Tik ką istorijos bakalaurą baigęs vaikinas nežino, ką toliau veikti gyvenime. Jis įsidarbina į „Šaltienos bistro“ – valgyklą, kurioje nėra jokių desertų, tik šaltiena. Jo kasdienybė pasikeičia kardinaliai – alinantis darbas maisto įstaigoje, o kolegos, daugiausia golodai, atrodo tarsi iš kito pasaulio. Istorija pasakojama negailint nei aštrios leksikos, nei kartaus humoro.
Tiesa, prieš panyrant į pokalbį su žodžio kišenėje neieškančia I.Dumbryte, ji 15min patikino: „Aš labai mėgstu šaltieną. Per šias Velykas prisidarėme tiek, kad net buvo nebejuokinga. Visgi tėtis pamokė ją pamirkyti į actą, truputį ją paglostyti ir užsidėjus ant duonytės suvalgyti.“
Tad apie šaltienos ir literatūros sluoksnius su tik ką debiutavusia rašytoja ir kalbamės.
Apie golodus
– Kas yra golodai?
– Tai amžinai alkana, nuskriausta tauta, gyvenanti tarp mūsų. Jie gali būti svetimšaliai, kurių tikrųjų pavadinimų nežinome arba nemokame ištarti, arba neartimi šeimos nariai. Be to, reikia neužmiršti, kad ne tik golodu gali tapti, bet galbūt juo šiuo metu kas nors tave laiko.
Golodai – tai atspirtis tarp dviejų pusių, kurios nesugeba viena kitos suprasti.
– Kodėl golodai arba kiti susitinka maistu prekiaujančioje įstaigoje – Šaltienos bistro?
– Maistas yra velnio industrija, galinti pritraukti labai įvairaus tipo žmones. Esama visokiausių virtuvių – valgyklų, kavinių, picerijų, kuriose gali dirbti ir šefu, ir plauti grindis. Tarkime, sakoma, kad mirtis yra geras biznis, nes žmonės visada mirs. Taip yra ir su maistu. Juk žmonės visada valgys. Tai nenutrūkstantis pasaulio fabrikas.
Ir pati esu susidūrusi su šia maisto realybe, nors maitinimo sektoriuje dirbau gana trumpai. Dėl didelės darbuotojų rotacijos, susijusios su fiziškai labai sunkiu darbu, čia išvysti daug žmonių. Kita vertus, tai labai dėkinga vieta susipažinti su skirtingais žmonėmis.
– Skaitant suglumino, kad žodžio golodai šaknis yra slaviška. Ji reiškia alkį. Veikėjų vardai taip pat yra slaviški arba arabiški. Ar pasakojime nėra demonizuojama ir suniveliuojama tam tikra žmonių grupė – pabėgėliai, kitataučiai?
Nenorėjau rašyti apie konkrečią tautybę, todėl prireikė bendro pavadinimo.
– Tuo metu iš tiesų dirbau virtuvėje kartu su lenkais ir rusais, be to, skaičiau bulgarų pasakas. Savo panašumu į mano patirtį jos sukėlė nuostabą, sujungė realybę ir fantaziją.
Visgi, nenorėjau rašyti apie konkrečią tautybę, todėl prireikė bendro pavadinimo. Dirbant virtuvėje buvo ir lietuvių, su kuriais nesutariau, buvo ir rusų bei lenkų, kurių kompanijoje radau atsvarą. Jeigu ne jie, būtų buvę sunku.
Lietuvoje vis dar gyvename remdamiesi stigmomis apie įvairias mažumas. Kadangi jų nėra daug, norint suprasti vieną ar kitą žmogų, reikia įdėti jėgų. Mano požiūriu, nėra neįdomaus žmogaus, yra tik per mažai klausimų.
– Tiesa, tik ką atėjusio į naują darbą pagrindinio veikėjo niekas taip pat neklausinėjo. Rodos, jis irgi buvo golodas.
– Taip, jis tam tikra prasme irgi buvo golodas. O jo bei kolegos ryšys užsimezgė būtent tą akimirką, kai Konstantinas jam uždavė klausimą.
Atstumti nepažintą
– Jis taip pat yra ir bevardis. Vis dėlto, kaip buvo su mergina, kurią pasakotojas staiga įsimylėjo? Juk Šachla jo taip pat nekalbino.
– Žinai, čia yra visai kitas aspektas. Grožis. Be to, skirtas tik jam. Tai tarsi nuostabi misterija – juk gėlės ir paukščiai taip pat nieko neklausia, o miškai išvis tyli amžinai. Bet kodėl visi poetai apie tai rašo?
Kita vertus, vardas Šachla artėja prie to, ką kartais vadina čigonišku – nepažintu ir tamsiu, todėl savaime atstumtu. Nemažai domėjausi romų tauta, kurie šiame pasaulyje yra absoliutūs golodai, šalia mūsų gyvuojantis magiškasis realizmas.
Kai dirbau fejerverkų parduotuvėje, esančioje netoli mokesčių terminalo, pas mane nuolat užsukdavo romai. Kai kurie nemokėjo rašyti, todėl paprašydavo pagalbos pildant dokumentus. Antai vienam berniukui duodavau bombioškių mainais už tai, kad jis man išneštų dėžes. Vėliau su juo kartu nusipirkome šokoladų ir šventėme Kūčias. Tikriausiai šis vaikas neturėjo šeimos.
