„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Rašytoja ir iliustratorė M.Vaicenavičienė: kurti vaikų knygas yra rimtas darbas

Užėjus į rašytojos ir iliustratorės Monikos Vaicenavičienės studiją, akį iškart patraukia detalės: pieštukų ir akvarelių paletės, lentynose esančios knygos bei grafikos darbai rėmeliuose. O ant stalo stovi eskizų sąsiuvinis, kuriame užfiksuotos gėlės. Būtent nuo jų interviu 15min ir pradėjome.
Monika Vaicenavičienė
Monika Vaicenavičienė / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

„Kuriu iliustracijas naujai knygai apie prancūzų impresionistą Claude’ą Monet ir jo sodą Živerni kaime, kuriame buvo visokiausių rūšių gėlių. Šiuo metu darau tyrimą, tad piešiu jas iš anksto“, – pokalbį pradėjo menininkė. Gėles jai patinka vaizduoti tikroviškai bei susipažinti su jų pavadinimais.

Vis dėlto pirminė susitikimo priežastis yra dar vienas prestižinis apdovanojimas, įteiktas 2019 metais išleistai paveikslėlių knygai „Kas yra upė?“. „Premio Andersen“ – tradiciją turintis Italijos vaikų literatūros įvertinimas. Tačiau tai toli gražu nėra vienintelė kūrinio sėkmė, nes iš viso jis pelnė 10 apdovanojimų, o išverstas yra į užsienio 11 kalbų. „Kažkaip prie šios knygos vis sugrįžtama ir sugrįžtama“, – stebėjosi M.Vaicenavičienė

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monikos Vaicenavičienės studija
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monikos Vaicenavičienės studija

„Kas yra upė?“ atsiradimas ir sėkmės paslaptis

Kaip sako M.Vaicenavičienė, rašytoja ji tapo „nejučia“. O tarptautinį pripažinimą pelniusios knygos „Kas yra upė?“ pradžia užsimezgė dar Stokholme, kai autorė studijavo vizualiąją komunikaciją Konstfacko meno, amatų ir dizaino universitete.

„Pradėjau projektą apie upes ir galiausiai nusprendžiau kurti paveikslėlių knygą. Tad „Kas yra upė?“ tapo mano baigiamuoju magistriniu darbu“, – prisiminė ji. Tai, kad knyga buvo įvertinta ir palankiai sutikta leidėjų, ją paskatino toliau užsiimti patinkančia veikla.

Tačiau kodėl, autorės nuomone, „Kas yra upė?“ taip patinka skaitytojams bei kritikams?

„Manau, kad ji pasakoja apie svarbius dalykus – upes, apie kurias beveik visos kultūros turi savų istorijų. Net prie upių negyvenantys bei su jomis santykio neturintys žmonės vis tiek [yra pažįstami] su mitologiniais, fokloriniais pasakojimais.

Norėdama sukurti kažką naujo, bandžiau apimti kuo platesnį reikšmių lauką.

Be abejo, paveikslėlių knygų apie upes yra prikurta ir taip, bet, norėdama sukurti kažką naujo, bandžiau apimti kuo platesnį reikšmių lauką – ne tik geografinius, gamtinius dalykus, bet ir istorinius, mitologinius [aspektus], ieškojau asociacijų ir metaforų. Siekiau sukurti ne enciklopedinio pobūdžio knygą, bet tokią, kuri skatintų pažvelgti į mus supančią aplinką nauju žvilgsniu.”

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monika Vaicenavičienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monika Vaicenavičienė

Kuo autorei svarbios pagrindinės veikėjos?

Kuriant „Kas yra upė?“ M.Vaicenavičienei buvo svarbu išlaikyti dialogiškumą. „Norėjosi, kad ši knyga būtų kaip pokalbis, kuriame nebūtų vieno pasakotojo.“

Knygoje taip pat nėra aiškiai nurodyta, kas kuriuo metu kalba, tačiau, kaip pasakoja rašytoja, yra prielaida, jog pasakotoja – močiutė.

Iš tikrųjų, mergaitė šiek tiek panaši į mane mažą.

„Iš tikrųjų, mergaitė šiek tiek panaši į mane mažą. Daug laiko su sese praleisdavome prie upės (gyvenome Vilniuje), prie kurios eidavome su močiute. Ten mes piešdavome ir šie gražūs atsiminimai išliko“, – sakė ji. Vėliau paklausus, kuri veikėja labiau primena pačią menininkę, besijuokdama ji teigė, kad močiute dar nesijaučia, o mergaitę nupiešė panašią į save – su megztiniu, kurį jai sukūrė močiutė.

