Su Tine Høeg susitinkame viešbučio, kuriame ji apsistojo atvykusi į festivalį „Open books“, fojė. Ji buvo atvykusi vos prieš keliasdešimt minučių, ir atrodė labai entuziastingai nusiteikusi. Rodau jai lietuviškojo leidimo viršelį (knygą išleido leidykla „Rara“, išvertė Ieva Toleikytė), ir ji reaguoja labai džiugiai. „Kiekvienoje šalyje parenka vis kitokius viršelius, ir šitas labai gerai atspindi mano knygos nuotaiką“, – sako rašytoja.
T.Høeg debiutavo 2017 metais, ir jau pirmasis jos romanas pelnė jai populiarumą Danijoje, o kūrinys „Tour de chambre“ – ir tarptautinį pripažinimą. Savo kūriniuose ji aprašo geismą ir draugystę, tai, kaip sudėtinga įžengti į suaugusiųjų pasaulį, aprašo svaigų jaunystės laikotarpį. Jos knygose pinasi poetiškas pasakojimas su proza, ji apjungia tradicines pasakojimo formas su socialinių tinklų kalba.
Ir visuomet nepalieka melancholijos, nostalgijos praėjusiam laikui jausmas. Nuo to ir pradedame pokalbį.
– Jūsų knyga „Tour de chambre“ persmelkta nostalgijos jausmo. Ir tai, beje, bent jau man nuomone, atliepia ir nemažos dalies žmonių, netgi jaunimo, būseną.
– Bent jau man tai tampriai susiję su įžengimu į suaugusiųjų pasaulį, perėjimą iš jauno žmogaus amžiaus į kitą etapą. Kai esi vaikas, jaunas žmogus, matai tik dabartį, galbūt rytdieną, tačiau kuo labiau suaugi, tuo dažniau imi žvalgytis atgal. Man taip nutiko, kai sulaukiau 30-ies metų. Tampi suaugusiuoju, ir tai labai įdomus laikotarpis, nes blaškaisi tarp jaunesnės savo versijos ir asmenybės, kokia būsi ateityje. Nežinau, ar tai nostalgija, gal labiau melancholija.
– Bent jau man atrodo, kad dažnai melancholija ir nostalgija yra susiję. Tačiau visgi, kodėl ta nostalgija ypatingai ryški šiais laikais? Galbūt vis ryškėja pasiilgimas laikų, kai viskas buvo paprasčiau?
– Taip, galbūt tai ilgesys gyvenimo būdui, kuris buvo paprastesnis, nostalgija laikams, kurie nebuvo tokie keliantys nerimą. Be to, kuo vyresnis tampi, tuo sudėtingesnis tampa tavo gyvenimas. Ir apie tai yra mano knyga, – kai esi jaunas, atrodo, kad viskas tuoj įvyks, tačiau kai esi vyresnis, tie dalykai jau nutiko. Tai du labai skirtingi gyvenimo etapai.
– Perėjimas iš vieno etapo į kitą, iš vienos būsenos į kitą. Prieš savaitę ėmiau interviu iš rašytojos Alinos Bronsky, ir ji minėjo, kad tai ne tik jos knygų pagrindinė tema, bet ir apskritai viena didžiųjų visos literatūros temų.
– Taip, visiškai sutinku. Man įdomu tai, kaip gyvenimo pradžioje viskas atrodo įmanoma, o vėliau suvoki, kad viskas turi savo pasekmes. Tai labai įdomus perėjimas. Knygoje „Tour de chambre“ man labai svarbu buvo parodyti, kad net jeigu ir pajudėjai į kitą gyvenimo etapą, tai, kas buvo tavo praeityje, nelieka tik ten, tai ir toliau veikia tavo gyvenimą. Ir toliau tai yra dalimi tavęs. Neįmanoma pasikeisti į visiškai naują žmogų, atmetant praeitį.
– Bet tai susiję ir su mūsų atmintimi – juk kai ką iš atminties ištriname, o kai kurie atsiminimai vis dar ryškūs, o laikui bėgant net ir keičiasi.
– Taip, ir mano personažė Asta turi iš naujo išgyventi savo praeities istorijas, nes nesusitvarkė, neišsprendė jų. Savo knygoje aš aprašau dvi Astas – 30-etę Astą ir jaunesnę ją, ir abi šios versijos susilieja į vieną.
Tuščių erdvių svarba
– Rašote apie žmogų, pasiekusį 30 metų ribą. Dažnai yra sakoma, kad šiais laikais būti 30-ečiu gali atrodyti kur kas įdomiau nei anksčiau, nes tiek daug galimybių, tiek daug būdų atrasti save. Tačiau kartu tai sukelia ir daugiau sąmyšio viduje, nes tarp tiek daug pasirinkimų sunku atrasti save ir kur kas lengviau pasiklysti, daugiau chaoso gyvenime.
– Iš vienos pusės žiūrint, būtų gal ir gerai, jei nebūtų tiek daug galimybių. Ir taip, dabar gali ilgesnį laiką išlikti jaunas, tačiau vėliau turi padaryti pasirinkimus, kurie negalės būti atšaukti. Tai priverčia suprasti, kad nebesi vaikas, nebesi jaunas, kad tai, ką padarysi dabar, apspręs tave visam likusiam gyvenimui.
– Ar sutinkate su tuo, kad jūsų knyga daugiau susijusi su tuo, kas nebuvo padaryta, o ne su tuo, kas buvo padaryta. Ji – apie praleistas galimybes. Beje, nostalgija galbūt irgi kyla iš to.
– Ir tai taip pat susiję su klausimais, kas būtų nutikę, jei būčiau padaręs tai. Kaip gyvenimas būtų susiklostęs? Manau, tai yra Astos problema. Ji negali būti ten, kur yra dabar, nes mintimis vis grįžta į praeitį. Įdomu tai, kad svarbiausia yra tai, kas nenutiko. Kai kas beveik nutiko, tačiau visgi nenutiko. Trauma kyla iš to, ko jie nepadarė.
Ir knygoje aš naudoju daug tuščių erdvių. Kartais tai, kas nebuvo pasakyta, yra svarbiau nei tai, kas buvo pasakyta. Tuščios erdvės irgi yra mano žodyno dalis. Galiu rašyti „Ar nemiegi?“ Ir toliau – visas puslapis be atsakymo. Neatsakymas yra labai svarbus atsakymas.
Daniška bendrabučių tradicija
– Šiai knygai parinktas prancūziškas pavadinimas „Tour de chambre“. Tai susiję su daniška pasilinksminimų universitetų bendrabučiuose tradicija. Tačiau visgi – ar prancūziškas pavadinimas neužkliuvo verčiant knygą į kitas kalbas, ar visur jis buvo paliktas būtent toks?
– Kai kuriose šalyse verčiant knygą jos pavadinimas visgi buvo pakeistas. Nyderlanduose ji buvo pavadinta „De A von Asta“, angliškame vertime – „Memorial, 29 June“. Galbūt ten ne iki galo buvo suprantamas šis pavadinimas – mat jis, nors ir prancūziškas, išties reiškia danišką paprotį, kai studentų bendrabutyje eini iš kambario į kambarį, linksminiesi. Kai kurie leidėjai, matyt, bijojo, kad toks pavadinimas gali atbaidyti skaitytojus. O man įdomu, kaip jums sekėsi skaityti knygą, kai nesupratote, ką ši studentiška tradicija reiškia?
– Daugelyje šalių yra panašios studentiškos tradicijos. Lietuvoje bendrabučių kambariuose taip pat vyksta vakarėliai, Danijoje judama iš kambario į kambarį. Tačiau esmė lieka ta pati.
– Tačiau ši koncepcija knygai irgi labai svarbi, nes tas judėjimas iš vieno kambario į kitą irgi susijęs su perėjimu. Tai labai konkretus vakarėlis, tačiau kartu jis turi labai daug giluminių srovių. Knygoje rašoma ir apie parodą, kuri labai stipriai paveikia Astą, joje irgi yra aštuoni kambariai, daugiau mažiau pritemdyti, ir ji eina iš kambario į kambarį, paroda taip pat reiškia judėjimą nuo vieno etapo prie kito. Pavadinimas turi daugiau reikšmių nei vien tik vakarėlis.
– Iš kur ši vakarėlių tradicija?
– Nežinau, bet manau, kad kiekvienas žmogus Danijoje patyrė tokius vakarėlius.
– Jūsų tėvai taip pat?
– Taip. Ir net nežinau, kodėl tai pavadinta prancūziškai.
– Beje, apie savo humorą irgi esate sakiusi, kad jis yra specifiškai daniškas.
– Visada labai sunku apibūdinti savo paties humorą. Manau, kad jis irgi susijęs su tuo, kas iki galo nepasakoma, žmones priverčia juoktis tai, kas paliekama jų vaizduotei. Bet nėra taip, kad knygoje nusprendžiau specialiai rašyti kažką juokingo. Man humoras visuomet susijęs su tamsa. „Tour de chambre“ – knyga apie mirtį, praradimą, nostalgiją, melancholiją, bet joje kartu yra ir humoro. Ir nemanau, kad tai prieštarauja vienas kitam. Manau, kad tai labai tampriai susiję. Pagalvokite apie laidotuves – kiek žmonių po laidotuvių juokiasi. Gyvenime visuomet yra humoro.
Mėgsta S.Rooney
– Jūsų kūryba neretai lyginama su Sally Rooney. Ar pati įžvelgiate panašumų?
– Taip. Manau, kad ji labai gerai sugeba aprašyti troškimą, aistrą ir ilgesį. Įsimylėjimą. Ir daro tai subtiliai, su didele pastaba detalėms, pastebėdama, kaip žmonės kalbasi. Jos knygose nėra daug aprašymų, skaitytojas tai, ką personažai jaučia, supranta iš jų pokalbių, ji labai gerai kuria dialogus. Aš taip pat labai mėgstu rašyti dialogus, išreikšti emocijas per personažų pokalbius.
– Kuri S.Rooney knyga jums mėgstamiausia?
– „Pokalbiai su draugais“.
– Ne „Normalūs žmonės“?
– Mėgstu ir šią knygą, tačiau „Pokalbiai su draugais“ visgi mano favoritė. Beje, man labai patinka, kaip ji aprašo draugystę, tai man irgi labai svarbu. Savo knygose aš aprašau ir romantiškąją meilę, tačiau labai svarbi ir draugystė, kuri nėra tokia dažna literatūroje kaip meilė. Ir „Tour de chambre“ pabaigoje būtent draugystė, o ne meilė viską apgaubia, nušviečia.
Atliepia šių dienų ritmą
– Jūsų pasakojimas fragmentiškas, apjungiantis tradicines formas su socialinių tinklų kalba, pokalbius žinutėmis. Ar taip norėjote atspindėti ir mūsų gyvenamąjį laiką, tempą?
– Taip, tai atspindi mūsų gyvenimo būdą – mes turime gausybę pasirinkimų, galybę iš visur atkeliaujančios informacijos. Tai ne linijinis gyvenimas, o iš daugybės elementų susidedantis „miksas“. Norėjau savo knygos dalimi paversti tai, kaip mes naudojame socialinius tinklus, mobiliuosius telefonus, – nes tai ir mano, ir daugelio žmonių svarbi gyvenimo dalis. Ir mes juk rašome vieni kitiems žymiai daugiau nei anksčiau – telefonais dažniau ne kalbamės, o susirašinėjame. Daugybę emocijų išreiškiame tekstais. Tad man atrodė labai natūralu rašyti būtent taip.
– Tuo pačiu jūsų tekstai labai poetiški. Ar pati esate rašiusi poeziją?
– Taip, anksčiau esu rašiusi poeziją. Manau, kad mano romanai yra poezijos ir romano samplaika. Mėgstu žanre išbandyti kažką naujo. Ir man dar patinka rašyti taip, kad kai skaitai, iš pradžių nesupranti, ar skaitai tai, ką kažkas pasakė, o galbūt tai kažkieno įžvalgos. Ir tik vėliau supranti, kas išties įvyko. Man patinka su kuo mažiau žodžių skaitytojui perteikti kuo daugiau emocijų, siužeto.
– Įsivaizduoju, kad tokį pasakojimo būdą, pauzes sunku perteikti audio knygoje?
– Danijoje aš pati įgarsinau šią knygą. Aš palieku pauzių, tačiau ne tokias ilgas kaip knygoje. Ir negirdėjau, kad kažkas nesuprato, kas pasakojama.
– Jūsų knyga yra labai vizuali. Kai rašote, mintyse matote vaizdus?
– Taip, rašydama matau, kaip viskas atrodytų kine. Rašau taip, tarsi tai būtų filmo scenos.
Rašo ofise
– Jūsų fragmentiškas pasakojimas išties atliepia šių dienų ritmą ir gausybę dėmesio nukreipimų. Tačiau ar rašant jūsų tai netrikdo? Tarkime, kai kalbėjausi su rašytoju Graemu Macrae Burnetu, jis sakė, kad rašydamas netgi įjungia programėlę, kuri blokuoja internetą.
– Ne, manęs tai netrikdo, netgi sakyčiau, kad rašymui visi tie dirgikliai kažką suteikia. Jei noriu aprašyti, ką reiškia būti žmogumi būtent dabar, turiu įsileisti į tekstą ir aplinką. Man tai atrodo sąžiningesnis būdas rašyti apie tai, koks yra gyvenimas.
– Turite kažkokius ypatingus rašymo įpročius?
– Anksčiau turėjau kambarį, kuriame rašydavau, tačiau daug kas pasikeitė. Kai rašiau pirmą knygą, dar nebuvau mama, tačiau gimus vaikui tai smarkiai viską pakeitė. Anksčiau galėdavau rašyti kada panorėjusi, galėdavau sėsti prie knygos vakarais. Dabar turiu ribotą laiką, nes vėliau turiu rūpintis vaiku, namų ruoša, turiu skirti daug dėmesio tam. Manau, kad mano darbas nelabai skiriasi nuo visų kitų – aš turiu ofisą, į kurį einu kiekvieną dieną, dirbu jame nuo 9 iki 14 ar 14.30 valandos ir daugiau tą dieną neberašau. Ir darau tai kasdien.
– Kuo daugiau kalbu su rašytojais, tuo daugiau galvoju, kad jų darbas ne kuo skiriasi nuo kitų žmonių darbo – nustatytos darbo valandos, ofisas. Ne tas bohemiškas siautulys ir rašymas kavinėse ar panašiai.
– Tai sunkus darbas. Man sudėtingiausias laikas būna knygos pradžia, tuomet dirbu išties sunkiai, rašau kiekvieną dieną, vis galvoju, kad tai, ką rašau, nesąmonė. Tačiau turiu rašyti toliau, kantriai dirbti, kol galiausiai suvokiu, apie ką išties noriu šį kartą rašyti. Apie ką išties ši knyga. Tuomet rašyti būna kur kas lengviau. Tačiau išties nekenčiu pirmų trijų-keturių mėnesių.
– Ar galite gyventi iš rašymo? (Beje, kaip tik neseniai paskelbta, kad pagal jos knygą „Netflix“ kur filmą, ir festivalyje „Open books“ rašytoja sakė, kad pirmą kartą ji gali kelis metus nesirūpinti finansais, – aut.past.)
– Danijoje tikrai ne kiekvienas rašytojas gali išgyventi ir rašymo, tačiau jaučiuosi labai laiminga ir pivilegijuota, kad galiu tai daryti. Kai pradėjau rašyti, žinojau, kad galbūt turėsiu dirbti kitus darbus, ir kai kūriau pirmąjį romaną, dėsčiau universitete. Keliaudavau į darbą traukiniu, tad didžiąją dalį tos knygos parašiau traukinyje. Knyga sulaukė pasisekimo, ir pamažu aš galėjau pradėti gyventi tik iš rašymo. Tačiau tai labai sudėtinga, turiu dirbti daugybę kitų darbų, susijusių su rašymu. Pagal mano pirmas knygas pastatyti spektakliai, trečiasis romanas virs filmu, tai irgi suteikia papildomų pajamų.
– O kokie buvimo profesionalia rašytoja trūkumai?
– Mano atveju gerai, kad prieš tapdama rašytoja dėsčiau, dirbau kitus darbus. Supratau, koks yra gyvenimas. Jei sėkmingą knygą būčiau parašiusi būdama kokių 19 metų ir prieš tai nebūčiau supratusi, kas yra tas kitoks gyvenimas, būtų sudėtingiau. Rašytojui dovana tai, kad sutinki žmonių iš įvairių sluoksnių, profesijų.
Knygos taps dar svarbesnės
– Prieš savaitę buvau Frankfurto knygų mugėje, ir nustebino tendencija, kad labai populiarios jauniesiems skaitytojams skirtos knygos, jauni žmonės mėgsta skaityti – o juk dar visai neseniai buvo prognozuojama, kad knygos išmirs, nes juk yra daug naujų kitokių užsiėmimų.
– Manau, kad žmonės ilgisi santykio su fiziniu daiktu, nori užsiimti kažkokia viena veikla. Juk jei skaitai knygą, turi susikoncentruoti. Danijoje vis daugiau žmonių mezga, užsiima kitais panašiais darbais. Daugeliui žmonių skaitymas yra prasmingas laiko leidimas. Knygos vis dar skaitomos, nepaisant, kas buvo kalbama anksčiau. Nemanau, kad jos mirs, jų svarba netgi dar labiau išaugs. Beje, aš netikiu knygų skirstymu į skirtas jauniems skaitytojams ir suaugusiems, nes jei knyga gera, ji sudomins bet kurio amžiaus skaitytoją. Kai skaitau savo dukrai, tos vaikiškos knygos labai paveikia ir mane.
– O kokios knygos yra jūsų mėgstamiausios? Ką skaitote dabar?
– Man labai patinka prancūzų rašytoja Annie Ernaux – perskaičiau viską, ką ji parašė. Tiesa, atradau ją palyginus vėlai – prieš dvejus ar trejus metus. Prieš tai nebuvau nieko jos skaičiusi. Taip pat mėgstu Rachel Cusk, danų rašytoją Tove Ditlevsen. Ji – viena mėgstamiausių mano rašytojų. O dabar skaitau Karlą Ove Knausgaardą.
– Kurią jo knygą?
– Naujausią, danų kalba pasirodžiusią prieš kelias savaites. Man labai įdomu, kaip savo naujose knygose jis supina labai realistišką pasakojimą su tamsiu, kone metafiziniu sluoksniu. Knygoje, kurią dabar rašau, irgi darau kai ką naujo, – joje irgi bus ne tik realistinis pasakojimas, bet ir metafizinių aspektų. Taigi, būtent todėl dabar savo viešbučio kambaryje turiu šią, naujausią, Karlo Ove Knausgaardo knygą.
– Visada keliaujate pasiėmusi knygų?
– Taip, visuomet keliaudama pasiimu bent tris knygas. Nors ir žinau, kad galbūt perskaitysiu vos keliasdešimt puslapių, – be knygų jaučiuosi kaip nuoga. Išeidama iš namų irgi visuomet pasiimu knygą.