Vilniuje gruodžio 1–3 d. autorė dalyvaus „Paviljono“ knygų savaitgalyje, kuriame ves kūrybinio rašymo dirbtuves. Ta proga kalbamės apie šiuolaikinę literatūrą ir buvimą rašytoju Lietuvoje.
- Grįžai į Lietuvą po dešimties metų gyvenimo Australijoje. Ar gali palyginti savo nuostatas bei lūkesčius prieš išvykstant ir sugrįžus?
- Tik daug vėliau suvokiau, kad buvau priėjusi ribą, kai reikėjo žūtbūt kažką keisti. Keisti viską: profesiją, gyvenimo partnerį, šalį, kontinentą. Užsiimti tuo, kas man leistų pilnai atsiskleisti, o ne dangstytis niekur nevedančiais kompromisais. Tad surizikavau ir nesigailiu. Palikau Lietuvą todėl, kad tuo metu reikėjo išgyventi. Ne uždirbti daugiau pinigų, bet tiesiog nenumirti.
Grįžau į pasikeitusią Lietuvą. Grįžau į suaugusią nepriklausomybės kartą, kuri jau įkėlė koją į politiką, nors didžiąją daugumą dar ilgai sudarys žmonės, gimę už geležinės uždangos. Išvykau su lūkesčiais sukurti šeimą, skaityti kitos aplinkos lektūrą, tapti rašytoja. Grįžau kaip autorė, publikavusi keturias knygas, supratusi, kad tai yra darbas, kurį noriu dirbti visą likusį gyvenimą. Dabartinis mano iššūkis – toliau daryti tai, ką mėgstu, savo šalyje. Jau matau, kad nebus lengva.
Geram rašytojui turi būti visur nepatogu. Ši profesija nėra lengva ir dėl to, kad žmones tenka įtikinėti tuo, kuo pati abejoju: kad rašau puikiai.
- Kas sunkiausia, kai savo šalyje pradedi daryti tai, ką mėgsti?
- Tie sunkumai, su kuriais susiduriu, yra įvairūs. Tenka iš naujo kurti namus, patirti kultūrinį šoką, sumažinti poreikius, susipažinti su sava, bet keistai nauja šalimi ir prisitaikyti prie aplinkos, neprarandant to, ką savyje atvėrei, būdama kitur. Per dešimtmetį smarkiai pasikeičiau, bet netapau kitu žmogumi, o kaip tik atvirkščiai – tapau savimi. Man sunku meluoti, o nemeluojančių čia nemėgsta. Tiesą sakant, niekur jų nemėgsta, argi ne? Geram rašytojui turi būti visur nepatogu. Ši profesija nėra lengva ir dėl to, kad žmones tenka įtikinėti tuo, kuo pati abejoju: kad rašau puikiai. Rašytojui tenka ilgai kurti savo autorinį brendą, kad skaitytojas pajaustų jo stilių, atpažintų humorą ir imtų ieškoti jo romanų. Mano knygoms reikia specifinės auditorijos – būtent to Lietuvos viduriniojo kultūringo sluoksnio, kuris šiuo metu išsibarstęs visame pasaulyje.
- Kodėl nusprendei grįžti ne į Vilnių, kuriame gyvenai iki išvažiuodama Australijon, bet į Kauną?
- Kauną įsimylėjau dėl kauniečių, kurie su manimi bendraudavo per atstumą, kol gyvenau Australijoje. Gal tai buvo tik sutapimai, bet pamažu ėmė rodytis dėsninga: daugiausia paramos ir supratimo kažkodėl sulaukdavau iš Kauno. Jau prieš septynerius metus susidomėjau Lietuvos tarpukario kultūra, o ji gimė būtent šiame mieste. Gyvendama svetur ėmiau daugiau mąstyti ir net rašyti apie tapatybę, tautiškumą, priklausymą vietai. Kaunas kuria stiprų identiteto pojūtį. Pernai atvykau praleisti jame dešimt dienų ir rinkti medžiagą naujam romanui ir buvau visiškai jo suviliota. Tada pamaniau: jei grįžčiau, tai į Kauną. Juokauju, kad, jeigu ką, ir Vilnius arti, o Vilniuje jau gyvenau – ten mano namai. Bet namuose kartais tampa per daug patogu, ir šiaip nuo sostinės šurmulio gera laikyti atstumą.
- Koks tau atrodo Kauno kultūrinis ir literatūrinis gyvenimas? Galbūt kažkokių dalykų labai trūksta ir netgi pati planuotum juos įgyvendinti, o gal kaip tik džiaugiesi gausiais renginiais bei iniciatyvomis?
