– Lietuvoje turbūt nedaug žmonių žino apie Saksonijos Šveicarijoje esantį „Malerweg“ – Dailininkų kelią. Kaip sužinojote apie jį?
– Gyvenu Vokietijoje, vedu ekskursijas po šį miestą, domiuosi įvairiomis vietomis. Kartą kažkas pasakė, kad Dailininkų kelias labai gražus, todėl pradėjau domėtis, suintrigavo jo istorija. Manau, kad kelias, susijęs su ypatinga istorija, turi pridėtinę vertę. Istorijomis ir legendomis galima tikėti, galima netikėti, bet jos turi žavesio. Be to, taip daug įdomiau eiti.
Pirmą kartą nuvažiavome į Saksonijos Šveicariją su šeima savaitgaliui, dvi dienas kopinėjome. Tada man kilo sumanymas eiti Dailininkų keliu kaip piligriminiu keliu. Norėjau išbandyti jėgas. Taip pat norėjosi suteikti prasmę keliui – ne šiaip eiti ir žioplinėti, bet su kažkuo eiti ir kalbėtis, tuos prasmingus pokalbius užfiksuoti. Kilo mintis, kad Dailininkų kelias man turėtų kažką atskleisti.
– Kuo ypatingas Dailininkų kelias?
– Su romantizmo epochos banga dvarų dailininkai nustojo tapyti portretus ir atsigręžė į gamtą, kalnus. Kalnai jiems simbolizavo viską, tapydami kalnus jei ieškojo paralelių su žmogaus gyvenimu.
Drezdene buvo labai stipri dailės mokykla, todėl keli ten dirbę dailininkai šveicarai pradėjo plėsti pasivaikščiojimų geografiją ir atrado nuostabias vietas, ėmė jas tapyti. Atsirado pirmieji aprašymai, keliautojai ir pirmieji kelionių vadovai. Įkvėpti dailininkų ten lankytis ėmė muzikai, rašytojai.
XX a. pradžioje kelias buvo pamirštas, o atgaivintas tik 2006 m. ir vieno kelionių leidinio pripažintas gražiausiu pėsčiųjų taku Vokietijoje.
– Dailininkų keliu ėjote su kunigu Algirdu Toliatu ir fotografu Algimantu Aleksandravičiumi. Kaip išsirinkote pakeleivius?
– Pakeleivius pažinojau ir anksčiau, bet jie atsirado netikėtai. Su A.Toliatu susitikome prieš metus – norėjau sužinoti jo nuomonę apie sumanymą: ar būtų įdomu, jei su kuo nors eičiau Dailininkų keliu, kalbėčiausi, o vėliau viską aprašyčiau.
A.Toliatas pasitikrino kalendorių ir atsakė, kad spalio pirmą savaitę turi laisvą ir gali eiti su manimi. Tai buvo labai spontaniška ir netikėta. Į kompaniją norėjau poros dailininkų, bet Algirdas pasiūlė fotografą A. Aleksandravičių. Taip kompanija ir susirinko.
– Kiek dienų truko jūsų kelionė?
– Dailininkų kelias yra aštuonių dienų trukmės, bet mes ėjome penkias dienas, įveikėme penkis pačius įdomiausius etapus. Kiekviena diena buvo kitokia, gamta visiškai skirtinga, todėl kiekviename nuolat lydėjo nuostaba.
– Ar nemanote, kad eiti kelias dienas pėstute šiais laikais yra prabanga?
– Tikra tiesa. Be to, daug kur nėra telefono ir interneto ryšio. Pirmas dvi dienas ima neviltis, trečią dieną atsipalaiduoji ir galvoji, kaip gera. Pats kelias labai gražus – tarpekliai, slėniai, uolos sukuria nepakartojamą peizažą. Kelias labai varijuoja, vingiuoja tarpekliais, kyla ir leidžiasi, miškai keičiasi, tarpekliuose auga paparčiai ir samanos. Atrodo, lyg vaikščiotum Norvegijoje, o palipus ant kalno panašu į Austriją. Turbūt tokia didelė įvairovė ir kaita išprovokavo visai kitokius pokalbius.
– Kuo jūsų pokalbiai su pakeleiviais buvo kitokie?
– Buvau prisirašiusi pilną užrašų knygutę klausimų, iš kurių kelionės metu uždaviau gal tik tris. Kelyje išmoksti atsipalaiduoti. Atsipalaiduoji ir supranti, kad geriausi dalykai visgi yra spontaniški. Kai lioviausi organizuoti pokalbius, palietėme giluminius dalykus, vyko dialogas.
– Kokiomis temomis šnekėjotės?
