Jo knyga pasakoja apie Oksfordo literatūros profesorių Humbertą Botkiną, kuris savo gyvenimą paskyrė postmodernisto Ezros Slefo kūrybai. Botkinas ryžtasi rašyti Slefo biografiją, bet knyga apie literatūros meistrą netrunka tapti pasakojimu apie patį autorių: jo įtartinai prasidėjusią akademinę karjerą, nerealizuotas rašytojo ambicijas ir kelti antakį priverčiančius asmeninio gyvenimo pasirinkimus.
Apie satyrinio romano gimimą, nuorodas į kitų autorių kūrybą bei šiandienos leidybą A.Komarnyckyj kalbina leidyklos „Lapas“ vadovė Monika Gimbutaitė.
– Kai paprašėme atsiųsti savo biografiją, išvardijote daug veiklų – dirbote teisininku, viešųjų ryšių konsultantu, indų plovėju, slaugytojų padėjėju ligoninėje ir kt. Drauge pabrėžėte, kad tai gali atrodyti kaip klasikinė rašytojo biografija, tačiau pirminis planas, žinoma, buvo kitoks. Tad koks vis dėlto buvo jūsų planas? Ir kaip nutiko, kad šiandien jus galime vadinti ir rašytoju?
– Anksti supratau, kad noriu būti rašytojas. Tačiau būdamas 17-os parašiau labai blogą romaną ir įtikėjau, kad neturiu tam talento, todėl nutariau tapti architektu – turbūt galima sakyti, kad toks buvo mano pirminis planas.
18-os įstojau į Kenterberio architektūros mokyklą. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad tuo metu gerti man buvo įdomiau nei mokytis, todėl susikirtau. Neturėdamas jokio laipsnio, kad užsidirbčiau buvau priverstas imtis bet kokių darbelių. Daugiau nei dešimtmetį dirbau virtuvėse, fabrikuose, imdavausi nuobodžiausių darbų biuruose – ir visa tai mane praturtino! Galiausiai pradėjau lankyti vakarines paskaitas, įgijau laipsnį ir tapau teisininku.
Prieš kelerius metus vėl pabandžiau rašyti. Jacko D.McLeano slapyvardžiu parašiau juokingą – ir pasipiktinimą keliančią – knygą Celebrity Chef Zombie Apocalypse. Regis, žmonėms ji visai patiko ir tai mane paskatino rašyti daugiau. Dabar rašymas yra pagrindinė mano veikla!
– Ne tik rašote knygas skirtingais pseudonimais, bet kiekvienas jų turi ir savo biografiją. Leidykloje mes rimtai kėlėme klausimą – A.Komarnyckyj yra tikras žmogus ar dar vienas alter ego?
– Taip, A.Komarnyckyj yra tikras žmogus! Bent aš taip manau. Tai tikrasis mano vardas, visad norėjau jį pasilikti intelektualesnėms knygoms. Mano slapyvardžiai skirti žanriniams romanams.
– Kaip gimė idėja parašyti knygą Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas?
– Didele dalimi ji atsirado iš mano skaitymo patirčių.
Kartais atrodydavo, kad kuo pretenzingesnė, kuo mažiau paskaitoma knyga, tuo daugiau liaupsių ji susilaukia iš akademikų, kritikų. O dalis autorių sąmoningai seka šia tendencija.
Bet ilgainiui supratau, kad kartais mes tiesiog susiduriame su situacija, kai niekas nepasako, jog karalius nuogas.
Ilgą laiką galvojau, kad tai tik mano bėda, gal paprasčiausiai nesugebu įvertinti tikrai geros literatūros. Bet ilgainiui supratau, kad kartais mes tiesiog susiduriame su situacija, kai niekas nepasako, jog karalius nuogas.
2018-aisiais nutariau sukurti knygą, kuri tai pašieptų. Svarsčiau, kokią formą ji galėtų įgauti ir kaip šią knygą reikėtų pavadinti.
Kaip tik tuo metu skaičiau Rogerio Lewiso parašytą Anthony Burgesso biografiją. Knygoje Lewisas rašo ir apie save, kartais net atrodo, kad pats Burgessas lieka šešėlyje. Supratau, kad biografija, kurios autorius nejučia pasijustų svarbesnis nei jo knygos subjektas, idealiai tiktų mano sumanymui. Tais pačiais metais laikraštyje užtikau straipsnį apie Australijos rašytoją Geraldą Murnane’ą pavadinimu „Ar kitas Nobelio literatūros premijos laureatas dirba už baro dulkiname Australijos mieste?“. Tai įkvėpė knygos pavadinimą.
– Knygoje literatūros grando Ezros Slefo biografu tampa Humbertas Botkinas. Greitai paaiškėja, kad ir pats Slefas, ir akademinio rašymo elementai Botkinui tėra įrankis rašyti apie save patį. Kaip kūrėte šį personažą, kas jį įkvėpė?
Bet svarbiausią vaidmenį suvaidino literatūrinis isteblišmentas – dalies literatūros kritikų ir autorių susireikšminimas yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis.
– Sukurti Botkiną buvo neįtikėtinai lengva. Visų pirma, mane įkvėpė mano paties ydos – nesu tobulas, nors kartais, aišku, man atrodo priešingai. Man padėjo ir mano draugai, kurių dalis geba tauzyti niekus giliai įsitikinę jų intelektualumu. Bet svarbiausią vaidmenį suvaidino literatūrinis isteblišmentas – dalies literatūros kritikų ir autorių susireikšminimas yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis.
– Jūsų knyga kartu yra ir literatūrinis žaidimas. Joje netrūksta netikėtų žanrinių jungčių, nuorodų į skirtingų autorių kūrybą. Kaip atrodė kūrybinis procesas? Ar turėjote aiškią struktūrą, kaip į tekstą įausti skirtingus intertekstus?
– Aiškios struktūros neturėjau, tik aptakų planą, kaip literatūrinės nuorodos į kitus autorius turėtų atspindėti tai, kas vyksta Humberto Botkino gyvenime. Pavyzdžiui, kai Humbertas sulaukia grasinančio skambučio, paminiu romaną apie telefoną. To neplanavau, bet jau rašydamas knygą prisiminiau Willo Selfo romaną pavadinimu Telefonas ir nutariau, kad gali atsirasti ši nuoroda. Tačiau pabrėžiu, kad Ezros Slefo Telefonas iš tiesų neturi nieko bendro su Willo Selfo to paties pavadinimo romanu.
– Knygos pabaigoje išvardijate visas literatūrines nuorodas paminėdamas, kad kai kurie šių autorių yra jūsų asmeniniai favoritai. Kurie iš jų padarė įtaką jums kaip rašytojui?
– Vladimiras Nabokovas yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų ir tikrai padarė man įtaką. Ypač įkvėpė jo romano Blyški ugnis pasakotojo Čarlzo Kinboto tonas – štai kodėl mano pasakotojo pavardė Botkinas, tai Kinboto anagrama. O pasakotojo vardas Humbertas pasiskolintas iš Nabokovo Lolitos.
Russello H. Greenano romanas It Happened in Boston? yra mano viena mėgstamiausių knygų. Man ypač patinka, kaip Greenanas į savo pasakojimą įtraukia velnio personažą. Nutariau, kad velnio reikia ir mano knygoje. Taip atsirado pasakojimo arka, turinti panašumų su Goethes Faustu.
Didelį įspūdį man paliko Jorges Luiso Borgeso kūryba, ypač Pjeras Menaras, „Don Kichoto“ autorius.
Kaip jau minėjau, Rogerio Lewiso parašyta A.Burgesso biografija įkvėpė knygos pasakojimo struktūrą. Dalis jo išnašų taip pat yra labai juokingos, nors ir nežinau, ar tokia buvo autoriaus intencija.
– Ezra Slefas pašiepia ir dabartinį literatūros bei leidybos pasaulį. Nenoriu nuskambėti per daug dramatiškai, bet ar leidybos industrija, jūsų akimis žiūrint, keliauja klaidinga kryptimi?
Tikrai ne visos, bet didelė dalis šiandien išleidžiamų knygų yra nuobodžios ir blankios.
– Manau, kad taip. Didiesiems leidybos žaidėjams, kaip ir kiekvienam verslui, svarbu pelnas. Norint daugiau uždirbti, pradedamos leisti žvaigždžių knygos ir tos knygos, kurios seka anksčiau populiarumą pelniusių leidinių sėkme. Tikrai ne visos, bet didelė dalis šiandien išleidžiamų knygų yra nuobodžios ir blankios. Ir turbūt negalima dėl to kaltinti leidėjų – jie privalo uždirbti pinigų savo akcininkams. Tačiau gaila, kad esame šioje situacijoje. Didieji leidėjai anksčiau labiau rizikuodavo.
Kitame leidybos ekstremume siužetas dažnai nebėra svarbus, o humoras apskritai kelia įtarimą.
Dėl šios priežasties taip svarbu palaikyti mažas leidyklas, kurios leidžia tokius romanus kaip Ezra Slefas, nepaisant to, kaip kartais sunku tai gali būti šiandienėje rinkoje.
– Kiek jums svarbu, kad Ezra Slefas skaitytojams pasirodytų juokinga knyga? Asmeniškai aš neprisimenu, kada paskutinį kartą taip juokiausi skaitydama knygą.
– Labai svarbu! Iš tiesų, šiai knygai nėra svarbesnio įvertinimo nei skaitytojų juokas.