Su Kauno kultūrine erdve pamažu susipažįstu, po pusmečio dar negaliu daryti galutinių išvadų, tačiau jaučiu, kad joje mažiau nei sostinėje įtampos, bet kiek daugiau kompleksų ir provincialumo. Galima būtų pridurti: ir tuštumos.
- Renginių ir iniciatyvų čia apstu, bet ir kur bebūčiau, atsirenku pagal kokybę ir stengiuosi nešvaistyti laiko, kurio resursai, dirbant intravertiškai, tikrai riboti. Su Kauno kultūrine erdve pamažu susipažįstu, po pusmečio dar negaliu daryti galutinių išvadų, tačiau jaučiu, kad joje mažiau nei sostinėje įtampos, bet kiek daugiau kompleksų ir provincialumo. Galima būtų pridurti: ir tuštumos. Bet tai juk puiki niša, kurioje galima megzti savo kūrybines struktūras. Žmonių su iniciatyva ir entuziazmu čia yra pakankamai. Ko labiausiai stokočiau, tai didesnės menu suinteresuotos auditorijos, jos kritinė masė išties susitelkusi Vilniuje. Bet čia ir vėl puiki proga pasireikšti: aprėpti naują auditoriją, lavinti jos skonį ir kritinį mąstymą. Apsisprendusi dirbti Kaune, jaučiu besanti arčiau visos Lietuvos, visų mažesnių miestų,man nuo akių tarsi nukrito „sostinės arogancijos filtras“. Juk ir pati dažnai nesirūpindavau, kas ir kaip gyvena už Vilniaus. Dabar man svarbiau pasiekti provinciją ir užmegzti atgalinį ryšį. Turiu omenyje kūrybinio rašymo kursus, mentorystę – ieškau talentų ir padedu jiems publikuotis.
- Bendradarbiauji su įvairiais kultūriniais leidiniais, taip pat dirbai žurnalo „Nemunas“ redakcijoje. Kokia kultūrinės žiniasklaidos būklė tau atsivėrė, kai patekai į jos virtuvę?
- Niekas manęs toje virtuvėje labai nenustebino, tik galutinai paaiškino tai, ką ir seniau nujaučiau iš rezultatų. Vienas bruožas, kuris manęs netenkina, tai kultūrinės žiniasklaidos uždarumas – tiek nuo pasaulinio konteksto, tiek nuo vietinės publikos – ir baimė būti patrauklia ir aktualia. Nesakau, kad reikia griebtis visų komercinių reklamos priemonių ar parsidavinėti tenkinant vartotojo įgeidžius. Stiprus leidinys, mano giliu įsitikinimu, prasideda nuo stipraus koncepto ir kompetentingos komandos, kuri sugeba drauge generuoti idėjas.
Vienas bruožas, kuris manęs netenkina, tai kultūrinės žiniasklaidos uždarumas – tiek nuo pasaulinio konteksto, tiek nuo vietinės publikos – ir baimė būti patrauklia ir aktualia.
Dėl aktualumo – susidarė įspūdis, kad jo tiesiog iš visų jėgų vengiama, kai turėtų būti iš visų jėgų ieškoma. Kurti aktualų leidinio turinį nėra lengva, tam reikia ir finansavimo strategijos, ir žmogiškųjų išteklių, t. y. intelektualių, charizmatiškų asmenybių, kurios pasirinktų kultūros leidinį savo platforma, taptų jo veidu.
Geras straipsnis kainuoja, bet verčiau užsakyti vieną gerą, negu patrupinti finansus dešimčiai rašinėlių apie nieką. Reikia žinoti, ko sieki, ką skleidi, tada atsiras originalus turinys, kuris pritrauks skaitytoją, plės auditoriją, kad nebūtų taip, jog kultūrinę spaudą skaito vien tie, kurie jai ir rašo.
- Kaip aiškintum tą „aktualumo vengimą“ kultūrinių leidinių redakcijose?
- Paprastai leidiniui toną užduoda redaktoriaus asmenybė. Bet būna daug priežasčių ir kiekviena redakcija gali turėti savo stabdį, kuris neleidžia rizikuoti prieš kitus ar kalbėti kažką nepatogaus patiems sau. Visi leidiniai, ir tie, kurie deklaruoja savo neutralumą, išties atstovauja tam tikras pažiūras – tik klausimas ar sąmoningai. Eskapistinei atmosferai įtakos turi, manau, ir tas faktorius, kad šiuo metu aktyviausia ir daugiausia įtakos kultūros politikai turinti karta yra gimusi ir subrendusi sovietmečiu. Tai kartai netrukdo dviveidystė, ezopinė kalba, nutylėjimai. Nedaug jos atstovų turi pasaulinį, o ne tarybinį išsilavinimą. Tai didelių kompleksų šaltinis.
- Neseniai viena solidi lietuvių vertėja apgailestavimo, jog Švedijoje, kurioje jau trisdešimt metų veikia kūrybinio rašymo mokyklos, daugelis ten studijavusių rašytojų pradėjo rašyti panašiu stiliumi ir tapo blankūs. Ką atsakytum į šią mintį?
- Čia turbūt ne šiaip mintis, o faktas. Kai meno studijos tampa institucijos dalimi, taip ir atsitinka. Kiek procentų aktorių, režisierių, tapytojų, skulptorių tampa ryškiomis meno asmenybėmis? Masė žmonių tiesiog baigia studijas ir dirba kur nors meno sferoje, bet patys nekuria. Didžioji dalis kūrybinį rašymą studijuojančiųjų netampa autoriais ir neatranda savo autorinio stiliaus. Bet jie yra išsilavinę literatūros srityje ir geba rišliai rašyti.
Reiktų nepainioti kūrybinio rašymo metodikos su pačia kūryba. Gali būti įvaldžiusi visus metodus ir nieko nesukurti. Gali nežinoti jokių metodų, bet rasti tai, kas tinka tau pačiai, ir sukurti vieną kitą šedevrą. Kurio pasaulis galbūt nesupras, o kritikai atras gerokai po tavo mirties.
Kyla ir toks klausimas: kas yra stilius šiame kontekste? Mano manymu, stilius yra pats žmogus. Jeigu tie studentai vienodi, neoriginalūs, bijo parodyti save, tik kopijuoja savo dėstytojų ar literatūros autoritetų braižą, gal mokykla turėtų susirūpinti ir pakeisti strategiją? Kita vertus, daugumą visuomet sudaro vidutinybės, o asmenybių yra vienetai. Ar daug žinome institucijų, kurios būtų pritaikytos ne vidutinybėms?
- Kaip suvoki žodį „talentas“?
- Kai sakome apie žmogų, jog jis talentingas, įvardijame tai, kas jau tapę akivaizdu. Nematydami rezultatų ir jų neįvertinę, juk nesakome, kad žmogus talentingas. Tai dovana, kurią kai kas gauna tarsi už dyka, bet daugumai ją reikia užsidirbti ilgai ir sunkiai kartojant dalykus, mokantis tam tikrą dalyką suprasti, atlikti puikiai. Tai fizinių ir psichinių duomenų, gebėjimų ir patirties suma. Taip pat dažnai kartojame, kad talentą reikia atverti. Talentas gali būti neatrastas, neįžvelgtas, neišnaudotas ar prarastas. Talentas gali būti dovana, už kurią tenka sumokėti kainą, kažko atsisakyti, kažką prarasti. Stengiuosi nesakyti šio žodžio be reikalo, bet esu sutikusi talentingų žmonių ir esu atradusi talentų. Jie tokie reti, kad išties kiekvieną atradimą galima laikyti stebuklu. Tam, kad atsiskleistų tikras talentas, reikia daug laimingų sutapimų ir maitinančios aplinkos.
- Kiek laiko truko tavo knygos „Laisvojo rašymo elementai“ („Jovaro tiltai“, 2016) rašymas? Kokie autoriai pačiai buvo svarbūs, kai pradėjai domėtis šia sritimi?
- Pirmoji knyga, patekusi man į rankas, kai to labiausiai prireikė, buvo Paulo Millso „Writing in Action“ (1996). P.Millsas apjungė rašymą teatrui, kinui, poeziją ir prozą. Nardymas tarp žanrų ir formatų buvo kaip tik tai, ką aš supratau geriausiai, kadangi pati studijavau aktorystę, ir man nereikėjo įrodinėti, kad esminiai kūrybos dėsniai tinka visoms sritims. Kitas svarbus autorius – Johnas Mullanas. Jo knyga „How Novels Work“ yra rinkinys straipsnių, pasirodžiusių The Guardian skiltyje „Elements of Fiction“. J.Mullanas analizuoja šiuolaikinių žinomų romanų elementus, kiekviename straipsnyje aptardamas vieną pasirinktą kūrinį iš amato perspektyvos.
Man svarbūs buvo ir autoriai, kurie nėra kūrybinio rašymo dėstytojai: Ray'us Bradbury, Margaret Atwood, Stephenas Kingas – jų skirtingi rašymo metodai padėjo susidaryti tikresnį įspūdį apie rašytojo darbą ir susikurti savo rutiną. Taip pat guodžia, kai sužinai, jog visos sėkmės istorijos prasideda sunkiai, nuo ilgo nesėkmių ir nusivylimų ruožo, kuris nežada baigtis, todėl reikia žvėriško atkaklumo, kad nemestum literatūros.
Mano knyga apie rašymą gimė iš straipsnių tinklaraštyje www.grafomanija.lt – rašiau juos aštuonerius metus. Iš pradžių maniau, kad tai lengvas darbas, juk knygelė bus nedidelė, visa medžiaga jau surinkta, straipsniai parašyti, belieka suredaguoti. Visgi knygos struktūros kūrimas ir perrašymas užtruko apie metus.
Man įdomios dar neišgirstos, tylios istorijos, paprastų žmonių liudijimai, kylantys iš gyvenimo patirties, apmąstymų žvelgiant atgal į praeitį.
- Kokia auditorija ateina į tavo kūrybinio rašymo dirbtuves?
- Mokytis rašymo nori įvairaus amžiaus žmonės, nuo ką tik baigusių mokyklą jaunuolių iki senjorų. Pastarieji mane labiausiai stebina, nes kompleksuoja dėl savo amžiaus. Galbūt žiniasklaida sukuria tokį įspūdį, kad šiuolaikinis sėkmingas autorius turi būti jaunas, žavus, puikiai bendraujantis su auditorija, kepantis romanus madingais viršeliais vieną po kito... O man įdomios dar neišgirstos, tylios istorijos, paprastų žmonių liudijimai, kylantys iš gyvenimo patirties, apmąstymų žvelgiant atgal į praeitį. Tie, kurie gimė sovietmečiu, išgyveno dalykus, apie kuriuos vis dar mažai žinome. Tai juos aš labiausiai skatinu rašyti.
Išmokus rašymo elementų, žinias pritaikyti galima daugelyje sričių, nuo žiniasklaidos iki teatro ar kino dramaturgijos. Kai skundžiamės, jog trūksta gerų lietuviškų filmų, norisi priminti, kad už vieno filmo kainą galima būtų finansuoti dešimtį romanų. Šansų, kad bent vienas ar du iš jų bus puikūs, yra daug daugiau. O pagal gerą romaną galima sukurti daug geresnį filmą. (Viena didžiausių mūsų kino bėdų – silpni scenarijai...)
Meistriški pasakojimai padėtų mums visiems suprasti, kas gi atsitiko, kaip keitėsi Lietuva, koks jos tikrasis veidas. Tai labai svarbu, norint suvokti, kas esame ir kokie norime būti. Jei nepažinosime savęs, bijosime savasties, galėsime tik kvailai mėgdžioti kitų šalių stereotipus.
Pastebėjau, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp vaizduotės ir cenzūros.
- „Paviljono“ knygų savaitgalyje organizuosi kūrybinio rašymo dirbtuves. Gal gali plačiau papasakoti apie tai, kas ten vyks ir apie ką bus kalbama?
- Kalbėsiu apie tai, kuo pati šiandien labiausiai domiuosi: apie cenzūrą. Pastebėjau, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp vaizduotės ir cenzūros. Čia turiu omenyje cenzūrą plačiąja prasme, nebe tą sovietinę, o tą, kuri kyla iš mūsų vidinių baimių, kompleksų, noro įtikti vertintojams ir kritikams. Taip pat galima jausti aplinkos spaudimą patylėti tam tikromis temomis, neišsakyti savo nuomonės, išlikti konformistiškai saugiems, nepasirinkti politinės laikysenos ir neatsakyti už savo žodžius, jeigu jie sukelia pasekmes. Šiaip jau, bet kuris tekstas, net rašytas neva neutraliai, gali sukelti tam tikrą atoveiksmį sociume.
Kuo didesnė vidinio cenzoriaus kontrolė, tuo labiau suvaržoma mūsų vaizduotė, mažiau esame laisvi įsivaizduoti fikciją, kurti galimą tikrovę ir modeliuoti tam tikras dorovines normas ar piešti savo šalies žmonių tipažus. Tad cenzūra man pasirodė vertas dėmesio dalykas, kurį dirbtuvėse aptarsime, pabandysime savyje aptikti ir įveikti.
Tiksli „Paviljono“ knygų savaitgalio programa ir kitos naujienos skelbiamos „Facebook“ puslapyje: facebook.com/knygusavaitgalis/
