Literatūriniame pasaulyje B.Januševičius taip pat žinomas ir kaip žmogus, nuolatos dalyvaujantis literatūros renginiuose bei fiksuojantis jų įvykius. Tačiau šiais metais už savo veiklą jis negavo finansavimo iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.
Anot poeto, „Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis“ priklauso konkrečiosios poezijos žanrui, kurią galima suprasti dvejopai. Pirma, tai vizualiosios poezijos sinonimas, o siauresne prasme – tai austrų poezijos kryptis, atsiradusi po Antrojo pasaulinio karo.
Apie tai bei kitas literatų gyvenimo aktualijas 15min kalbasi su B.Januševičiumi.
Taškas?
– Kokias egzistencines žmogaus problemas atskleidžia jūsų knygelė?
– Didelio kalbėjimo, protingų ir kvailų žodžių bei tekstų. Dėl to ir man pačiam kyla klausimas – kaip pasakyti tai, ką galvoju apie prezidento rinkimus, kultūros finansavimą, įvairias situacijas gyvenime, tačiau neišsiplėsti. Dabar suradau patį trumpiausią būdą – tiesiog padėti tašką.
Kaip pasakyti tai, ką galvoju apie prezidento rinkimus, kultūros finansavimą, įvairias situacijas gyvenime, tačiau neišsiplėsti.
– Ar gali būti, kad juokiatės iš skaitytojų noro, jog poetų tekstai būtų aiškesni, trumpesni?
– Ne iš skaitytojų. Prieš kelis metus vienas jaunesnis kolega leptelėjo, kad: „Aj, nu jo… ilgus čia rašyti galima, bet pasakyti kažką trumpai…“, o aš galvojau: „Asile, aš tokių trumpų esu parašęs, kad tu net nesapnavai.“
Iki tol trumpesnis buvo minuso ženklas, kuriuo, man rodos, aprašiau dažną skundimasi finansavimu ir t.t. O už minusą gali būti trumpesnis taškas.
– O už tašką?
– Aaa, o už tašką trumpesnių eilėraščių pasiūlymų mano knygoje taip pat yra...
– Eilėraščiai skaitomi itin lengvai ir sukuria komišką efektą.
– Stipriausias juokas ir yra juokas pro ašaras. Vis dėlto, kūryba yra žaidimas, o žmonės, apsimetantys rimtais, man būna įtartini. Tuomet jie atrodo lyg melagiai, o [jų deklaruojami] dvasingumai yra asmeninis dalykas. Juk neini tribūną ir nesakai: „O aš tai tikiu!“
Gerai, daug kas tiki ir kiekvienas kažkuo savo. Dėl šios priežasties man priimtinesnis žaidimas ir, juolab, – niekam neįdomu, ką tu sakai. O jeigu kalbėsi ir niekam bus neįdomu, tai nuostolis bus didesnis (juokiasi).
Žmonės, apsimetantys rimtais, man būna įtartini.
– Kiek laiko užtruko parašyti šią knygą?
– Prieš dvejus metus jau turėjau keletą tekstų, o paskui 2018-ųjų žiemą pradėjau juos vakarais dėlioti ir tai buvo keletas idėjų žymėjimosi mėnesių. Vėliau darbas įgavo pagreitį ir per birželį užbaigiau knygą.
– Ar eilėraščiai buvo dėliojami chronologiškai?
– Ne, bet įvadinis eilėraštis ir yra tas, kurį užrašiau pirmiausia. O vėliau bandžiau plėtoti siužetą, kurio pabaigoje prasideda kažkokia užmarštis, ištežimas. Galiausiai trumpiausias eilėraštis sumoka mokesčius ir miršta (juokiasi) <…>.
Kalbant apie menininko gyvenimą ir mokesčius, tai dėl manęs jie gali būti pakelti ir 90 procentų. Klausimas, ar man lieka po jų kažkas, ar ne? Juk tie pinigai, kuriuos gauni, yra tokie maži, jog nebesvarbu, kiek ten nuskaičiuos.
Galiausiai trumpiausias eilėraštis sumoka mokesčius ir miršta.
– O ką jūs pats, kurdamas vis naują trumpiausią eilėraštį, atradote naujo?
– Nieko naujo neatradau, bet supratau, jog „taškams“ nėra galo. Rinkinyje yra 111 eilėraščių, nes man tai labai gražus skaičius (jų galėtų būti ir 1111).
Beje, fragmentiška knygos forma šiek tiek primena dienoraštį – kažkur kažką nugirdai ir užsirašei. Svarbus ir naujumo aspektas. Juk pati kūryba nuolatos skatina ieškoti kažko naujo, o ne žaisti jau esamais metodais.
– Kalbate apie novatoriškumą. Juk dadaistinė poezija Europoje atsirado jau XX a. pradžioje, o Lietuvoje ją vystė Pranas Morkūnas.
– Taip, tai nėra nauji dalykai, tačiau atkreipkite dėmesį į tai, kokiu metu jie atsiranda – kai žmogus supranta, jog ta kalba, kurią jis yra įpratęs vartoti, išsikvepia. Aš apie baltą, o jis apie juodą, tačiau iš tiesų diskutuojame ta pačia tema!
Galbūt žmogus nuoširdžiai tame pačiame objekte mato kitoniškumą, tačiau yra tokių nesąmonių, dėl kurių kyla net ir karai. Šis nesusikalbėjimas priveda prie katastrofiškų dalykų. Tarkim, dabar reikėtų saugoti gamtą vien dėl savęs, kad tiesiog pats neišnyktum, bet toliau tęsiasi tarša ir atsiranda kas nors sakantis: „Aš tikiu dievu ir netikiu klimato atšilimu!“
Jeigu jau kalba nebeveikia, imi ir jos atsisakai. Dadaizmas juk ir atsirado po Pirmojo pasaulinio, o po Antrojo pasaulinio karo Austrijoje išsivystė konkrečioji poezija.
Yra tokių nesąmonių, dėl kurių kyla net ir karai.
Filmuoja literatūrinį gyvenimą
– Daug metų fiksuojate literatūrinį gyvenimą ir keliate jį į specialią interneto svetainę „Tekstai TV“. Kodėl?
– Laikais, kai literatūrinis gyvenimas buvo audringesnis, to nedariau. Bet man šis laukas atrodė kupinas įdomių ir svarbių momentų. Renginiuose dalyvaudavo tokie svarbūs žmonės kaip Tomas Butkus, jau a.a. Mantas Gimžauskas.
Tarkim, 1994 metais dalyvavau „Versmės“ knygyno (prie rotušės) renginyje, kuriame buvo pristatyta Jurgio Kunčino „Tūla“. Tai tebuvo maža erdvė, kurioje tetilpo 25 žmonės. O knyga tuo metu niekam nekliuvo, nors dabar ji labai svarbi. O kažkada į Lietuvą taip pat buvo atvykęs ir Alfonsas Nyka-Niliūnas.
Suprantu ir tai, jog yra daugybė žmonių, norėjusių sudalyvauti tuose renginiuose, tačiau dėl įvairių priežasčių jie negali atvažiuoti. Dabar jau nebežinau, kodėl tai darau (juokiasi).
1994 metais dalyvavau „Versmės“ knygyno renginyje, kuriame buvo pristatyta Jurgio Kunčino „Tūla“.
