Rašytoja K.Birgė: įvertinti rankraštį patikiu anytai

„Galiu saugiai pasinerti į romantišką nuotykį su bet kuo, kad ir Anglijos karaliumi“, – juokiasi Kamilė Birgė, paklausta, kodėl rašo meilės romanus. Kai rankraštyje užsimezga ir pradeda vystytis jausminga istorija, ji vaikšto švytinti ir nenustebtų, jei kas paklaustų, ar nėra įsimylėjusi! Ką tik pasirodė jau trečiasis kaunietės IT specialistės romanas – „Meilė be recepto“ (išleido BALTO leidybos namai).
Kamilė Birgė
Kamilė Birgė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Gyvenime jūs nesate Kamilė Birgė. Kodėl nutarėte knygas pasirašyti slapyvardžiu?

– Dar nuo mokyklos laikų pavydėjau rašytojams, galintiems susigalvoti kokį tik nori vardą. Netgi maniau, jog visi autoriai privalo turėti slapyvardžius. Žinojau, kad ant mano pirmosios knygos viršelio bus slapyvardis. Ir ne tik dėl paslaptingumo – norėjau atskirti savo kasdienį gyvenimą, kuriame esu mama, žmona, darbuotoja, nuo kūrybos. Naiviai tikėjausi, kad tuomet niekas darbe nesužinos apie mano pomėgį, bet nuslėpti nepavyko ir tuo džiaugiuosi, nes jaučiu kolegų palaikymą.

Leidyklos nuotr./„Meilė be recepto“
Leidyklos nuotr./„Meilė be recepto“

Kartą mus su bendradarbe Aleksandra M.Aiste, kuri taip pat rašo meilės romanus, vienas kolega pavadino „Rašytojų sąjunga“. Iki šiol pakikename save taip pavadindamos. Ar daug yra įmonių, kuriose būtų tokia sąjunga?

– Nuo mokyklos laikų paslapčia rašėte?

– Mokykloje visas merginas buvo apėmusi dienoraščių rašymo mada. Aš neatsilikau. Studijų laikais – Kauno technologijos universitete studijavau informatiką – kurdavau satyrines eiles. Šaudavo į galvą idėja, užrašydavau sąsiuvinio pabaigoje ir pamiršdavau, niekada į tai nežiūrėjau rimtai. Nuo mažens buvau tiksliukė. Net lietuvių kalbos mokytoja vis sakydavo, kad rašau gerai, bet matematiškai.

– O kaip atsirado romanas?

– Kartą susirašinėjau su jau minėta savo bendradarbe Aleksandra M.Aiste (tada ji taip pat dar nebuvo išleidusi knygos). Ji prasitarė puoselėjanti svajonę parašyti knygą. Nepamenu, ar tą pačią naktį, ar kitą susapnavau romano siužetą. Viskas prasideda lėktuve: ji grįžta iš komandiruotės, jis – žavus lėktuvo pilotas. Po skrydžio stovėdamas prie durų jis atsisveikina su išlipančiais keleiviais ir jųdviejų žvilgsniai susitinka...

Žinutėje Aistei aprašiau, kaip užsimezga dviejų žmonių – keleriais metais vyresnės moters ir jauno vyro – meilės romanas. Ji paklausė, o kas toliau. Pradėjau fantazuoti, kaip vystosi jų istorija, vėl jai nusiunčiau. Aistė pakartojo klausimą... Pajutau, kad galiu sukurti istoriją, kuri kažkam patiks. Tas jausmas mane įkvėpė. Kompiuteryje atsidariau failą ir pradėjau rašyti. Vis siunčiau draugėms skaityti, ką naujo parašiusi, o jos tik gyrė ir gyrė... Tai kaip netęsi?

Asmeninio archyvo nuotr./Kamilė Birgė
Asmeninio archyvo nuotr./Kamilė Birgė

– Kada vyrui prisipažinote rašanti meilės romaną?

– Ilgai nesakiau. Kirbėjo jausmas, kad užsiimu niekais. Po darbo vakarais ar savaitgaliais užsidarydavau miegamajame ir slapta vienumoje pasinerdavau į kuriamą istoriją. Namiškiai manė, jog žiūriu filmus. Vieną savaitgalį miegamajame praleidau tikrai daug laiko, vyras nutarė pasidomėti, kuo užsiėmusi. Neslėpiau: „Rašau knygą.“ Priblokštas jis tik mestelėjo: „Ar tu sergi?“ Aš supykau: išdaviau savo paslaptį, o jis pamanė, kad man perkaito galva. Nutariau daugiau nieko nesakyti. Net kai paklausdavo, ką veikiu užsidariusi ir pasiėmusi kompiuterį, atsakydavau, kad susiradau gerą filmą.

Tik tada, kai iš leidyklos gavau patvirtinimą, kad romaną ketina spausdinti, nutariau prisipažinti, ką slapta nuveikiau. Po pirmos jo reakcijos man tikrai buvo nedrąsu vėl apie tai prabilti. Nusileidau į svetainę ir rimtu tonu pasakiau, kad noriu pasikalbėti. Jis taip išsigando, jog net išraudo ir užbėgo į priekį paklausdamas: „Tu laukiesi?“

Mes auginame du pametinukus, mintis apie trečią jį gąsdino, o artimieji vis mus ragino, klausė, nejaugi po dviejų sūnų nenorime dukros. Tad jam palengvėjo, kai pasakiau, kad parašiau knygą! Ir labai apsidžiaugęs puolė sveikinti. Tą akimirką supratau, kaip svarbu, kai tave palaiko artimiausias žmogus. Dar labiau jį pamilsti. Vyras paprašė rankraščio, greitai perskaitė, visiems draugams puolė pasakoti!

– Meilės romanų rašytojos sulaukia ir artimųjų priekaištų, esą dabar visi žiūrės lyg pro didinamąjį stiklą, ar tik tokios dramos nevyksta jų šeimoje...

– Jei nerimauja meilės romanų autorių artimieji, tai kaip turėtų jaustis gyvenantieji su trilerių rašytojais? Mano artimiausi žmonės tik džiaugiasi ir nepriekaištauja, o vyras juo labiau! Jie palaiko ir ragina nesustoti. Net sūnūs, kurie mano knygų neskaitė ir greičiausiai jų neatsivers, didžiuojasi manimi, nors nesigiria draugams, bet matau, kaip džiaugiasi, kai pasidaliju kokia smagia su rašymu susijusia naujiena. Jų visų palaikymas man labai svarbus.

Džiaugiuosi, kad pirmas blynas nebuvo prisvilęs: mano debiutinis romanas „Kasdien vis labiau“ 2020-aisiais pateko į skaitomiausių lietuvių autorių romanų bibliotekose dešimtuką. Šis įvertinimas suteikė daugiau pasitikėjimo ir privertė greičiau užbaigti pradėtą antrąjį romaną „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“.

– Ne viena rašytoja prisipažino, kad ilgiausiai kaupėsi meilės scenos aprašymui. O kaip jums?

– Man nereikia specialaus pasiruošimo ar taurės vyno drąsai. Nėra skirtumo, ar rašau, kaip žmonės valgo, ar kaip mylisi. Juk tai taip natūralu! Jei jau herojai iki to priėjo, nieko negaliu padaryti, tik paklusti jiems ir užrašyti.

Gal nustebinsiu, bet didžiausia mano kūrybos palaikytoja – anyta. Ji turi tokį bruožą, kuris ne visiems patinka, – tiesą sako nevyniodama į vatą. Man, kaip rašytojai, ši savybė patinka, nes kritika labiau nei pagyros verčia tobulėti.

