– Kaip kuriančiam žmogui sekasi susidoroti su buitimi: dulkėmis, nešvariais indais, drabužiais, sriubų puodais ir gendančiomis mašinomis?
– Buitis yra gyvenimas. Dulkės, skalbiniai, kiaušinienė yra gyvenimas. Gyvenimą aš myliu, man patinka gyventi, nesvarbu, ką veikiu. Be to, tvarkantis galima galvoti. O galvoti mėgstu.
– Nuo kokių viršukalnių tenka nusileisti, kai pradedi rašyti romaną? Kas sunkiausia rašant?
– Rašant sunkiausia rašyti. Rašymas yra darbas, o dirbti kartais tingisi. Bet jei rašyti norisi labiau, nei tingėti, rašau.
– Tavo knygos pasirodo kas dvejus metus. Ar jau pradėjai rašyti ką nors nauja?
– Naujo nepradėjau, nes dar senos knygos nebaigiau. 2014-aisiais pradėjau apsakymų rinkinį, vadinsis „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“. Maniau, pradėsiu ir pabaigsiu, bet įsiterpė „Glesum“, paskui „Istorija kaip upė“. Dabar užbaigiu apsakymus.
– Ar apsakymus rašyti lengviau?
– Daug sunkiau. Romanui sugalvoji vieną idėją, išplėtoji, ir viskas, knyga yra. O čia sugalvoji idėją, 15 puslapių parašai ir reikia baigti. Naujam apsakymui vėl reikia naujos idėjos. Penki apsakymai yra kaip penki romanai, tik trumpi.
Rašant sunkiausia rašyti. Rašymas yra darbas, o dirbti kartais tingisi.
– O man kaip tik atrodo daug paprasčiau kurti apsakymus. Ar parašiusi tekstą paskui daug redaguoji?
– Niekada netaisau, bandžiau kažkada pagerinti – išėjo tik blogiau.
– Minėjai, dabar mokaisi psichoterapijos ir jau turi klientų. Man turbūt kiltų pagunda aprašyti tas svetimas, konfidencialiai išpasakotas istorijas. Tau taip nėra?
– Oi, ne, tikrai ne. Būtų ne tik neetiška, bet ir nežmogiška. Mano galvoje ir širdyje tos dvi sritys absoliučiai atskirtos.
– O kiti žmonės? Kaimynės personažas galėtų kuo puikiausiai išnirti kokioje nors novelėje...
– Pats terminas „fiction“ reiškia „išgalvota“. Neaprašinėju nei tikrų žmonių, nei tikrų įvykių. Kurti patinka labiau nei aprašinėti. Jei sugebu ir galiu sukurti kitą, išgalvotą tikrovę, kam aprašinėti tik tai, ką matau? Jau 10 metų manęs klausia, ar aprašinėju aplinkinius, o jeigu ne, tai turbūt save? Nei kitų, nei savęs į knygas nesudedu, bet drauge kiekvienas veikėjas – tarsi atskiras mano alter ego.
– Kaip vertini autobiografiškas knygas?
– Vertinu knygas. T.y. manau, jog kiekviena knyga yra vertybė. Kas kaip nori ir sugeba, tas taip ir rašo, o skaitytojams lieka džiaugtis.
– Kokie pačios skaitymo įpročiai?
– Skaitau tik mokslinę literatūrą. Jau kelerius metus neskaitau grožinės.
– Kodėl?
– Negaliu. Šią vasarą bandžiau skaityti keliolika puslapių ir užverčiau. Gal prisiskaičiau. Bet, tikiu, tai laikina.
– Man retkarčiais patinka ką nors bloga perskaityti, tai stimuliuoja kaip norą parašyti geriau... O tu, beje, vilnietė?
– Nuo septyniolikos metų gyvenu Vilniuje. Tad nežinau.
– Ar skaičiavai, kiek gyvenamųjų vietų teko per tuos metus Vilniuje pakeisti ir kiek rajonų prisijaukinti?
– Daug. Ir beveik visada apsigyvenusi naujoje vietoje galvodavau: „Na va, čia jau tikrai mano namai, visada šioj vietoj ir gyvensiu.“ Bet vis tekdavo išsikraustyti. Dabar taip nebegalvoju. Viskas laikina. Ir šitie namai laikini.
– Dvi tavo knygos „Lengviausias“ ir „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ išverstos į anglų kalbą. Kaip kitakalbiai jas sutinka?
– Taip pat, kaip ir lietuviai – vieniems patinka, kitiems ne.
– Ar skirstai rašymą į vyrišką ir moterišką? Savo rašymą apibūdintum kaip moterišką?
