„Nelabai tikiu žmonėmis, kurie sako, kad kam nors neturi laiko. Būna tų beprotiškų dienų, kai tikrai ir į dušą vos spėju. Bet iš esmės gi mes visada randame laiko tam, ko norime“, – sako rašytoja.
Ir tai iliustruoja savo pavyzdžiu – dar augindama pirmą dukrą Žemyną rašytoja kurdavo jos miego metu. Dabar kūrybinis procesas menkai pasikeitė, nors V.Rykštaitės šeimos gretos vos prieš kelis mėnesius pagausėjo – gimė antra dukra Indraja.
„Viskas lengva ir gražu atrodo tik iš feisbuko, nors, kita vertus, irgi stengiuosi, kad taip neatrodytų“, – juokauja autorė.
Kokių autorės knygų šiais metais sulauks gerbėjai? Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena pati rašytoja? O kai mes, lietuviai, atrodome rašytojos, gyvenančios Havajuose, akimis? Jūsų dėmesiui – pokalbis su rašytoja V.Rykštaite.
– Šiais metais turėtų pasirodyti net dvi jūsų knygos. Apie ką jos bus? Kas įkvėpė šiems kūriniams?
– Kūrėjus įkvepia pats gyvenimas. Neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip. Juk mano sapnai, įsivaizdavimai, filmai ar kitų žmonių kūryba – tai irgi mano gyvenimo dalis. Iš tikrųjų labai sunku atsekti tą pirminį impulsą, kuris paskatina priimti lemiamą sprendimą ar duoda naują pradžią. Man pačiai dažnai smalsu pamėginti atsekti įvykius ir mintis atvedusius ten, kur dabar esu. Nes tik atrodo, kad viskas vyksta organiškai. Pavyzdžiui, prieš mėnesį nusipirkau keletą pastelinių spalvų nuotraukų rėmelių ir didelį pintą krepšį, nes į juos žiūrėdama pamačiau svetainės interjero viziją. Namo Havajuose dar neturime, bet jau žinau, kaip atrodys salionėlis – man labai patinka šitas smetoniškas žodis. Tai va, paprasti made in China nuotraukų rėmeliai padiktavo būsimų namų interjerą. Ir jei dabar šito čia nebūčiau pasakiusi, už penkerių metų, jau gyvendama tame name, pati savęs klausčiau – ir kaip aš čia nusprendžiau viską išdažyti žalsvai? Taip ir su knygomis.
Vasario pabaigoje knygynuose pasirodys knyga vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“. Siužeto įkvėpimas buvo sąmoningas noras papasakoti pasauliui šiek tiek apie Lietuvą. Juk Lietuvai apie Havajus jau papasakojau pernai su savo „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“. Idėja buvo parašyti knygą angliškai, bet natūraliai išėjo, kad pirmiausia parašiau ją lietuvių kalba ir į anglų išverčiau vėliau. Tikiuosi, kad pavyks išleisti ir anglišką „Jūratės, Kastyčio ir Miko“ versiją. Knygoje pasakojama Jūratės ir Kastyčio legenda, tačiau tai yra ir mano interpretacija – istorijoje atsiranda iš JAV atvykęs Amerikos lietuvis Mikas, ir jo nuotykiai Palangoje. Negaliu atsidžiaugti, kad kūrinį vėl iliustravo dailininkė Viktorija Ežiukas – viskas išėjo dar gražiau, nei pati įsivaizdavau.
Kita mano knyga turėtų pasirodyti vasaros pabaigoje. Rankraštis jau yra, sutartis su leidykla yra, bet man vis dar norisi tobulinti tekstą. Labai jaudinuosi dėl turinio, siunčiu knygą skaityti skirtingiems žmonėms. Kai kam patinka, kai kam – nepatinka. Žinau, kad visiems patikti negali, bet juk kiekvienam kūrėjui to norisi. Tai bus ne grožinės literatūros kūrinys ir ne vaikams, bet daugiau apie tai kalbėti nenoriu. Čia toks lyg ir prietaras, lyg ir sveikas protas nebaigtais darbais per daug nesigirti.
– Ar antras kartas tampant mama suteikia daugiau įkvėpimo ir kūrybiškumo? Esu girdėjęs tokių istorijų, kad kai kuriuos žmones vaikų gimimas įkvepia kūrybai.
– Pirmagimė Žemyna tikrai įkvėpė mane rašyti vaikams. Esu tikra, kad ir mano Indraja suteiks man daug įkvėpimo, bet turbūt šiek vėliau. Mažylei dar tik ketvirtas mėnuo, vos spėjame gyventi, reikia pabaigti anksčiau pradėtus darbus ir išsimiegoti, o tada jau žiūrėsiu, kaip bus. Pirmi mėnesiai mums buvo labai sunkūs – sirgau ūmiu mastitu, vyresnėlė skausmingai reagavo į savo kaip pirmagimės nukarūnavimą, buvo nuovargio dramų šeimoje. Viskas lengva ir gražu atrodo tik iš feisbuko, nors, kita vertus, irgi stengiuosi, kad taip neatrodytų. Nepaisant sunkumų, buvimas mama man suteikė pasitikėjimo savimi. Nebėra to anksčiau kamavusio nerimo kažkur nespėti – viskas, ko man reikia, yra mano dukros, ir visa, ką aš darau, dabar yra dėl jų. Net jei išlekiu kažkur pabūti viena ar užsiimu su motinyste visai nesusijusia savirealizacija – tai juk irgi vaikų labui, nes labai svarbu, kad vaiką augintų laiminga mama.
– Jūsų gerbėjams turėtų kilti klausimas, kaip rašymui atrandate laiko. Jau augindama pirmąją dukrą sakėte, kad rašydavote jos miego metu. Tad kaip atradote laiko dviem naujoms knygoms? Juk visai neseniai jums gimė antra dukra.
– Knygos tikrai neparašytos per pastaruosius mėnesius. Nors dabar labai daug dirbu taisydama, tobulindama tą kūrinį suaugusiesiems, sau buvau nustačiusi deadline, jį pabaigti turėjau iki Indrajos gimimo. Ir pabaigiau. Dabar vis dar rašau per mergaičių pietų miegą. Žemyna kartą per savaitę eina į darželį, tai tą dieną spėju daugiau parašyti ir dar namus apsitvarkyti. Dabar kai pagalvoju, jei turėčiau bent vieną visiškai laisvą savaitę, turbūt nudirbčiau visus metų darbus. Bet taip neišeina, nes kas penkiolika minučių kas nors išsipila ant žemės, nori vandens, nori valgyti, reikia pakeisti sauskelnes, įjungti filmuką, išjungti filmuką, pažindyti, vėl vandens… galo nėra, mamos supras.
– Pastarieji metai jūsų kūryboje itin produktyvūs – romanas „Trisdešimt“, debiutas su knyga vaikams „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“, šiais metais – dar dvi knygos. Kaip pavyksta išlaikyti tokį rašymo tempą?
– Aš pati savęs šito klausiau. Turbūt taip yra todėl, kad iki vaikų gimimo rašymas buvo tik papildoma, viena iš daugelio veiklų mano gyvenime. Anksčiau mokiau ir mokiausi jogos, turėjau savo vintažinių drabužių versliuką, slaugydavau neįgaliuosius, ir dar kasmetiniai pabėgimai į Indiją. Rašymas vykdavo priebėgomis, gaudant įkvėpimą ar norint išlieti susikaupusias emocijas. Bet gimus Žemynai pasirinkau ją auginti pati. Kitų veiklų iš namų vystyti negaliu, todėl tas dvi pietų miego valandas nusprendžiau skirti rašymui. Tikrai galima nuveikti labai daug kiekvieną dieną sistemingai tam skiriant dvi valandas – ar knygą parašyti, ar pilvo presą sukietinti ar naują kalbą išmokti. Aš labai nuosekli – pabaigiu ką pradėjusi, nesiblaškau.
– O kaip skaitymas? Kiek knygų skaitymui lieka laiko? Ką šiuo metu skaitote?
– Skaitau visada, visą gyvenimą. Ir nelabai tikiu žmonėmis, kurie sako, kad kam nors neturi laiko. Būna tų beprotiškų dienų, kai tikrai nieko neišeina ir į dušą vos spėju. Bet iš esmės juk mes visada randame laiko tam, ko norime. Pavalgyti, pažiūrėti televizorių, paskrolinti telefoną. Nesmerkiu – kiekvienas atsipalaiduoja savaip. Šalia visada turiu skaitomą knygą – ją atsiverčiu migdydama mergaites, būna, jos ir valandą tyloje prasivarto su manimi. Vežiojuosi knygą mašinoje ir kai reikia laukti kokioje eilėje ar pas gydytoją, kovoju su savimi, kad į rankas imčiau knygą, o ne telefoną. Turiu nusistačiusi, kad per dieną reikia perskaityti dvidešimt puslapių ne grožinės arba penkiasdešimt puslapių grožinės literatūros. Pavyksta ne visada, bet man patinka turėti aiškius tikslus.
Dabar skaitau „The Tale of the Rose“ – tai Antuano de Saint Exupery žmonos Consuelos memuarai, kurie buvo atrasti tik po jos mirties ir 2000 metais tapo literatūrine sensacija Prancūzijoje. Įdomi knyga, vis verčia galvoti apie tą Woody Alleno filmą „Midnight in Paris“.
– Pastaroji jūsų perskaityta knyga, apie kurią rašėte ir feisbuke – L.Slimani „Lopšinė“. Įdomu yra tai, kad tai lietuviškas vertimas. Knygas į Havajus siunčiatės iš Lietuvos?
– Į Havajus lietuviškų knygų niekada nesisiunčiu. Daugiau skaitau anglų kalba, tik savo lietuviškose socialinėse medijose dažniau pasakoju apie knygas, perskaitytas lietuviškai. Lietuvių autorių knygų nusiperku, kai grįžtu į Lietuvą atostogų arba man jų atveža iš Lietuvos atvykę svečiai. Dabar stovi jų geras kalnelis, turiu turbūt metams į priekį. Stengiuosi kuo daugiau daiktų pirkti iš mūsiškių, net jei tai yra užsienio autorių vertimai – skambės gal naiviai, gal idealistiškai, bet man norisi remti savus, kad pinigai tektų lietuviškoms leidykloms, vertėjams ir, apskritai, gamintojams. Iš savo patirties žinau, kaip mažai Lietuvoje uždirba rašytojai ir vertėjai, tad labai svarbu, kad žmonės knygas pirktų, o ne feisbuko grupėse susižvejotų piratinius PDF.
– Pastaruoju metu Lietuvoje daug diskusijų – nuo alkoholio draudimų iki to, kas turėtų tapti šimtmečio veidais. Apie tai neretai feisbuke kalbate ir jūs. Kaip atrodo šiandieninė Lietuva jūsų, žmogaus, kuris jau kuris laikas gyvena už šalies ribų, akimis?
– Oi, jeigu atrodo „neretai“, tai jau blogai. Stengiuosi atsiriboti nuo šaršalo, kurį matau socialinėse medijose. Mano tikslas yra skleisti gerą žinią – kalbu apie motinystę, apie knygas, apie maistą, kultūrą, kiną, dėvėtus drabužius ir atsakingą vartojimą, ekologiją. Feisbuke Lietuva atrodo… įdomiai. Tie skandaliukai visiems rodosi svarbūs, bet iš tiesų gi tėra vietinės reikšmės. Aš skaitydama naujienas vis verčiu savo vyrui „there is a scandal in Lithuania“ ir jis visada juokiasi „another one?“, nes čia po skandaliuką per dieną. Bet turbūt visur taip, tiesiog aš neskaitau kokios Čekijos ar Argentinos naujienų srautų. Tokia yra medijų paskirtis – išpūsti burbulą, kad visi turėtų apie ką kalbėti. Liūdna, kad tuo metu pamirštamos esminės vertybės ir globalinės problemos – būti geresniems šalia esantiems ir pagaliau susirūpinti planetos tausojimu.
Tikiu, kad žmonės sąmoningėja, viskas galiausiai bus gerai. Smagu ir linksma stebėti, kaip kai kurie veikėjai labai dirbtinai bando susikurti savo įvaizdžius socialinėse medijose, ypač politikai, kurie savo tekstus rašo perdėm egzaltuotai, prikiša visokių „tačiau“, kur nereikia. Bet ne mano darbas juos teisti ar patarti, tam gi yra viešųjų ryšių agentūros. O šiaip grįžus į Lietuvą man visada viskas čia atrodo gerai. Graži šalis, mažytė, jauki, kasmet vis modernesnė, žmonės nuostabūs. Labai tikiuosi, kad kada nors su šeima persikelsime čia gyventi ar bent pagyventi.
– O ko būnant Havajuose pasiilgstate iš Lietuvos? Ar tas ilgesys, apie kurį dažnai kalba emigrantai, išties toks sunkiai įveikiamas?
– Nieko ir visko. Ilgesys toks keistas dalykas... jo reikia vengti, ypač pasirinkus nesėslų gyvenimo būdą. Nes pagyvenus bent dviejose vietose, jau esi pasmerkta ilgėtis vienos arba kitos. Aš amžinai ilgėsiuosi Lietuvos, Anglijos, Indijos ir net Italijos, kur pagyvenau vos keletą mėnesių žalioje jaunystėje. Žinau, kad išsikrausčiusi kur nors kitur ilgėsiuosi ir Havajų. Kita vertus, sau neleidžiu pasiduoti tam ilgesiui, mano kasdienybė nėra jo persmelkta. Gerai ten, kur esu. Tik kartais dilgteli širdį pamačius pažįstamus vaizdus kokiame filme, skaitant knygas, ar, pavyzdžiui, valgant indiško maisto restorane.
– Ketinate dalyvauti Vilniaus knygų mugėje. Praėjusiais metais taip pat joje dalyvavote. Kokie prisiminimai iškyla prisiminus praėjusių metų mugę? Ko iš mugės tikitės šiemet?
– Šiemet viskas bus ramiau, kukliau. Pernai pristačiau dvi knygas, buvau nuostabių Julia Janus drabužių ambasadorė – jais puošiausi į visus renginius. Buvo laiko ir į priėmimą Vilniaus rotušėje nueiti, ir kelias dienas iš eilės pasirašinėti knygas stenduose. Tuo metu jau laukiausi Indrajos, bet puikiai jaučiausi. Šiemet Knygų mugei skirsiu tik vieną dieną, nes antroji dukrytė dar labai maža, po renginio skubėsiu pas ją. Jei pavyks, puošiuosi kokiu linksmu megztiniu iš „Humanos“ – man patinka vintažas ir dėvėti drabužiai. Havajuose neturiu šiltų rūbų, tad parskridusi į Lietuvą iškart lėksiu apsipirkti.