Pamenu, kaip neramiai padaviau jai antrosios knygos rankraštį – baiminausi reakcijos į labai atviras meilės scenas. Nutariau, kad anyta bus lyg lakmuso popierėlis. Jei perskaičiusi sakys, kad ne, čia jau per daug, tuomet teks kažką su jomis daryti ir švelninti. Jos niekas nešokiravo! „Nieko nekeisk. Juk čia romanas“, – tepasakė.

– O ir naujojo romano „Meilė be recepto“ siužetas užgimė sapne? Kodėl viskas prasideda visiškai neromantiškoje vietoje – ligoninėje?

– Žinot, žmonės pradeda gyvenimus nuo balto lapo, o aš pikantišką romaną – nuo balto chalato. Gal toks siužetas atsirado, nes pačiai, kaip ir knygos herojei Urtei, teko gulėti ligoninėje su dvylikapirštės žarnos opa. Sunku pasakyti. Tiesiog atėjo vaizdinys: mano herojė guli ligoninėje ir ją gydo arogantiškas gydytojas. Pradėjusi rašyti nenutuokiau, kaip pakryps herojų keliai, tik žinojau, kad viskas baigsis gerai.

Nesu skaičiusi knygos, kurioje veiksmas rutuliotųsi Kauno klinikose. Tikiuosi, mano romanas bus pirmasis, ir skaitytojos puls ten ieškoti gydytojo Henriko, norėdamos pasitikrinti sveikatą. Beje, ištikimiausios jau tą padarė ir sakė, kad, deja, nėra gydytojo Henriko, dirbančio Kauno klinikose!

Meilės romanai – puiki atsipalaidavimo priemonė, nesvarbu, ar juos rašai, ar skaitai.

Rašydama nesukau ratų apie ligoninę ieškodama įkvėpimo, mat pati esu čia gulėjusi ir jutau klinikų dvasią. Be to, turėjau puikią konsultantę – ten dirbančią gydytoją Rasą, kuri su malonumu atsakydavo ne tik į medicininius klausimais, bet ir, pavyzdžiui, kiek ligoninėje kainuoja kava.

– Ne viena moteris pripažins, kad apsilankymas pas išvaizdų mediką priverčia pasitempti...

– Be abejo, simpatiškas gydytojas visada priverčia pasitempti, bet, kaip sakė mano konsultantė gydytoja Rasa, – flirtuoti su gydytojais griežtai draudžiama. Tai blaško jų dėmesį, o jūs rizikuojate savo sveikata! Aš ją papildysiu: jei vis tiek labai norisi flirtuoti, tikite, kad tai padeda pasveikti ar laikas ligoninėje eina linksmiau, geriau rinkitės dėmesio objektą iš kitos palatos! Kartu greičiau pasveiksite.

– Kaip IT specialistė prieš pradėdama rašyti jūs turėtumėte pasidaryti lentelę su visais pasakojimo vingiais ir...

– Esu kažkur skaičiusi, kad vieni rašytojai yra architektai, o kiti – sodininkai. Pastarieji pasodina sėklytę, laisto ir žiūri, kas iš to išeis. Aš taip ir elgiuosi. Kai išleido mano pirmąjį romaną, tik tada pradėjau skaityti knygas apie kūrybinį rašymą, klausyti vaizdo paskaitų. Ten pabrėžiama, kad reikia turėti planą, kaip ir daro rašytojai architektai. Netgi jaučiau kompleksą, kad jo neturiu... Bet galop supratau, kad visi esame skirtingi, ir velniop tą planą! Lai mane neša patys herojai.

– Jūs norite išgyventi rašymo nuotykį, o ne dirbate!

– Rašymo niekada nepavadinčiau darbu, juo labiau sunkiu. Man tai hobis, smagus nuotykis. Džiaugiuosi, kad laisvalaikiu galiu padaryti kažką daugiau, ne tik kepti blynus... Be įprastinio darbo ir pamaitinusi šeimą, galiu kažką sukurti ir pasidalyti su skaitytojais. Rašymas pakylėja.

Iki šiol dažniausiai rašau užsidariusi miegamajame ir įsitaisiusi lovoje, tik vasarą su kompiuteriu išeinu į terasą.

– Ką jums duoda meilės romanai?

– Esu įsitikinusi, kad meilės romanai – puiki atsipalaidavimo priemonė, nesvarbu, ar juos rašai, ar skaitai. Pasinėręs į kitų gyvenimus pamiršti viską aplinkui. Meilės romanai yra geriausias, greičiausias ir, be abejonės, saugiausias būdas pabūti žavaus astronauto ar ištvermingo samurajaus glėbyje, krūtinėje pajusti drugelių plazdėjimą, išjudinti kraują ir su džiaugsmu širdyje užversti paskutinį knygos puslapį.

– Ar jūs pačios meilės istorija tiktų romanui?

– Mano vyras, būdamas studentas, nuomojosi butą su dar trimis pažįstamais. Tarp jų buvo mano draugė Eglė. Kartą mudvi ruošėmės į klubą. Ateinu pas ją į naują butą ir matau virtuvėje sėdintį nepažįstamą patrauklų vaikiną. Nenutylėjau ir juokais paklausiau: „Kodėl penktadienio vakarą niekur neini, negi galvoji, kad tavo meilė ateis pas tave į namus?“ Pasijuokėm ir su drauge išėjom. Po kiek laiko pasirodė, kad meilė tikrai atėjo pas jį į namus.

– Skaitant jūsų knygą nuolat norisi šypsotis, o kartais netgi nusikvatoti balsu. Mėgstate juokauti?

– Juokas mane lydi nuo vaikystės. Kai gyvenau su tėvais, mama mus užmyluodavo, o tėtis prajuokindavo. Dabar jo vaidmenį perėmė vyras. Jis vienu juokeliu sugeba pataisyti mano bjaurią nuotaiką. Nuo jo neatsilieka ir sūnūs. Juokas – geriausias vaistas nuo visų ligų.

Romane paminėjau savo tėčio dažnai kartojamą frazę: „Dar nė vienas pacientas nėra parašęs man skundo.“ Visuomet ją girdėdama nusišypsau, nes jis – veterinaras. Įdomu, kaip tėtis sureaguos, atradęs šiuos žodžius knygoje.

Apie Kamilės Birgės romaną „Meilė be recepto“

Buvusio vaikino dėka Urtė įsitaisė dvylikapirštės žarnos opą. Penkerius metus, kol buvo pora, jis aiškino, kad santuoka nieko nereiškia, bet neseniai ji sužinojo, kad vyras, kuriam norėjo pagimdyti būrelį vaikų, netrukus užmaus žiedą vos pažįstamai amerikietei.

Ir štai – Urtė guli Kauno klinikose. Palatos kaimynė psichologė Kristina taip pat gydosi opą, kurią padovanojo neištikimas vyras, pametęs habilituoto daktaro galvelę dėl jaunos pasijos. Kur dvi likimo draugės, ten kvepia nuotykiais – pasirodo, net ligoninėje gali būti nenuobodu!

Tik... Urtė negali pakęsti arogantiško gydytojo Henriko Tomkaus. Pro palatos durų stiklą pastebėjusi grėsmingą siluetą baltu chalatu įsitempia, o jam pravėrus duris, jai tampa sunku kvėpuoti. Vengia net šypsotis šiam patraukliam medikui, nes jau pirmą kartą apžiūrėdamas jis leido suprasti, kad flirtuojančios pacientės užkniso juodai...

Gydantis romanas su humoro doze ir pikantiškais prieskoniais!

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Kamilė Birgė

Meilė be recepto

Urtė. Likimo draugės

Prabundu akinamai baltoje palatoje. Pažvelgiu pro langą į žalumoje skendintį ligoninės kiemą ir puikiai nusiteikusi pasirąžau. Šiandien mane išrašo! Nors Kauno klinikose esu vos tris dienas, jau labai traukia namo. Pasiilgau savo plačios lovos ir levandomis kvepiančio vonios kambario.