Tarkime, dirbdami nacistinių nusikaltimų centre, tyrėme ne tik žydų, bet ir romų Holokausto tragedijas. Viena iš užduočių buvo susipažinti su itin senais romais, galinčiais paliudyti. Išsiaiškinome, kad jų sugauta buvo žymiai mažiau, nes šie žmonės neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Susirinkę palapines jie tiesiog bėgdavo. Kolegos mane įspėjo – nepatikėsi, bet romai yra labai tvarkingi žmonės, kas, mano įsitikinimu, yra visiška tiesa. Ir visai nesvarbu, kad jų namai sukonstruoti iš molio, mėšlo ir šapų.
Per šias patirtis pažinau itin svarbią šios tautos pusę ir, manau, kad Lietuvoje juos stipriai segreguojame.
– Būti tamsesniu nei įprasta Lietuvoje kai kuriems kartais atrodo keistenybė.
– Sutinku. Beje, manęs net ir romas stotelėje buvo pasiteiravęs, ar nesu čigonė. Priėmiau tai kaip didžiulį komplimentą!
Žemaitijoje žmonės galvoja, kad žydai, norėdami silkę pigiau pasūdyti, myždavo ant jos.
– Ar dirbama nacistinių nusikaltimų tyrimų centre susirinkai daug medžiagos kūrybai?
– Šiame darbe tenka užduoti daug klausimų apie svetimšalius, o ypač žydus. Mes žinome keletą mįslių ir nesąmonių apie juos, tačiau vis dar egzistuoja žmonių, tikinčių jomis.
Tai labai priklauso nuo krašto, pavyzdžiui, Žemaitijoje žmonės galvoja, kad žydai, norėdami pigiau pasūdyti silkę, myždavo ant jos... Taip pat, jog žydai gimsta akli kaip kačiukai, todėl reikia juos patepti krikščionių kūdikių krauju. O štai Jonavoje vis dar yra žydų požemiai. Juose laikomos specialios bačkos su vinimis, į kurias vėlgi įkišamas krikščionių kūdikis. Taip yra išvaromas krikščionių kraujas ir, žinoma, kepami macai. Taip pat esu sutikusi žmogų, kuris „matė“ apeigas, kaip žydai žudo studentą: ant paklodės uždedamas lavonas, visi prisisiurbia kraujo ir kiekvienas atsipjauna po gabaliuką.
Su tokiu požiūriu gali susidurti kas trečioje troboje.
– Kodėl su elementaria logika prasilenkiantys stereotipai tokie gajūs?
– Nežinau, galbūt kai kurie niekada nesukūrė artimo santykio su kitataučių šeimomis. Tada ir kyla klausimai, ar žydai yra vampyrai, nes jie per šabą užpučia žvakę, o ne laužia duoną… Šie stereotipai yra magiški, bet keliantys baimę. Iki ko jie gali atvesti?
– Todėl pasakojant apie golodus ir prireikė magiškojo realizmo?
– Kai kurie sakė, kad knyga „Šaltienos bistro“ yra stipriai atitolusi nuo realybės. Bet kai kurie žmonės vis dar taip ją supranta: eina pas užkalbėtojas nusiimti rožės arba vakare pasakoja vaikams apie ant silkės myžančius žydus. O kita visuomenės dalis gyvena paprastus, nemagiškus gyvenimus – eina į darbą, o vakare susitinka su draugais.
Beje, siūlyčiau kiekvienam gatvėje užkalbinti kokį nors keistuolį. Kevinas iš „Vienas namuose“ pradžioje bijojo kaimyno (čia tas, kuris sniegą kasą). O štai susitikęs jį bažnyčioje suprato, kad galbūt jis visai mielas senelis. Jeigu Kevinas nebūtų ten atsidūręs, galbūt užaugęs ir toliau savo vaikams būtų pasakojęs apie kaimyną, nužudžiusį savo vaikus…
Chebra – tai sakralus žodis
– Mokykloje taip pat turėjome galimybę bendrauti su skirtingais žmonėmis, tačiau ilgainiui visi užsidarome savo burbuluose.
– Taip, iš mokyklos laikų mes visi turime draugų, kurie kitiems galbūt atrodo labai keisti. Tačiau jus jungia tai, kad kartu žabas skindavote. Ir nepaisant to, kokiais žmonėmis esate dabar, pastaruosius 20 metų išlikote draugais. O kaip padaryti, kad dabar tos žabos suvienytų?
Man kartais pasidaro liūdna, kad turiu nedaug chebros – žmonių, kurie kartu važiuoja plaukioti baidarėmis ir kurie kitaip leidžia savaitgalius. Yra keli draugai, kurių neįmanoma suburti, nes kitu atveju būtų tragedija!
– O Šaltienos bistro dirba chebra?
– Tam tikra prasme taip, nes bet koks darbas ją kuria. Vis dėlto, sąvoka chebra išreiškia ir santykių sakralumą, kurio metu ir būdamas blaivus sakai „aš tave gerbiu“.
Šiuo romanu nenorėjau pasakyti nieko gilaus.
– Gal ir rašyti pradėjai iš vienatvės?
– Galbūt atvirkščiai – iš žmonių buvimo. Tai suteikia tokių refleksijų, kad nežinai, kur jas padėti. Taip pat rašymas, padedantis atsijungti, yra ir buvimas su savimi. Kartais net per daug.
– Ar bistro darbuotojai turi atitikmenis tavo gyvenime?
– Jie ne tik turi atitikmenis, bet ir iš tiesų tokie buvo. Kai kurių ir vardus palikau! Manęs yra klausę, kodėl vienas iš darbuotojų baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ar tuo norima parodyti, kad meno studijos apleistos? Ne, aš tiesiog esu dirbusi su vaikinu, kuris šioje įstaigoje mokėsi saksofono specialybės. Tiesiog.
Šiuo romanu nenorėjau pasakyti nieko gilaus. Man buvo svarbiausia, kad skaitytojas nardytų istorijoje ir rastų atitikmenų savo gyvenime.