– Nemažai šnekėjomės apie religiją. Mūsų santykis su katalikybe yra keistas – esame arba religijos fanatikai, arba griežtai prieš religiją. O koks tu, jei esi per vidurį? Yra daugybė klausimų, kurių mes nedrįstame užduoti kunigams. Todėl aš A. Toliatui užduodavau atvirus klausimus, jis atsakinėjo gana atvirai. Pas mus religija dar didesnis tabu negu seksas, draugai apie tai nesišneka, todėl norėjau uždraustą temą panagrinėti.
Apskritai kelionė ir pokalbiai tekėjo labai laisva vaga. Manau, kad mes kartais darome per daug judesių, tiesiog neįsiklausome į tėkmę, bandom plaukti ne ten, kur mus neša srovė. O juk kartais tereikia atsipalaiduoti, nereikia iš visų jėgų prieš srovę irkluoti. Atsipalaiduoji, gyvenimas yra gražus.
– Ar per tas dienas pasitaikė konfliktų su pakeleiviais?
– Buvo visko. Buvo labai daug vidinių konfliktų, kai pats su savimi nebesusikalbi. Tada bandžiau savęs klausti, galvoti apie pykčio priežastis. O mes tarpusavyje buvome labai atviri, garsiai kalbėjome apie nepasitenkinimą – to mūsų visuomenėje labai trūksta. Mes labai daug dalykų neišsakome, prisikuriame istorijų, užuot tiesiog paklausę ir išsiaiškinę.
O kartą tiesiog pasiklydome. Jaučiausi prastai, juk paklaidinau kunigą! Jis nuramino sakydamas, kad kaip nors išeisim. Ir išėjom, tik kiek per aplinkui.
– Ar eidama sužinojote apie save kažką naujo?
– Tokių dalykų buvo, bet man apie tai labai sunku kalbėti. Apie tai parašiau savo būsimoje knygoje, kuri vadinsis „Kelyje“ ir turėtų pasirodyti rudens pabaigoje. Tai bus dienoraštis, kuriame į mano mintis ir atradimus bus įpinti pokalbiai su pakeleiviais. Knygoje rašau daug atvirų dalykų. Mes lengvai ėjome, lengvai parašiau knygą, todėl labai tikiuosi, kad ir skaityti bus lengva.
– Ar kelias mėgstamas turistų?
– Vietovė daugiausia skirta savaitgalio turistams, vaikų grupėms. Ten yra daug vaikščioti skirtų takų, galima lankyti istorinius objektus. Dailininkų keliu iš tiesų neina labai daug žmonių. Yra tik keli etapai, kuriuose tikrai galima sutikti daugiau turistų, bet, pavyzdžiui, einant rudenį 1-ajame etape nesutikome nė vieno žmogaus. Tuo man Dailininkų kelias ir patinka – net ir vasarą jis nėra perpildytas.
– Norintys išbandyti save Dailininkų keliu gali keliauti kartu su tavimi. Kodėl panorote turistus vedžioti ne tik po Berlyną, bet ir Saksonijos kalnais ir miškais?
– Rašydama knygą daug sužinojau – skaičiau istorinius šaltinius, knygas, aiškinausi, tad kilo noras dalintis. Informacijos apie kelią bus ir knygoje. Manau, ją net bus galima naudoti kaip savotišką kelionės vadovą.
Per Jonines ėjome su pirmąja grupe, kelionė buvo puiki. Nauji žmonės, naujos pažintys. Miškai padeda atsiverti, žmonės tampa atviri, atsiranda bendrystės jausmas. Sužinosite apie save ir apie artimą daug dalykų, norėsite būti atviri. Visai neseniai perskaičiau prancūzų filosofo Frederico Grosso knygą „Ėjimo filosofija“. Man labai patiko jo terminas „pasidalinta vienatvė“ – kai gali eiti su kažkuo, tylėti ir nesijausti nejaukiai.
Kelyje labai svarbus ir fizinis lygmuo, jis išlaisvina mus iš psichologinių barjerų, nuo susikaustymo ir mąstymo apie save – kaip man reikia atrodyti, ką apie mane pagalvos. Išlaisvėji, raumenys atsipalaiduoja, nereikalingos mintys išskrenda, šviesios, gražios mintys ateina. Savotiška ėjimo meditacija.
– Ar reikia specialaus pasiruošimo norint įveikti Dailininkų kelią?
– Reikia gerų batų, praverčia lazda. Taip pat reikia būti geros fizinės formos. Svarbu ir nejausti aukščio baimės. Reikia nemažai lipti, yra laiptų, todėl fiziškai tai gana sunki kelionė, tam reikia nusiteikti. Tačiau tikrai raginu – eikite visi, vieni, su draugais, su vyru, su vaikais. Eikite susikaupę ir atrasite daug dalykų.