Kodėl aš čia? Nespėjau atsitokėti, o greitoji pagalba mane, kamuojamą skausmų, kaipmat pristatė į ligoninę. Padarė galybę tyrimų ir diagnozavo dvylikapirštės žarnos opą. Nieko rimto – tik išrašė receptą vaistams, patarė laikytis griežtos dietos, kuo daugiau ilsėtis ir, svarbiausia, – nesijaudinti. Kad reikia nesijaudinti, pati seniai žinojau, tik kaip?!

Aš – IT specialistė, dirbu produkto vadove tarptautinėje kompanijoje. Mūsų produktas skirtas rizikoms įvertinti, tačiau vertindama savąsias, akivaizdu, prašoviau. Štai ir guliu kamuojama opos, meilės kančių įvarytos, ir džiaugiuosi, kad šalia manęs guli profesionali guodėja Kristina. Ji – psichologė, bet čia mes abi tiesiog likimo draugės.

Žvilgteliu į ją, simpatišką šviesiaplaukę smulkutę moterį karė šukuosena ir ant rankos ištatuiruota neaiškia gėle. Nusišypsojusi pasisveikinu, ji atsako tuo pačiu ir mano diena nušvinta.

Gulim dvi gražuolės dvivietėje palatoje ir laukiam nuotykių. Kristinai tokia pat opa, kaip ir man. Jai – trisdešimt ketveri, o man trisdešimt. Turim daug bendrų pokalbio temų – juk abi žavios, nepakartojamos ir, deja, paliktos. Kažkodėl mūsų gyvenimo kelyje pasimaišė žmonės, nesugebėję mylėti mus tokias, kokios esame, iki grabo lentos. Kristinos skyrybos šiuo metu buvo pačiame įkarštyje, todėl turto dalybos ją ir paguldė į šią baltą metalinę lovą.

Jos vyras Artūras, fizikas, KTU habilituotas daktaras, gerokai už ją vyresnis, užmezgė romaną su devyniolikmete studente, tai nekaltai panelei padėdamas mokytis. Ji vakarais du kartus per savaitę ateidavo į jųdviejų namus. Nieko blogo Kristina nenujautė, juo labiau kad mergina nebuvo išvaizdi: šlaunys storos, skruostai putlūs, plaukai trumpi, negana to, dažnai susiriebalavę. Jai, gazelei, atrodė tikrai ne konkurentė, be to, jos vyras lėtas ir nedrąsus. Labiau buvo tikėtina, kad jis greičiau nuskris į Mėnulį, nei kad užmegs romaną.

Kristinai likimas atsiuntė Artūrą prieš septynerius metus, būtent tuo metu, kai jai labiausiai to reikėjo. Po daugybės audringų romanų ji troško ramybės ir tada sutiko jį, protingą, užkietėjusį senbernį, kuris sužavėjo Kristiną savo ramumu. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, jiedu įsimylėjo vienas kitą ir netrukus susituokė. Tekėdama už jo jautėsi saugi ir tvirtai tikėjo, kad jos gyvenime audrų daugiau nebebus. Deja...

Staiga Artūras pamokas su studente perkėlė į dienos metą, kai Kristina būdavo darbe, o jo elgesys pasikeitė: ėmė pirktis naujus, jaunatviškus drabužius, kvepintis, pakeitė šukuoseną, nustojo valgyti mėsą, pralinksmėjo, išdrąsėjo. Tai Kristinai sukėlė įtarimų ir, nusprendusi įsitikinti, kad jai paranoja, vieną dieną grįžo namo anksčiau.

Pasirodo, Artūras studentę mokė atsakingai: dulkindamas tą begėdę, moralės normų nepripažįstančią mergelę, sėdinčią nuogu pasturgaliu ant darbo stalo! Pagauta įniršio Kristina sugriebė ant žemės gulėjusius drabužius ir išsviedė pro balkoną. Nebrandus elgesys, ypač psichologei, bet suprantamas.

Jos ramusis vyras, užuot atsiprašęs dėl pasidavimo jauno kūno vilionėms, apgaubė aistros objektą savo marškiniais, tvirtai apkabino ir iškilmingai pareiškė:

– Aš ją myliu!

Tokio pažeminimo Kristina dar nebuvo patyrusi. Iš nevilties puolė atgal į balkoną įkvėpti gryno oro. Likimo ironija! Jaunosios paleistuvės liemenėlė kabojo aukštai ant medžio šakos. D dydžio! Lyg įrodymas, kodėl šviežiai iškeptas vegetaras Artūras pasirinko tą studentę. Ir dar sakoma, kad dydis neturi reikšmės!

Kristina iš karto padavė prašymą skyryboms. Kaip juokavo, teisingiausia būtų buvę priežastį nurodyti paprastai: „Per maži žmonos papai.“

Man ragus įtaisė prieš metus. Mano mylimasis pasakė, kad jam karjera yra svarbiau, ir, pasinaudojęs proga, išvyko dirbti į Dalasą, man net nepasiūlęs vykti kartu. O aš taip tikėjausi... Net slapta dairiausi darbo. Kad su Bernardu tikrai viskas baigta, supratau gal tik po pusmečio, kai atslūgus liūdesiui pradėjau blaiviau mąstyti ir supratau, jog per tą laiką jis man nė karto neparašė.

O kodėl aš čia guliu, kamuojama dvylikapirštės žarnos opos skausmų? Ogi visai neseniai sužinojau, kad Bernardas, vyras, kuriam norėjau pagimdyti būrelį vaikų, Amerikoje susižadėjo ir ketina vesti kažkokią amerikietę Džudę vos po kelių mėnesių draugystės, ir jie „be galo laimingi“. Pasijutau pažeminta, pasitikėjimas savimi stipriai susvyravo, juk Bernardas man taip ir nepasipiršo, nors draugavome ilgiau nei penkerius metus, nes, anot jo, santuoka nieko nereiškia. O dabar jau reiškia, kai pasimaišė džudė pudė?! Viduje kirbėjo pyktis atkeršyti jam ir visai vyrų giminei. Tas pyktis greičiausiai ir prakiurdė mano dvylikapirštę žarną.

Mane paguldė į dvivietę, neseniai suremontuotą palatą. Nežinau, kodėl man taip pasisekė. Nesisekė su vyrais, bet pasisekė su palata. Gyvenimo balansas. Iš karto susibičiuliavau su Kristina ir supratau, kad su ja nuobodžiauti tikrai neteks.

Pačią pirmą dieną viskas ir prasidėjo...

Urtė. Kavos gėrimo taisyklės

Kristina trumpam išeina ir grįžta su puodeliu kavos.

– Tau galima gerti kavą?! – išplečiu akis.

– Kai gydytojas nemato, galiu, o aš ir nesidemonstruoju, – nusišypso. – Kaip manai, kodėl pasirinkau lovą prie durų, o ne prie lango?

Tikra tiesa, mano lova kaip ant delno, kai eidamas koridoriumi žvilgteli pro stiklą duryse.

– Gal ir aš spėčiau tavo kamputyje išgerti? – paklausiu Kristinos.

– Prašau. Tik neišmesk puodelio į šiukšlių dėžę palatoje, nes valytoja iš karto mus paskųs gydytojui.

– Oho, netgi taip?

– Geriau būti atsargioms, – mirkteli.

– Tai koks tas mūsų gydytojas, kad reikia jo bijoti? – pasiteirauju palatos kaimynės, kuri mėgaujasi nelegalia kava ir visai neatrodo, kad ko nors bijotų.

– Kaip čia tau teisingiau pasakius...

– Su didžiule patirtimi? – padedu Kristinai.

– Taip, – ji šelmiškai išsišiepia.

Labai gerai – vadinasi, manimi rūpinsis patyręs specialistas.

Kantriai laukdama guliu palatoje, niekur neinu, bet pas mane ateiti niekas neskuba. Viską suprantu – su amžiumi visų apsukos lėtėja. Skausmas aprimo. Aprimo jau tada, kai čia patekau, nes pati nusiraminau. Įtampa nuslūgo, nes žinojau, kad manimi gerai pasirūpins.

– Einu ir aš kavos, – apsisprendžiu.

Perėjusi skyriaus koridorių, atsiduriu vestibiulyje, kuriame stovi didžiulis kavos aparatas. Kaip tik nesimato nė vieno žmogaus baltu chalatu ar su šluota, vadinasi, kava bus legali ir pasakiškai skani.

Suspaudinėju mygtukus ir aparatas man paruošia kvapnaus gėrimo. Tiesiant ranką link šimto penkiasdešimties mililitrų dangaus, staiga už nugaros nugriaudi grėsmingas klausimas:

– Iš kokio jūs skyriaus?

Lėtai atsisukusi, pamatau patrauklų jauną vyrą baltu chalatu. Jo žvilgsnis šaltas, o lūpos tvirtai sučiauptos. Sutrikusi nedrąsiai prisipažįstu:

– Gastro...

Jis be jokių ceremonijų išpila kavą į aparatą, o puodelį išmeta į šiukšlių dėžę.

– Ką darote? – išpučiu akis. Akiplėšiškumo viršūnė!

– O ką jūs? – persmeigia mane teisiančiu žvilgsniu ir apsisukęs nužingsniuoja laiptų link.

– Jūs man skolingas eurą penkiasdešimt! – šūkteliu.

Vyras net neatsisuka, o aš akimirksniu pajuntu suintensyvėjusius skrandžio skausmus.

Velnias...

Grįžusi į palatą, nenoriu Kristinai pasakoti, kas ką tik įvyko, todėl tiesiog pasakau, kad persigalvojau.

– Man irgi reikėtų labiau rūpintis savimi, – pritaria supratinga likimo draugė.

Su Kristina imame filosofuoti apie meilę sau. Mūsų diskusiją, ar tai savanaudiška, ar būtina, nutraukia pro duris įsiveržęs tas pats gydytojas! Iš nuostabos net lošteliu. Jis mane susekė?! Ir dabar baus, kad ketinau gerti kavą?

Burbtelėjęs pasisveikinimą, ryžtingai juda tiesiai manęs link, o jam iš paskos atseka du išsigandę, perdžiūvę rezidentai.

Gydytojas trumpai prisistato, bet aš nieko negirdžiu, nes mano smegenys užsiblokavusios. Ir ne tik iš nuostabos, kad detektyvas Šerlokas Holmsas mane rado... Neprisimenu, kada paskutinį kartą mane taip patraukė koks nors vyras. Gal kalta ligoninės aplinka, o gal jo akinamai baltas chalatas sustiprino efektą? O gal tai, kad mes ką tik turėjome malonų susitikimą prie kavos aparato ir jis man skolingas?!

Atsitokėjusi plačiai nusišypsau, o jis rūsčia mina leidžia suprasti, kad flirtuojančios pacientės užkniso juodai. Nuryju mažytį apmaudą, surimtėju ir gailestingai nužvelgiu rezidentus: tikriausiai sunku dirbti su tuo pasipūtėliu, kuris nesugeba nusišypsoti net vargšei pacientei.

– Kuo skundžiatės? – rūškana mina paklausia gydytojas.

Jis atidžiai klausosi mano nerišlaus pasakojimo ir kažką konspektuoja. Rezidentai taip pat užsirašinėja.

– Ar galėčiau jus apžiūrėti? – paklausia, kai baigiu nuobodų pasakojimą apie skausmus pilvo srityje.

Žvilgteliu į Kristiną. Ji man mirkteli, lyg sakydama: „Štai koks mūsų gydytojas su didžiule patirtimi.“ Man kyla neapsakomas noras dar kartą pabandyti paflirtuoti su šiuo rūsčiu gydytoju.

