„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Rašytojas Alessandro Baricco: dabarties pasaulį geriausiai padeda suprasti televizijos serialai

Šiais metais Frankfurto knygų mugėje garbės viešnia – Italija, ir viena pagrindinių gausios šios delegacijos žvaigždžių rašytojas Alessandro Baricco. Prieš 20 metų Lietuvoje viešėjęs rašytojas vizitą mūsų šalyje puikiai prisimena – ir dėl kelių priežasčių.
Alessandro Baricco
Alessandro Baricco / Audrius Ožalo/ 15min nuotr.

Lietuvių skaitytojams šis rašytojas irgi puikiai žinomas – išverstos tokios jo knygos kaip „Jūra vandenynas“, „Šilkas“, „City“ ir kitos, o 2004-aisiais jis viešėjo ir Vilniaus knygų mugėje. Ir nors jo vertimų nebuvo jau senokai, tai nereiškia, kad italų rašytojas apleidęs rašymą – anaiptol. Tiesa, dabar jis daugiau koncentruojasi į eseistiką, o šiais metais jo kūrinys aptariamas ir kino mėgėjų – pagal jo knygą „Be kraujo“ filmą sukūrė Angelina Jolie, o jame vaidina Salma Hayek.

Su A.Baricco susitinkame visai šalia knygų mugės esančiame „Marriot Hotel“. Jis apsirengęs juodais drabužiais, užsidėjęs skrybėlę. Užsisako obuolių sulčių, ir pokalbis prasideda.

– Jūs viešėjote Lietuvoje lygiai prieš 20 metų. Ar prisimenate tą vizitą?

– Atsimenu kuo puikiausiai. Pamenu, kad buvo labai šalta. Bet vis tiek atsiminimai kuo puikiausi. Pamenu ir dėl to, kad tuo metu Lietuvoje dirbau su Italijos kultūros institutu ir su lietuviu režisierium, su kuriuo kartu statėme operą „Užburtoji fleita“ Turino teatrui (A.Baricco dirbo kartu su Oskaru Koršunovu, o A.Baricco buvo šio spektaklio scenaristas, – aut. past.)

– Tuo metu, kai viešėjote Lietuvoje, jūs sakėte, kad „šiuolaikinių rašytojų knygos nepadeda suprasti dabarties pasaulio, šią funkciją žymiai geriau atlieka Holivudo filmai“. Kas dabar, praėjus tiek laiko, jūsų nuomone, atlieka geriau tą funkciją? Turbūt jau turėtume kalbėti ne apie filmus, o apie virtualybės pasaulį?

– Televizijos serialai. Serialai ir televizija atitinka maždaug tai, kas buvo kuriama Flaubert‘o, Balzaco laikais XIX amžiuje.

– O kaip su knygomis?

– Jos vis dar labai brangios, tačiau ne kainos, o vertybine prasme. Tačiau tai nėra pagrindinė upės srovė.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Alessandro Baricco
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Alessandro Baricco

– Beje, jei jau kalbame apie knygas, daugybę metų pranašaujama, kad jos išnyks, kad žmonės nebeskaitys jų. Tačiau esame Frankfurto knygų mugėje, ir panašu, kad šis verslas toliau puikiausiai gyvuoja. Tačiau galbūt kažkiek keičiasi skaitymo įpročiai? Esate sakęs, kad dabar skaitytojai ieško energetiškai intensyvių kūrinių.

– Kai pradėjau rašyti prieš trisdešimt metų, knygų pasaulis buvo žymiai mažesnis. Dabar šis pasaulis kur kas turtingesnis, įdomesnis, platesnis. Kažkiek net neįtikėtina, kad popierinės knygos išgyveno skaitmeninę revoliuciją, tai yra džiugu. O juk skaitmeninis pasaulis sukuria erdvę, labai įdomią jaunimui, suteikia labai daug naujų galimybių.

– Jūs esate minėjęs, kad mes šiais laikais judame greičiau, dažniau einame paviršiumi, neturime užtektinai laiko, o norime pamatyti viską pasaulyje. Visos tos galimybės, žinoma, puikios, tačiau ką prarandame? Man kaip tik į atmintį ateina scenos iš jūsų knygos „Jūra vandenynas“, kurioje personažas sėdi ir žiūri į jūrą, ten, regis, nieko nėra, tačiau iš tiesų yra viskas. Yra gelmė.

– Tai yra romanas, istorija. Skirtingai nuo mano eseistinės knygos „The Game“, kur yra aprašoma barbariška realybė. Mano knygose galima atrasti abi puses. O judėjimas paviršiumi yra šių laikų stilius, šių laikų dvasia. Ir gelmės sąvoka galbūt nėra tokia prasminga šių laikų civilizacijoje. Romanų, knygų patirtis lieka ypatinga patirtimi, tam tikra hipnoze. Daugeliui žmonių knygos šiais laikais yra būdas atsipalaiduoti, atrasti savo žingsnius. Žmonės, ir ypač jaunimas, gali kuo puikiausiai suderinti abu dalykus – gali sėdėti metro, naršyti telefonuose, sekti naujienas, bendrauti socialiniuose tinkluose. Ir tada jie atsiverčia knygą ir iškart panyra į ten esančią istoriją. Tai labai būdinga šių laikų civilizacijai.

– Taip pat jūs esate minėjęs, kad jūsų knygų dialogai yra sukurti šių laikų skaitmeniniam žmogui, o vyresni žmonės galbūt to ir nesupras. Tarkime, kad ir humoro. Gal galėtumėte išplėsti šią mintį, kas yra tas specifinis rašymo būdas?

– Nežinau, kada taip pasakiau, bet tame yra tiesos. Pirmojo romano puslapiuose buvo dialogas, bet buvo tik balsas, ten nėra tokių išsireiškimų, kaip „jis pasakė“. Tokiame stiliuje yra greičio. Iki galo nesupranti, bet judi į priekį. Tai labai būdinga skaitmeniniam pasauliui. Tai – tarsi video žaidimo pradžia. Galbūt dėl to ir esu pasakęs, kad mano knygų dialogai yra suprantamesni jaunesnei kartai.

– Jūs pats sakote, kad skaitmeninės technologijos gimė iš noro pabėgti nuo XX-ojo amžiaus siaubo. Ir teigiate, kad šis laikotarpis, kurį jūs vadinate „The Game“, yra taikingesnis ir kad tokios tragedijos kaip Holokaustas nebegalėtų įvykti. Tačiau mes matome karą Ukrainoje, Izraelyje. Tad ar esate tuo tikras?

– Manau, kad buvau teisus. Su visa pagarba žmonėms, kurie kariauja, su liūdesiu dėl žūvančių žmonių, XX amžiaus tragedijos buvo žymiai didesnio masto. Du pasauliniai karai, Šaltasis karas, kuris galėjo baigtis pasaulio pabaiga dėl branduolinio karo. Tai buvo žymiai tragiškesnis peizažas.

Leidyklos nuotr./Alessandro Baricco
Leidyklos nuotr./Alessandro Baricco

– Jūs įkūrėte kūrybinio rašymo mokyklą. Ar tikite, kad kūrybinio rašymo kursai gali padėti išmokti rašyti?

– Taip. Rašymas dabar yra natūralus įprotis. Galima tai palyginti su bėgimu. Daug žmonių mėgsta bėgioti. Tai padeda pajausti kūną, pusiausvyrą. Lygiai taip daug žmonių mėgsta rašyti. Kūrybinio rašymo kursai gali padėti atrasti tą pusiausvyrą, judesius, daryti tai su kitais tą patį mėgstančiais žmonėmis. Yra žmonių, rungtyniaujančių olimpinėse žaidynėse, jie turi trenerius, techninį personalą, kurie padeda daryti tai profesionaliai. Lygiai tas pats vyksta su rašymu. Yra žmonių, kurie svajoja tapti profesionaliais rašytojais, tiems žmonėms naudinga turėti trenerius, kurie gali padėti suprasti, kur yra jų stipriosios pusės.

– Pastaruoju metu jūs daugiau rašote esė, o ne romanus. Keičiasi ir jūsų paties rašymo žanrai?

– Parašiau du romanus per dešimt metų. Tai geras ritmas. Būdamas jaunas parašydavau po romaną kas keletą metų. Bet tai buvo jaunystės laikai. Tarpuose tarp romanų gerai rašyti ir trumpesnius kūrinius.

– Neseniai perskaičiau labai didelį įspūdį padariusią Cormano McCarthy knygą „Kraujo meridianas“, kur jis išnaudoja vesterno žanrą. Jums irgi nesvetimas vesterno žanro apžaidimas. Kuo traukia jis?

– Jei kalbate apie „Abelį“, tai ne visai vesternas. Taip, kartais atiduodu duoklę vesternui, tačiau galbūt tai yra arčiau Q.Tarantino ar brolių Coenų darbų. Yra vienas skyrius, parašytas itališko vesterno stiliumi, ir tai padariau tik dėl pagarbos Sergio Leone.

– Jūs sakote, kad jūsų kūriniuose nerasime jokių realių faktų. Kodėl? Ir ar knygų viena iš paskirčių yra keisti realybę savo vaizduotėje?

– Labai sudėtinga tema, galėčiau apie tai kalbėti visą valandą. Įsivaizduokite kilimą. Galite išbandyti jo medžiagą, nagrinėti jo stilių, galite sukurti romaną, kuriame tikrąja to žodžio prasme būtų kalbama apie kilimą. Tačiau aš tikiu, kad literatūra pasakoja apie apatinę kilimo pusę. Nes juk apačioje yra dalykų, kurių mes nematome, tam ir yra skirtos literatūrinės istorijos. Dažniausiai žmonės mato tik realybę, paviršių, o rašytojas palenda po kilimu, žiūri, kas ten yra, jis gyvena po kilimu. Net ir miršta po kilimu, nes nebegali kvėpuoti.

Leidyklos nuotr./Alessandro Baricco
Leidyklos nuotr./Alessandro Baricco

– Neseniai dariau interviu su Izraelio rašytoju Eshkolu Nevo, ir jis sakė, kad svarbiausias dalykas rašytojui – domėtis kitais žmonėmis, ne tik savimi. Jis sakė, kad nuolatos stebi aplinką, stebi žmones. Iš to gimsta istorijos. Ar ir jūs panašiai stebite aplinką, kurdamas savo istorijas?

– Tai tiesa, rašytojai viskam labai atviri, jie labai aiškiai ir ryškiai mato pasaulį. Gal net per daug ryškiai. Ir mato ten detalių, kurios kartais užhipnotizuoja. Aš paimu tą detalę, įdedu į tam tikrą kontekstą, ir ji visiškai pasikeičia. Ir to proceso pabaigoje gaunasi kelios romano eilutės.

– Koks jūsų santykis su anksčiau parašytais romanais? Perskaitote juos iš naujo? Vis dar jaučiate artumą savo tuomet parašytoms knygoms?

– Aš esu labai dėkingas toms istorijoms. Bėgant metams mano skonis kiek pasikeitė, tačiau atrandu jose tuometę energiją, autentiškumą. Yra knygų, kurias imu suprasti tik dabar.

– Kokios knygos iš parašytųjų jums pačiam artimiausios?

– Naujausia.

– Prisipažinsiu, man pačiam iš jūsų kūrybos artimiausios yra dvi – „Jūra vandenynas“ ir „City“.

– „City“?

– Taip.

– Nuostabu.

– Tačiau jums pačiam naujausia vis tiek mielesnė?

– Taip yra ne tik man, turbūt visi rašytojai pasakys tą patį.

– Knygoje „Misteris Gvynas“ personažas ieško kūrybos paslapties. Ar jūs pats atradote sau kūrybos, kūrybiškumo paslaptį?

– Ne. Galima sakyti, kad supratau mechanizmą. Ir to mechanizmo galiu mokyti mokykloje. Bet nežinau, ar ta kūrybiškumo paslaptis egzistuoja.

– Muzikalumas kūryboje, atrodo, jums yra vienas esminių. Ar klausotės muzikos, kai rašote?

– Visada klausau. Kiekvienai knygai turiu du-tris skirtingus kūrinius. Valandų valandas klausau tų pačių temų ar dainų. Bet nėra vieno žanro, kurį mėgčiau. Rašydamas „Abelį“ klausiausi indiškos muzikos, Erico Claptono. Dabar rašau esė. Tai istorija apie klasikinę muziką, tad klausau Keitho Jarretto ir XVIII amžiaus pradžios muzikos.

– Jūs neslepiate, kad labai mėgstate J.D.Salingerį. Šiandien mes nemažai kalbėjome apie tai, kaip keičiasi skaitymo įpročiai, ko reikia skaitytojui šiuo metu. Kaip manote, ar dabar, jei išeitų J.Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“, jis būtų suprastas taip pat ir sulauktų tokio milžiniško populiarumo?

– Jis buvo genijus, tad jei rašytų šiandien, rašytų tai, kas būtų populiaru šiandien. Galima sakyti, kad „Rugiuose prie bedugnės“ kažkiek paseno. Tačiau „Devyni apsakymai“ visiškai nepaseno.

„Scanpix“ nuotr./Angelina Jolie ir prodiuseris Mike'as White'as Romoje
„Scanpix“ nuotr./Angelina Jolie ir prodiuseris Mike'as White'as Romoje

– Šiais metais pastatytas filmas pagal jūsų knygą „Be kraujo“. Koks jūsų įspūdis apie jį?

– Mačiau filmą, bet ne galutinę versiją, o tą, kuri buvo proceso viduryje. Buvau susitikęs Angeliną Jolie, – ji labai dėmesinga ir įžvalgi skaitytoja. Nustebau, kaip gerai ji suprato knygą, o filmas labai tiksliai atitinka knygą. Tai tarsi prisipažinimas meilėje knygai.

Pokalbį iš prancūzų kalbos versti padėjo Kristina Vaitekūnaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“