Nors karo tema K.Zastavskajos kūryboje centrinė, net rašydama apie žiaurumus kūrėja suteikia vilties, kad trapių žmogiškųjų ryšių sutraukyti neįmanoma. Kita ne mažiau svarbi tema, plėtojama ir lietuviškai išleistuose ukrainietės romanuose, – istoriškai susiklosčiusi gilias šaknis turinti bendrystė tarp Ukrainos ir kaimyninių šalių, taip pat ir Lietuvos.
Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ leidėjas, leidyklos „Homo liber“ vadovas Vilius Gužauskis kalbasi su prozininke apie istorinę atmintį ir karo traumas, lietuvių ir ukrainiečių tautų ryšius, svarsto, ar klasikinių kūrinių skaitymas iš tiesų taurina ir kaip karas Ukrainoje pakeitė mus visus bei naujausią literatūrą.
Istorine atmintimi grįsti Ukrainos ryšiai su Lietuva
Abiejuose lietuvių kalba išleistuose prozininkės romanuose Lietuvai, lietuvių ir ukrainiečių bendrystei tenka ypatinga vieta. Pagrindinė „Meilės talismano“ (originalus pavadinimas – „Gintarinė saga“) veikėja Kristina – rusų karininką įsimylėjusi vokiečio ir Klaipėdos rusės dukra. Kristinos ir jos mylimojo likimus sujaukia Antras pasaulinis karas: Kristinos brolį areštuoja, seserį ištremia į Sibirą, pradingsta šeimos relikvija – iš kartos į kartą perduodama gintarinė sagė. Romano „Likimų labirintas“ veiksmas vyksta vakarų Ukrainoje po 1939-ųjų okupacijos, kai šalyje prasidėjo politinė prievarta, trėmimai. Kūrinio centre atsiduria trys moterys – lenkė, ukrainietė ir lietuvė. Jų likimai aprašomi su empatija ir ypatingu istorijos vyksmo išmanymu. V.Gužauskis prisipažįsta ilgai manęs, kad tokius romanus galėtų parašyti tik lietuvis arba lietuvė ar bent jau lietuviškų šaknų turintis asmuo. „Iš kur šis bendrumo jausmas? Ar jį lemia vien istorinių šaltinių studijos?“ – K.Zastavskajos klausia jos leidėjas Lietuvoje.
-
„Rašytnamis“. Geram poetui būtina išbandyti ir vertėjo duoną
-
„Rašytnamis“. Tomas Vyšniauskas: „Poeto, kaip paštininko, misija – pristatyti žinią“
-
„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“
-
Prozininkė Eglė Frank: „Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau“
-
Rašytoja Sandra Bernotaitė: „Daugiausiai tiesos pasakoma po kauke“
Rašytoja primena, kad lietuvių, ukrainiečių ir lenkų tautos turi itin daug bendrų patirčių. Pavyzdžiui, ir lietuvių, ir ukrainiečių protėviai senovėje rinko bei pardavinėjo gintarą. Visos trys šalys patyrė sovietų okupaciją, trėmimus, represijas. „Besidomėdama Lietuvos istorija supratau, kad sovietų okupantai visur elgėsi taip pat: ateidavo, viską atimdavo, įvesdavo savus įstatymus, iškeldindavo žmones iš namų, trėmė. Ir Ukrainoje, ir Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas – besipriešinantys ukrainiečių kariškiai nedaug kuo skyrėsi nuo lietuvių partizanų. Ir vienus, ir kitus okupantai vadino nusikaltėliais.“
Kaip karas atsispindi literatūroje?
Paklausta, kaip rusų agresija, karas pakeitė ukrainiečių mentalitetą ir ar atsispindės šie įvykiai literatūroje, K.Zastavskaja neabejoja – tikrai atsispindės. „Galiu patvirtinti, kad mano pažįstamų ukrainiečių mentalitetas labai pasikeitė. Karas pas mus trunka nuo 2014 m., kai įvyko maidanas – tauta sukilo prieš diktatorių Viktorą Janukovičių, kurį Vladimiras Putinas labai palaikė. Pasinaudoję šiuo momentu rusai užėmė Krymą. Kol kovos buvo lokalios – Kryme, Donbase – dalis ukrainiečių nelabai susigaudė, kas vyksta. Ir mano šeimoje tvyrojo sutrikimas. Kai kurie tautiečiai iš tiesų palaikė V. Putiną. Nemaža dalis Odesos, kurioje gyvenau, gyventojų bandė išlikti neutralūs, tvirtino, kad nesidomi politika, yra už taiką. Tačiau kai agresija tapo visuotinė, kai prasidėjo bombardavimai, daugumos ukrainiečių pažiūros pasikeitė per naktį: jie ėmė vienareikšmiškai palaikyti Ukrainą, net liovėsi kalbėti rusiškai, nes suprato: Rusija – agresorius.“
Po 2014 m. vasario kurį laiką K.Zastavskaja išvis nerašė. Tuomet pradėjo rašyti scenarijų apie karą. „Staf“ pavadintą tekstą į scenarijų konkursą Niujorke išsiuntė paskutinę dieną. „Šį festivalį pasirinkau, nes jame buvo karo temai skirta kategorija. Negalvojau apie tai, ar laimėsiu, labiau rūpėjo, kad mano scenarijų perskaitytų, kad komisija prisimintų, kas vyksta Ukrainoje, nes pamažu įsivyrauja nuovargis, abejingumas žinioms iš karo zonos.“ Kuo labiau rašytoja gilinasi į šiandienos įvykius, tuo tvirčiau tiki, kad viskas kartojasi. „Per ankstesnes okupacijas rusai taip pat save pristatydavo kaip išlaisvintojus. Vėl vyksta visi tie žvėriški dalykai, kurie kadaise vyko okupuotose Baltijos šalyse, Čečėnijoje, Gruzijoje... Vis dėlto baisu buvo tai suvokti, pripažinti, matyti. Nebežinau, ar kada galėsiu rašyti kita, o ne karo tema. Norėčiau, bet nežinau, ar pavyks.“
Literatūros misija grėsmės akivaizdoje
V.Gužauskis prisipažįsta, kad karas privertė jį suabejoti literatūros misija. „Juk neturėtų taip elgtis tauta, skaitanti Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Kaip manote, ar galėsime vėl patikėti literatūros misija?“ – K.Zastavskajos klausia V.Gužauskis.
Rašytoja teigia abejojanti, ar rusai iš tiesų skaito savo klasiką. Antraip kaip galėtų tikėti propaganda? Ir čia pat savo teiginį pagrindžia istoriniais faktais: 1917 m. Rusijoje įvyko revoliucija, tuomet sunaikinta beveik visa inteligentija. Teritorijose, kurias rusai neva išlaisvino užgrobdami, inteligentai taip pat buvo naikinami. „Tiesa, Ukrainoje rusams nepavyko išžudyti ir ištremti visų šviesiausių protų, tačiau savose teritorijose, man atrodo, jie tai padarė. Manau, palikuonys tų, kurie vykdė šias represijas, nėra pajėgūs nei mąstyti, nei skaityti. Aišku, neteigiu, kad visi mąstantys žmonės Rusijoje buvo sunaikinti – mąstančių, skaitančių išliko, tačiau dauguma jų emigruoja iš Rusijos. O tie, kas Rusijoje pasilieka, persigandę. Jų baimė labai stipri ir pagrįsta, nes vyksta ne tik ukrainiečių tautos genocidas, bet ir rusų tautos genocidas – užtenka pasakyti ką nors „netinkama“ ir gali atsidurti kalėjime. Tarkime, Rusijoje karo negalima vadinti karu, tik ypatinga operacija. Visiška beprotybė. Bet didžioji dalis rusų tuo tiki – manau, jie neskaito knygų, jie žiūri televizorių. Nes jei skaitytų klasiką, privalėtų susimąstyti ir jų požiūris į pasaulį būtų kitoks.“
Visa nugalintis kūrybinis pradas
Dabar K.Zastavskaja gyvena tremtinės gyvenimą – namo, į Odesą, grįžti negali dėl karo. Be to, nuolat jaudinasi dėl dukros, kuri liko savanoriauti Ukrainoje. „Sunku susikaupti rašyti, kai visą laiką galvoju apie dukrą ir apie tai, kas vyksta Ukrainoje: nuolat skaitau naujienas, seku, kur kokios kovos. Mintimis esu Ukrainoje su dukra, su sužeistaisiais“, – pasakoja rašytoja.
V.Gužauskio paklausta, koks žanras šiandien aktualesnis rašant apie karą – romanai, eseistika ar atviros, nuoširdžios dienoraštinės ataskaitos, – K.Zastavskaja išskiria dienoraščius. „Tik nesu tikra, ar skaitytojams tokius atvirus tekstus bus lengva priimti. Gal lengviau vis dėlto skaityti romanus, parašytus dienoraščio forma? Ir pati pagal savo scenarijų pradėjau rašyti romaną. Jame taip pat bus dienoraštis, kurį parašė maža mergaitė.“
Šaltinis: www.rasytojai.lt