– O ar galiu rinktis? Aš labai jaudinuosi, – žaismingai tariu ir mesteliu žvilgsnį į rezidentus. Iš jų veidų išraiškos suprantu, kad mano klausimas buvo netinkamas, ir net labai.

– Galiu paprašyti, kad jus gydytų kolega, kuris taip labai jūsų nejaudintų, – nepatenkintas atšauna ir leidžia suprasti, kad vagiu jo brangų laiką.

Gal ir nepamaišytų kitas gydytojas...

– Viskas gerai, galite apžiūrėti, – atsakau kaip įmanydama ramiau. Noras flirtuoti su gydytoju išgaravo, o gal ir su visa vyriška gimine. Panašu, kad Bernardas sunaikino mano geruosius įgūdžius.

– Prašau apnuoginti pilvą, – paliepia.

Jo tonas mane erzina, norisi atkirsti atgal, bet neverta, tad galiausiai pasikeliu marškinėlius.

Gydytojas iš kišenės išsitraukia gumines pirštines ir neskubėdamas užsimauna. Kompanija, kurioje dirbu, atkakliai rūpinasi tvariu pasauliu, tad kodėl gi ir man neprisidėjus prie kilnaus tikslo? Kartu gal pavyks kiek pagerinti ryšį su gydytoju.

– Kodėl šiai apžiūrai reikalingos pirštinės? Tai tik pilvas... Manau, be reikalo teršiate aplinką, – bandau pasakyti kuo draugiškiau.

– Higienos sumetimais, – įbedęs abejingą žvilgsnį paaiškina. Jam nė motais pasaulis... – Daugiau klausimų bus ar jau galiu pradėti?

– Taip taip, žinoma, galite...

Akivaizdžiai per daug kalbu, reikėtų prikąsti liežuvį, bet jo artumas mane kažkaip keistai veikia.

Gydytojas nužvelgia mano apnuogintą pilvą.

– Prašau pasmaukti kelnes žemiau, jei galima.

Susiraukiu, kaip ir jis, ir truputį pasmaukiu kelnes žemyn.

– Dar šiek tiek, – paprašo. Aš iš karto pasmaukiu vėl. – Dar, – ir mane suima pyktis. Tai paimk ir pasmauk, kiek reikia, arba tegul tai padaro rezidentai, velniai griebtų. Įsiutusi traukiu kelnes žemyn, laukdama, kol pasakys „stop“.

– Gana, – pakėlęs ranką sustabdo. – Aš ne ginekologas.

Tikrai? O jau ketinau pražergti kojas. Kas čia tarp mūsų vyksta?

Apžiūrėjęs leidžia tą patį padaryti vienam rezidentui. Šis jaunuolis švelniai ir maloniai mane liečia. Gaila, ne jis mane gydo.

– Jūs būsite labai geras gydytojas, – pasakau, jam kruopščiai išspaudinėjus mano pilvą. Rezidento veidą nuplieskia raudonis. Vogčia žvilgteliu į palatos gydytoją. Man nesivaidena? Jo akyse plyksteli pavydo liepsnelė! Dabar mano eilė šypsotis.

– Atliksime keletą tyrimų ir bus matyti, kas jums, – pasako gydytojas ir iš kišenės kažką išsitraukęs padeda ant spintelės.

Žvilgtelėjusi pamatau eurą penkiasdešimt! Kraujas bemat suplūsta į skruostus. Kokia gėda! Apsisukęs jis lyg niekur nieko išskuba iš palatos kartu su savo rūsčiąja mina ir rezidentų palyda, bet tas nesmagumo jausmas pasilieka.

– Fainas jis gydytojas, nebijok, tik reikia susigyventi su jo bendravimo stiliumi, – paguodžia Kristina.

– Išgyvensiu, – mirkteliu jai.

– Tik kodėl jis tau davė smulkių?

– Už moralinę žalą, kurią ką tik patyriau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis