų?
– Šioje knygoje apie pinigus rašote tarsi apie nepriklausomą valstybę. Klasių skirtumai šioje knygoje taip pat yra jaučiami. Ar tai aštriai pajautėte ir savo gyvenime?
– Man atrodo, kad kai turi didžiulius turtus, tavo patirtys pasaulyje tampa kone vienodos – gyvenimas Singapūre, Londone ar Majamyje beveik nesiskiria, tai keistai panaši kelionės be trinties, prabangos būsena.
Klasių skirtumų temą jaučiau ir savo gyvenime. Mano vaikystė buvo graži, nes mano tėvai buvo puikūs žmonės, kurie mėgo skaityti, taigi, namuose buvo daug meilės ir kultūros, tačiau mes niekuomet neturėdavome pinigų, ir tas faktas paveikė visus mano sprendimus, kuriuos priėmiau jaunystėje. Šiuo metu daugelis žmonių, kuriuos sutinku, išaugo vidurinės klasės ar pasiturinčiose šeimose, ir man atrodo, kad tarp jų ir manęs yra didelių kultūrinių skirtumų.
Kai prieš kelis metus mano vyro sūnėnas pabaigė koledžą ir mano vyras ėmė kalbėti apie išleistuvių dovaną, buvau visiškai sutrikusi – argi mano sūnėno tėvai neapmokėjo jo koledžo studijų? Man tai atrodė nuostabi dovana. Mano šeimoje vienintelis būdas kažkam įstoti į koledžą buvo imti studijų paskolą. Kodėl mes turėtume įteikti sūnėnui dovaną, kad atšvęstume dovaną? To aš negalėjau suprasti.
– Praeitis nepalieka mūsų, sako ši knyga. Ar mes iš tiesų suvokiame, kas mes esame realybėje? O gal mes esame tam tikrų praeičių junginys ir nėra to tikrojo „aš“?
– Man atrodo, kad šioje konstrukcijoje labai sunku nustatyti „realybę“. Viena mano senelių buvo sudėtingas žmogus, ji kentėjo nuo depresijos. Kuomet aš švelniai užsiminiau apie tai, kalbėdama su senais jos draugais, jau praėjus daug metų po jos mirties, šie buvo nustebę: jie pažinojo ją kaip gyvybingą, nuotykius mėgstančią moterį, kuri kartu su jais keliavo po pasaulį ir su kuria buvo smagu kartu leisti laiką. Nei viena iš mano senelės versijų nebuvo klaidinga, bet mes tarsi kalbėjome apie du visiškai skirtingus žmones. Mes matėme skirtingas jos puses. Manau, įvairūs žmonės mato mus mūsų gyvenimuose skirtingai.
– Ką „alternatyviųjų gyvenimo versijų“ motyvas duoda jūsų knygos filosofijai? Galimi kiti praeičių variantai – ar tai vienas iš labiausiai mus gyvenime persekiojančių dalykų?
– Manau, kad taip. Tas alternatyvusis gyvenimas yra tavo kontrafaktinis gyvenimas – kitais žodžiais tariant, gyvenimas, kurio nenugyvenai. Gyvenimas, kuriame ėjai į kitą mokyklą, susituokei su kitu žmogumi, emigravai vietoje to, kad liktum gimtinėje ir atvirkščiai. Aš esu iš Kanados, kur rimtai mokiausi, siekdama tapti šokėja, tačiau dabar esu rašytoja, gyvenanti Niujorke, taigi, lengva įsivaizduoti gyvenimą, kuriame aš niekada neemigravau, likau Toronte ir toliau šokau. Išties manau, kad tai vienas labiausiai mus gyvenime persekiojančių dalykų.
– Bent jau man ši knyga taip pat yra apie transformacijas. Apie tai, kaip žmonės, jų mąstymas, požiūris į meilę ar santykius gali pasikeisti. Sutinkate su tuo?
– Taip, sutinku su tuo. Manau, vienas ryškiausių pavyzdžių yra Vinsenta, kuri keičia savo gyvenimą ne vieną kartą savo valios jėga.
– Praėjusi jūsų knyga buvo apie griūtį, sunykimą, ši knyga tam tikra prasme irgi susijusi su šia tema. Skaitant jūsų knygas apima jausmas, kad mes tarsi gyvename ant krašto pasaulio, kuris griūna. Ar šį jausmą ir norite perteikti knygoje, ar jaučiatės taip, rašydama savo kūrinius?
– Mane labai domina idėja, kad pasaulis nuolatos baigiasi. Tai besitęsiantis procesas. Naujas pasaulis nuolatos iškyla ir užima jo vietą, tačiau tai vyksta taip pamažu, kad tai galima išvysti tik iš retrospektyvos.
Mane labai domina idėja, kad pasaulis nuolatos baigiasi. Tai besitęsiantis procesas.
– Nežinau, kaip kitiems žmonėms, tačiau man skaitant jūsų kūrinius apima nostalgijos, melancholijos, svajingos nuotaikos jausmas, panirimas į pasaulį, kuris išnyksta... Ar tai irgi nuotaikos, kurias sąmoningai siekiate perteikti kūriniuose?
– Nežinau, ar būtent tai siekiu perteikti savo knygose, taip pat nežinau, ar tai, kaip aš matau pasaulį, persismelkia kūriniuose. Aš nesu labai melancholiškas žmogus, tačiau nesunkiai nuslystu į nostalgiją ir mintis apie prarastus pasaulius.
– Jūsų knygose yra subtilių niuansų, kuriuos skaitytojai galbūt net ne visada pastebi. Ar manote, kad yra tam tikrų niuansų, kurie dažnai lieka nepastebėti?
– Tikrai nemanau, kad skaitytojai kažko nepastebi. Kiek teko pastebėti, skaitytojai yra kur kas protingesni nei mano daugelis rašytojų.
– Šioje knygoje sutinkame iš praėjusio kūrinio atkeliaujantį personažą – Mirandą. Kodėl nusprendėte ją čia atgaivinti? Ar dažnai būna, kad jūsų sukurti personažai nepalieka jūsų ir tuomet, kai knyga jau būna išspausdinta?
– Tai nutinka nedažnai, bet visgi nutinka. Rašydama „Vienuoliktą stotį“ supratau, kad kažkada vėl norėsiu panaudoti Mirandą. Man ji tiesiog labai patiko. Tačiau jos personažo panaudojimas vėlgi buvo gana didelis logistinis iššūkis, turint galvoje, kad „Vienuoliktoje sotyje“ ji miršta, taigi toje knygoje aš paklojau pamatą – paralelinių visatų egzistavimo idėją. „Vienuoliktos stoties“ pabaigoje yra skyrius, kuriame du personažai, Kirsten ir Augustas sėdi prie kelio, kalbėdami apie skirtingas realybės versijas – pavyzdžiui, versiją realybės, kurioje pandemija neįvyko – ir vienintelė priežastis, kodėl tas skyrius yra knygoje, yra ta, kad aš vėl norėjau panaudoti Mirandos persopnažą. „Stiklo viešbučio“ pradžioje aš prisiminiau paralelinės visatos idėją, kur Vinsenta vaikšto po Manhataną, galvodama apie skirtingas realybės versijas. Norėjau perteikti idėją, kad „Stiklo viešbutis“ ir „Vienuolikta stotis“ užima paralelines, tačiau skirtingas visatas, galima netgi sakyti, kad viena knyga yra kitos alternatyvusis gyvenimas.
– Mane sužavėjo viešbučio aprašymas. Galbūt galėtumėte apibūdinti ir gyvenime pamatytą atmosferiškiausią viešbutį?
– Dėkui jums! Norėčiau, kad šis viešbutis egzistuotų pasaulyje. Daugelis viešbučių, kuriuose aš esu gyvenusi, yra visiškai neatmosferiški – daugybė „Marriott“, „Best Western“ ir panašių – tačiau galvodama apie jūsų klausimą vis prisimenu mažame šiaurės vakarų JAV mieste esantį „Red Lion Conference Centre“.
Jis buvo atmosferinis, tačiau ne gerąja prasme. Atrodė, kad jam vaidenasi. Jis buvo milžiniškas, viena tų vietų, kur viešbučio darbuotojas duoda tau žemėlapį, kad surastum savo kambarį, jis taip pat buvo smarkiai apleistas. Atrodė, kad kitų svečių buvo labai mažai. Apšvietimas fojė buvo labai silpnas, matyt, buvo taupoma elektra, būdavo sunku apžvelgti visą erdvę. Buvau ten žiemą, ir visuose koridoriuose buvo išjungtas šildymas, todėl tolstant nuo vestibiulio apimdavo baisus šaltis. Koridoriai buvo tarsi labirintas, aš nuolat turėjau žiūrėti į žemėlapį. Vakarą, kai atvykau, praėjau viešbučio barą, jame sėdėjo šeši vyrai netardami nei žodžio. Restorane aš buvau vienintelis žmogus. Paprastai dėl saugumo aš atsisakau kambario pirmame aukšte, tačiau tąkart jaučiausi dėkinga, kad man nereikia kilti liftu ar laiptais. Aš ten buvau viena, tačiau jaučiausi, tarsi kažkas nuolat stebi mane. Turėjau ten likti dvi naktis, tačiau buvau tokia įsibaiminusi, kad išsiregistravau po vienos.
– Ir paskutinis klausimas, kurį mėgstu užduoti – kokias knygas dabar skaitote, kokie paskutiniai jūsų knyginiai atradimai?
– Ką tik perskaičiau debiutinį romaną, kuris pasirodys kitais metais: Jane Pek knyga „The Verifiers“. Ji juokinga, sujaudinanti ir joje radau geriausią personažą per daug metų.