„Šiaip šioje knygoje nėra aiškiai įvardinta, ar ten yra mergaitė, ar berniukas. Kai kurie skaitytojai šią veikėją vadina berniuku, bet tam neturiu jokių priekaištų. Man atrodo, kad svarbu, jog tai yra vaikas, kuris klausia, ar randa ryšį su savo močiute. Bet, žinoma, knygos aprašymuose nuolatos turi vartoti kažkokius įvardžius“, – teigė autorė.

Man atrodo, kad svarbu, jog tai yra vaikas, kuris klausia, ar randa ryšį su savo močiute.

Ar senelės personažas atsirado atsitiktinai, autorė šiek tiek abejoja. Bet ji pasakoja, kad bedirbdama su eskizais ji netikėtai nupiešė siuvinėjančią močiutę ir mergaitę šalia. O pasakojimą sujungiančios senelės siuvinys – tarsi upės metafora. „Paskui visai apsidžiaugiau. Man įdomus ir svarbus susišnekėjimas tarp skirtingų kartų, požiūrių.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monika Vaicenavičienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monika Vaicenavičienė

Rašytojos iliustracijų estetika – vaikystės ar aplinkybių įtaka?

„Taip!“ – sako M.Vaicenavičienė, paklausus, ar yra sentimentali. Tačiau po kiek laiko suabejoja ir susimąsto: „O kas yra sentimentalus žmogus?“

Vis dėlto atsiminimų iš vaikystės jos knygoje galima rasti, tačiau „jie nėra tiesioginiai. Ten yra palikimai to, kas anksčiau padarė įspūdį“. Jos nuomone, šie palikimai iš vaikystės lieka daugeliui žmonių.

Įdomu buvo sužinoti, ar M.Vaicenavičienės vizualusis estetinis suvokimas – iš vaikystės ar tai ilgametė analizė, o gal interneto įtaka?

„Nežinau, galbūt. Tarp mano vizualiųjų kontekstų yra naiviojo bei viduramžių meno, įvairių šalių tautodailės ir folkloro. Tai nejučia randa kelią į mano iliustracijų stilių. Tačiau piešdama negalvoju apie stilių, nes man rūpi metodai – kaip į vaizdą sutalpinti informaciją, kurią noriu papasakoti?“

Senoviniai viduramžių žemėlapiai man padarė didelę įtaką ir juos dažnai miniu.

„Senoviniai viduramžių žemėlapiai man padarė didelę įtaką ir juos dažnai miniu. Kalbu apie Mappa Mundi žemėlapius, kurie dažnai būna netikslūs, tad juose vietą randa tikri ir pramanyti dalykai, pavyzdžiui, slibinai. Žinoma, tai gimė iš žmonių nežinojimo, įsivaizdavimo, kaip gali būti, bet mane tai itin žavi. Beje, keista kaip jie visą pasaulio vaizdą stengėsi sutalptinti į vieną plokštumą“, – sakė ji.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monika Vaicenavičienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monika Vaicenavičienė

Tyrimas – svarbi kūrybinio proceso dalis

Pokalbio metu M.Vaicenavičienė ne kartą akcentavo tyrimo svarbą. Kalbėdama apie kuriant knygą „Kas yra upė?“ vykusią analizę, ji teigė, kad tą kartą darbas buvo itin įvairiapusis. Upių istorijas ji rinko iš įvairiausių šaltinių.

Pavyzdžiui, kai ko ji ieškojo itin pragmatišku pagrindu – kokia upė yra didžiausia, plačiausia ir t.t. Skaitydama muziejų aprašymus, grožinius tekstus ji žymėjosi dalykus, „turėjusius savo nuotaiką“. Bandydama šią medžiagą sujungti į visumą ji praleido daugiausia laiko – „juk istorijų yra pačių įvairiausių“.

Būtent pagrindinės knygos veikėjos – senelė ir mergaitė – tapo tyrimo medžiagos jungiamąja linija. „Kodėl šią istoriją apskritai reikia pasakoti? Kas skaitytoją vedą į priekį? Manau, kad tai ir yra klausimai – kas iš tiesų yra upė? Kuo ji galėtų būti?“, – teigė M.Vaicenavičienė.

Pokalbio metu pašnekovė pabrėžė, kad studijuodama universitete turėjo apibrėžtą laiko limitą, tačiau erdvės eksperimentuoti tikrai netrūksta: „Džiaugiuosi savo studijų aplinka. Ji man daug davė – žvilgsnį iš šono.”

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monikos Vaicenavičienės knygos
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monikos Vaicenavičienės knygos

Kaip ji nusprendė tapti vaikų literatūros rašytoja?

M.Vaicenavičienė 15min teigė, kad rašyti vaikų literatūros knygas yra itin rimtas darbas, sukuriantis daug prasmės ir vertės.

„Šiaip niekada nesvajojau būti rašytoja. Pradžioje studijavau grafiką, vizualiąją komunikaciją. Aš labiau esu dailininkė, iliustratorė“, – pasakojo ji.

Visgi menininkei visada rūpėjo kurti istorijas bei išmokti jas pasakoti, o paveikslėlių knyga, jos manymu, yra tam patraukli medija. „Tai tarsi teatras. Čia turi režisuoti – plėtoti istoriją nuo pirmojo iki paskutinio puslapio, planuoti teksto bei vaizdo santykį, pagalvoti, kaip ši istorija pasiekia skaitytoją ir kas jame pasilieka. Juk knyga yra atskiras pasaulis, – mąstė pašnekovė. – Kai kuriu knygą, negalvoju, kad ji – vaikams, nes man rūpi papasakoti istoriją. Tačiau tradiciškai ši medija laikoma vaikų literatūros dalimi.“

Kai kuriu knygas, negalvoju, kad ji – vaikams, nes man rūpi papasakoti istoriją.

Iliustratorė mano, kad dėl šių priežasčių ją ir laiko būtent vaikų literatūros autore. O prie to dar prisideda ir kontekstas (įvairios mugės, leidėjų, iliustratorių susitikimai), į kurį ji yra įtraukiama. „Tampi tam tikros bendruomenės dalimi“, – sakė ji.

„Kaip ir daugeliui žmonių, man labai patinka domėtis įvairiais dalykais. O rašydama paveikslėlių knygą, galiu domėtis viskuo, kas man svarbu, tai apibendrinti ir papasakoti savuoju būdu.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monika Vaicenavičienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Monika Vaicenavičienė

Nuotaika ir erdvė, reikalinga kurti

Kokia erdvė reikalinga M.Vaicenavičienės kūrybai? „Man patinka, kai erdvė yra erdvi, patogi ir esu susitvarkiusi taip, kaip aš noriu. Mėgstu, kai yra šviesu“, – sakė ji.

Kai menininkė imasi didesnio darbo, pavyzdžiui, knygos, tam reikia kelių etapų. Pradžioje ji daug skaito, žymisi, tad ir aplinka gali būti įvairi: „Važiuojant, keliaujant, pakeliui arba būnant lauke.“ Tačiau jau kuriant iliustracijas, jai reikalingas susikaupimas prie savo pačios stalo. „Mėgstu [plačiai] išsidėlioti savo eskizus, piešinius, kad galėčiau viską matyti“, – sakė ji.

Mėgstu [plačiai] išsidėlioti savo eskizus, piešinius, kad galėčiau viską matyti.

Paklausus, ar yra perfekcionistė, M.Vaicenavičienė atsakė, kad nelabai žino, ką tai tiksliai reiškia, o galiausiai ji tiesiog stengiasi padaryti viską kiek įmanoma geriau. Tačiau sutinka, kad „kažkuria prasme gal ir taip, nes prie vieno darbo užtrunka ganėtinai ilgai.“

„Daugiausia piešiu vandeniniais dažais, pieštukais, skenuoju, o tada tvarkau piešinius kompiuteriu, – komentavo ji. – Tai savaime užima laiką.“

Paklausus, ko kurdama ji labiausiai bijo, ji atsako – nespėti.

Tai praktiška baimė.

„Tai praktiška baimė, – juokiasi. – Kartais, kai piešiu eskizus, įsivaizduoju galutinį vaizdą ir jis išeina ne toks, kokio tikėjausi – tada turiu jį taisyti. Tačiau stengiuosi nebijoti. Yra toks dalykas, kurį vadinu piešimo laisvumu. Kartais, kai esu pavargusi, paišosi ne taip, o kartais būna, jog ne galva, bet pati ranka mąsto. Itin svarbu išlaikyti laisvės ir darbo disciplinos santykį. Labai džiaugiuosi, kai tai pavyksta.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs