Pirma knyga vaikams, kaip pasakoja rašytoja, gimė pradėjus domėtis Havajų mitologija.
„Jų mitologija yra vaikiškai naivi. Pavyzdžiui, čia yra Smirdančio vėžlio įlanka. Ji taip pavadinta, nes vieną kartą į ją atėjo vėžlys, kuris smirdėjo. Kai pradėjau domėtis Havajų mitologija, savaime užsinorėjau knygos vaikams“, – sako V.Rykštaitė.
Egzotiškų salų mitologijos žinias autorė gilino ne bet kur – ėjo į specialius kursus, kuriuose ir gimė kūrinio idėja. Tokie mitologijos mėgėjų kursai populiarūs tarp vyresnio amžiaus Havajų moterų. „Iš dešimties žmonių kurso vienintelė buvau ne pensinio amžiaus“, – šypsosi rašytoja.
„Man atrodo, kad tai labai artima vaikams, juk įdomu sužinoti apie Havajų salų geologiją, vulkanines salas, geografiją. Per mitus vaikai lengvai gali viską išmokti“, – pasakoja rašytoja ir priduria, kad prie šios idėjos prisidėjo ir tai, kad ji pati auginą dukrą.
Pokyčiai kūrybiniame darbe
V.Rykštaitė prisipažįsta – iki dukros gimimo kūrybinis procesas buvo kiek chaotiškesnis, o dabar jau turi tam tikrus rėmus.
„Rašymas niekada nebuvo pagrindinis mano darbas. Anksčiau pribėgdavau ir ką nors parašydavau, dabar viskas kitaip“, – sako autorė.
Gimus dukrai, kurį laiką kūrybą teko pamiršti – nebuvo tam laiko. Galiausiai V.Rykštaitė rado sprendimą.
„Dukra eina pietų miego – aš dirbti. Pasidarau miežinės kavos su kokosų pienu ir daugiau nieko nedarau – visą laiką skiriu rašymui. Jos miego laikas yra mano rašymo laikas“, – teigia autorė.
Taip per dieną rašant po puslapį per metus gimė dvi knygos. Vieną autorė dabar pristato grįžusi į Lietuvą, kita knygynų lentynas pasieks sausį.
V.Rykštaitė prisipažįsta – iki dukros gimimo kūrybinis procesas buvo kiek chaotiškesnis, o dabar jau turi tam tikrus rėmus.
„Man rašymas yra toks dalykas, kad rašydama aš jaučiuosi lyg kokia ateivė, nusileidusi į šią planetą – nesu tikra, ar visi taip mato, ar visiems taip kartais baisu, keista ir įdomu, kaip man. Rašau tam, kad surasčiau savo veidrodį ir man kas nors pasakytų – žinai, ir aš taip jaučiuosi“, – sako V.Rykštaitė ir priduria, kad rašymas jai yra tarsi terapija.
Jos tikslas paprastas ir aiškus – skaitytojui su savo kūryba sutekti naujų žinių, kurių jis dar nebuvo girdėjęs, papasakoti apie tai, kur jam nėra tekę pabuvoti.
Feisbuko iliuzija ir skaitinių paieškos
Gyvendama ir kurdama toli nuo gimtinės V.Rykštaitė nesijaučia atitrūkusi nuo Lietuvos. Prie to daug prisideda feisbukas.
„Feisbuke turiu draugų ir homofobų, ir visokio plauko žmonių. Bet aš juos seku, kad jausčiau visuomenės pulsą. Nenoriu matyti vien tuos žmones, kurie mąsto kaip aš. Taip feisbukas sukuria iliuziją, kad esu čia, Lietuvoje“, – kalba Havajuose gyvenanti rašytoja.
Ji taip pat palaiko ryšį su keletu kitų autorių iš Lietuvos.
O ką V.Rykštaitė mėgsta skaityti?
Šiuo metu autorė panirusi į nuotykines knygas, keliautojų, kurie Žemę tyrinėjo prieš šimtą ar daugiau metų, memuarus.
„Neseniai skaičiau Rockwello Kento „Salamina“. Tai knyga apie Grenlandiją. Labai patiko jo įspūdžiai. Tad nusipirkau antrą jo knygą. Dar skaičiau Isabellos Bird knygą, kurioje pasakojama apie į Havajus atvykstančią Viktorijos laikų ledi, kuri pasakoja apie tai, ką sutiko“, – pasakoja V.Rykštaitė.
Taip per dieną rašant po puslapį per metus gimė dvi knygos. Vieną autorė dabar pristato grįžusi į Lietuvą, kita knygynų lentynas pasieks sausį.
Taip per dieną rašant po puslapį per metus gimė dvi knygos. Vieną autorė dabar pristato grįžusi į Lietuvą, kita knygynų lentynas pasieks sausį.
Tokio žanro knygos – naujas jos atradimas. Anksčiau rašytoja buvo didelė Haruki Murakami, Sigito Parulskio, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos gerbėja.
„Dar labai daug skaitau negrožinės literatūros – Rytų filosofijos, psichologijos“, – kalba autorė.
Į romaną nugulsi prosenelės istorija
Naujoje knygoje, kuri skaitytojus pasieks sausį, V.Rykštaitė pasakoja apie šiuolaikinės moters išgyvenimus ir jaučiamą visuomenės spaudimą.
„Moterims iki trisdešimties yra didelis spaudimas: reikia susilaukti vaikų, ar bent karjerą turėti, knygą parašyti ar nukeliauti kur nors. O jei nieko iki trisdešimties nenuveikei – jau kažkas negerai“, – apie naują knygą kalba autorė.
Neatsitiktinai romanas ir gavo pavadinimą „Trisdešimt“. Jo epicentre – Londone gyvenanti emigrantė, kurios lūpomis apie šiuolaikinės moters gyvenimą kalba V.Rykštaitė. Londonietės gyvenimas knygoje lyginamas su tarpukario Kaune gyvenusios aristokratės kasdienybe. Tam autorė pasitelkė savo prosenelės gyvenimo istoriją.
„Prosenelės vyras buvo lakūnas kapitonas, karo didvyris, nukankintas už Lietuvos laisvę. Jų meilės istorija – labai dramatiška. Aš taip savanaudiškai tą istoriją ir pasiskolinau“, – kalba autorė.
„Aš vis lygindavau save su prosenele. Kai jai buvo trisdešimt – ne egzistenciniai klausimai ir savęs atradimai galvoje buvo. Vyko karas, rūpėjo išlikimas. Dabar mes turime didelę prabangą savęs klausti, kas aš esu, kur aš einu. Savotiškas komfortas“, – apie būsimą knygą pasakoja į Lietuvą trumpam sugrįžusi V.Rykštaitė.