– Neskirstau. Knyga yra arba gera arba ne, rašytojai talentingi arba ne. Ir tai tikrai nepriklauso nuo lyties.
Recenzentas (kaip ir bet kuris skaitytojas) arba supranta, ką norėjau pasakyti, arba ne. Malonu būti suprastai.
– Veikiant filosofijos ar literatūros lauke tau tenka susidurti su seksizmu?
– Švietimo ir literatūros srityse dabar labai daug moterų. Ir tai nebūtinai gerai, nes abi sritys menkai apmokamos (todėl vyrai taip noriai jas užleidžia).
Seksizmo visuomenėje dar labai daug. Man skaudžiausias seksizmas yra pačių moterų galvose, kai laiko vyrus pranašesniais už save, vertesniais pozicijų ir t. t.
– Kodėl vis dar taip yra?
– Nes žmonių mąstymas labai inertiškas ir keičiasi lėtai.
Be to, susilaukusi vaikų moteris tampa daug pažeidžiamesnė. Nebegali būti tik sau, augini vaikus ir natūraliai ko nors atsisakai. Kad ir kiek tėtis įsitrauktų, mama vis tiek jautresnė. Tai gamtos sukurta nelygybė, bet kartu stebuklas, Dievo dovana ir mums, moterims, suteikta privilegija.
– Sename, galbūt dar „Tarybinės moters“ žurnale esu skaičiusi literačių anketas, kuriose apgailestaujama, kad buitis, vaikai ir vyras trukdo dirbti. Jei nori būti rašytoja – geriau šeimos neturėti.
– Man tai atrodo tik pasiteisinimas – buitis suėdė mano laiką, todėl nieko gero neparašau. Talentingos parašo ir aštuonis vaikus turėdamos, joms buitimi teisintis nereikia. Kai turi vaikų, ne taip laisvai ar lengvai, bet vis tiek gali kurti. Jei man būtų davę 10 metų laisvo laiko, sukurtų tekstų nebūčiau geriau parašiusi. Talento turi tiek, kiek jo yra. Buitis talento neatima.
– Kaip artimieji vertina romanus? Pavyzdžiui, tėvai?
– Tėvai neskaito.
– O kaip reaguoja į dukrą rašytoją?
– Kai prizą gaunu – pasipuikuoja.
– Patys jie su kultūra susiję?
– Tėvas yra mokslų daktaras, bet kaip konkrečiai jo specialybė vadinasi... Vaikystėj negalėdavau pasakyti, kai darželyje klausdavo, ir dabar nelabai galiu. Jis kuria ir projektuoja didžiulius įrenginius valyti nutekamąjį vandenį. O mama medikė.
– O sūnūs tavo knygas skaito?
– Anksčiau nelabai jiems leisdavau, nes tai nėra literatūra, kurią norėčiau, kad skaitytų vaikai. Ne dėl sekso ar smurto scenų, tiesiog ten daug nusivylimo ir liūdesio, gyvenimas negražus ir neteisingas. Norėjau, kad jie skaitytų optimistines knygas. Bet vis tiek ir mano perskaitė. Sakė, ne taip gerai kaip „Žvaigždžių karai“, bet neblogai.
– Geras įvertinimas. Man nepatinka, kai kas iš giminaičių, nesusijusių su literatūra, ateina į pristatymus ar skaito mano knygas. Tada jaučiuosi labai nejaukiai. Kaip supratai, kad būsi rašytoja?
– Nieko neplanavau ir joks supratimas, kad tuoj kažkuo būsiu, neatėjo. Tiesiog pradėjau rašyti.
– Kodėl pradėjai?
– Nes atėjo laikas. Negaliu to paaiškinti. Panašiai kaip ir psichoterapija – nei nuėjau į ją, nei į rašymą. Kai pakankamai subręstu, kažkas įvyksta, ir darau tai, ką turiu daryti.
– Ar skaitai savo knygas iš naujo?
– Dabar „Glesum“ verčiama į vokiečių kalbą, nusimato įvairių pristatymų, tad tenka paskaityti – daug ką jau būnu pamiršusi.
– Gražūs knygų viršeliai tau svarbu?
– Aš taktilikė, man labai svarbu viską paliesti. Jei viršelis toks negražus, kad nesinori liesti, niekada tokios knygos neperku.
Pastebėjau, užsienio leidėjai viršelių nesureikšmina ir su autoriais nederina. Savo angliškų leidimų viršelius pamačiau tada, kai knygos jau buvo atspausdintos.
– Smagu turėti į kitas kalbas verstų savo romanų...
– Smagu. Jausmas lyg išleidus naują knygą. Tačiau iki šiol nemoku džiaugtis savo pasiekimais, nemoku iki galo pajausti sėkmės.
Maniau, kai mano knygas pradės versti į užsienio kalbas, bus kažkas tokio. Pradėjo ir nieko tokio neįvyko. Kartą vaikštinėjau po Vilniaus oro uostą ir užėjau į knygyną, galvojau, gulėtų mano knyga lentynose, tai jau būtų pasiekimas. Nežinau, kodėl oro uosto knygynas man atrodo toks didžiulis įvertinimas. Apsidairau geriau – yra. Yra. Ir ką? Kol neišmoksiu džiaugtis, tol nieko ir nebus.
Mano darbas niekada nesibaigia, veiklos persilieja ir nebūna tokios dienos, kai visai nieko nedirbčiau.
– Rašytojos karjerą pradėjai nuo vaikiškos knygos. Ar nekyla noras vėl grįžti prie šio žanro?
– Kaip tik parašiau antrą knygą vaikams. Dabar reikia rasti, kokia leidykla norėtų išleisti.
– Tuomet linkiu sėkmės. Prisiskirtum prie rašytojų, kurie jokiu būdu neleistų savo kūrybos versti į kinų kalbą, ar, tarkime, jei vaikiškos tavo knygos norėtų Kinijos rinka, visai neprieštarautum?
– Na, ši valstybė yra milžiniška ir milžiniškas skaitytojų kiekis. Kuo penkerių metų vaikas ar šiaip skaitytojas kaltas, kad Kinija okupavo Tibetą?
– O kaip reaguoji į recenzijas?
– Į recenzentą reaguoju kaip į žmogų, turintį subjektyvią nuomonę. Recenzentas (kaip ir bet kuris skaitytojas) arba supranta, ką norėjau pasakyti, arba ne. Malonu būti suprastai.
– Apdovanojimai labiau trukdo ar padeda?
– Padeda. Visiems norisi ir reikia patvirtinimo, kad tavo veikla yra svarbi, reikšminga ir reikalinga. Bet rašytojų visada bus daugiau nei premijų. Tikrieji mūsų vertintojai ne recenzentai, o skaitytojai.
Nesvarbu, ar gaunu apdovanojimų, ar ne, pati sau keliu kartelę, kad kita knyga nebūtų prastesnė. Norisi rašyti vis geriau ar bent jau ne blogiau.
– Aš pradėjau rašyti kavinėse, kur šurmuliuoja daug žmonių, ir nebelabai moku kurti namuose. O kaip tu rašai: užsidarai tarp keturių sienų ar eini ir į triukšmingas vietas?
– Aš urvinė. Visby sėdžiu per dienas viena kambary ir atrodo, va, galiu išeiti į žmones, rytoj taip ir padarysiu. Bet atsikeliu ir niekur vėl neinu, sėdžiu ant palangės ir rašau.
– Kai viešėjau Ventspilio rašytojų namuose, nieko doro neparašiau. Vasarą ten nuvykome su Aušra Kaziliūnaite ir smagiai leidome laiką: maudėmės jūroje, deginomės, važinėjomės dviračiais. Kai grįždavome namo, ji sukurdavo eilėraštį, o man romano rašyti nesisekė. Jei ne jūra ir gera kompanija, gal ir būčiau parašiusi ką nors genialaus...
– Aha, jei ne buitis, tai jūra kalta (juokiasi).
– Bendravimas su kitais rašytojais tau svarbus?
– Man svarbus bendravimas su žmonėmis. O rašytojai juk irgi žmonės.
– O skaitai nepatinkančių žmonių kūrybą? Ar gali atskirti tekstą nuo asmenybės?
– Ne, neatskiriu. Žinau, „neteisk, ir pats nebūsi teisiamas“, bet tironiškų asmenybių kūriniai apie būties gėrį ir grožį neįtikina.
– Papasakok, kaip atrodo tavo šiokiadieniai.
– Atsikeliu ir stengiuosi nugyventi tą dieną gražiausiu įmanomu būdu. Mokausi, daug dirbu, stengiuosi visada padėti, jei kas paprašo pagalbos. Tada pavargstu ir einu miegoti.
– Galėtum dirbti biure nuo 8 iki 17 val.?
– Galėčiau, bet nenorėčiau. Bet, antra vertus, mano darbas niekada nesibaigia, veiklos persilieja ir nebūna tokios dienos, kai visai nieko nedirbčiau. Taip negalima, žinau, ir stengiuosi keistis.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.
