Beveik visi tokiose diskusijose išsakomi argumentai dėl to, kodėl „nemokami pdf'ai“ ir kitoks piratavimas yra nieko blogo arba net visai gerai, iš tikrųjų yra logiškos ir protingos pastabos, kaip reikėtų patobulinti įstatymus, susijusius su autorių teisių apsauga, bet jie niekaip nepakeičia fakto, kad piratavimas dabar galiojantiems įstatymams prieštarauja. Dalytis „nemokamais pdf'ais“ yra teisėta dviem atvejais – kai tai tiesiogiai leidžia pats autorius arba kai yra suėję 70 metų nuo autoriaus mirties ir autoriaus teisės nustoja galiojusios (su sąlyga, kad pdf'e nėra kitų autorių kūrybos, pavyzdžiui, iliustratoriaus arba vertėjo).
Tačiau pastaruoju metu tokiose diskusijose – kurios šiaip jau būna labai vienodos ir nuspėjamos – pradėjau girdėti naują argumentą. Neva, kai perki knygą, tik labai nedidelė dalis sumokėtų pinigų atitenka autoriui, visa kita „susižeria“ leidykla, užtat piratavimas yra toks beveik robinhudiškas veiksmas, vagystė, bet ne iš gero ir mylimo autoriaus, o iš blogos, gobšios leidyklos, kuri autorių skriaudžia, o jis pats iš savo kūrybos juk vis tiek beveik nieko neuždirba.
Ar apskritai reikia paaiškinimo, kodėl toks argumentas, geranoriškai žiūrint, baisiai naivus ir klaidingas, o ne taip geranoriškai – tiesiog demagogiškas? Autorius susitaria su leidykla dėl bendradarbiavimo sąlygų, įskaitant ir autorinį atlyginimą ar honorarus, ir jei leidyklos siūlomos sąlygos jo netenkina, jis kuo puikiausiai gali eiti į kitą leidyklą arba, kaip darosi vis paprasčiau ir įprasčiau, pats rūpintis savo kūrinio leidyba ir platinimu. Leidykla pinigus ne šiaip sau „susižeria“. Prieš tai ji juos investuoja, todėl net ir moraliniu požiūriu elgiasi visiškai padoriai, investiciją susigrąžindama ir galbūt gaudama pelno. Be to, leidykloje dirbantys žmonės yra ne mažiau verti už savo darbą – to gerojo ir mylimojo autoriaus knygų redagavimą, maketavimą, iliustravimą, spausdinimą, platinimą ir panašiai – gauti teisingą atlygį.
Lietuvos kultūroje rastume daug ženklų, kad autorius – rašytojas konkrečiai arba menininkas apskritai – suvokiamas kaip išskirtinis ir ypatingas, todėl jam esančios reikalingos išskirtinės ir ypatingos sąjungos, išskirtinės ir ypatingos sąlygos, išskirtinis ir ypatingas statusas, išskirtinės ir ypatingos pensijos ir t.t. (Norėjau mandagiai parašyti „rašytojas arba rašytoja“, bet sudvejojau. Man atrodo, šiame beveik nežemiškos būtybės paveikslėlyje daug dažniau vaizduojamas vyras negu moteris.) Juk toks šventas žmogus negali „drausti“ savo skaitytojams dalytis jo kūriniais. Aišku, kad Tikriems Menininkams jokios autorių teisės nerūpi ir negali rūpėti. Jie tiesiog yra apsupti ir juos pačius, ir jų skaitytojus išnaudojančių... apsidairykime, kas gi dėl to galėtų būti kaltas... štai, leidyklų!
Ir vis dėlto, pačios diskusijos apie piratavimą ir argumentas apie autoriaus uždarbį leidžia pamatyti daug įdomesnę problemą nei (te niekas neįsižeidžia) labai pasenusi, nors vis dar gaji romantizuota autoriaus samprata. Kiekvienas autorius ar autorė yra vedamas dviejų visiškai priešingų interesų. Viena vertus, tas, kas rašo ne dienoraštį ar laišką, bet eilėraštį ar romaną, nori, kad jo kūrinys būtų skaitomas, kad pasiektų kuo daugiau skaitytojų. (Manau, labai paviršutiniška įsivaizduoti, kad tai reiškia, jog autoriai ar autorės tiesiog trokšta šlovės. Daug teisingiau būtų sakyti, kad jie trokšta bendrystės – būti kitų žmonių išgirsti, užmegzti su jais ryšį, ką nors jiems pasakyti.) Šis interesas turėtų pačius autorius skatinti dalyti savo knygas – skaitmeniniu ar bet kokiu kitu pavidalu – nemokamai.
Daugumai net ir tikrai gabių bei populiarių autorių vis tiek reikalingas visas leidybos mechanizmas.
Bet, kita vertus, parašyti knygą – ypač didesnės apimties kūrinį, sakykime, romaną – yra nemenkas darbas, kuris užima laiko ir reikalauja pastangų, o tai reiškia, kad autorius ar autorė pagrįstai jaučiasi vertas atlygio. Žinoma, tam reikia ne tik knygas pardavinėti, bet dar ir rūpintis, kad niekas nesudarytų konkurencijos – nedalytų tos pačios knygos nemokamai. O kad dilema neatrodytų pernelyg paprasta, tikrovėje šie du interesai ne tik yra priešingi vienas kitam, bet tuo pačiu kartais kažkodėl dar ir sutampa.
Tik nedaugelis autorių įstengia nemokamai dalydami savo kūrybą pasiekti bent kiek platesnį skaitytojų ratą. Turbūt ryškiausias toks pavyzdys – fantastas Cory Doctorow, kuris taip pat yra ir vienas garsiausiai pasisakančių prieš šiuolaikinę (t.y., kaip jau išsiaiškinome, truputį pasenusią) autorių teisių apsaugą ir teigia, kad bet kokia bet kieno kūryba turi būti laisvai prieinama visiems.
Daugumai net ir tikrai gabių bei populiarių autorių vis tiek reikalingas visas leidybos mechanizmas – leidyba yra ne tik, kaip dažnai klaidingai suprantama, spauda, bet visų pirma platinimas ir sklaida.
Ir priešingai, neseniai nuskambėjo skandaliukas dėl to, kad Europos Sąjunga (galbūt) tyčia nuslėpė nuo visuomenės didelės apimties tyrimą, kuris parodė, kad neteisėtai skaitmeninėje erdvėje platinami autoriniai kūriniai – tai yra, piratavimas – iš tikrųjų nekenkia tų pačių kūrinių pardavimams. (Tikslumo dėlei reikia pažymėti, kad kenkia tik populiariesiems (angl. blockbuster) filmams, o kompiuteriniams žaidimams – netgi padeda.)
Mano galva, štai tokioje kebeknėje įdomiausia žvelgti į autorių laikyseną socialiniuose tinkluose. Su leidyklomis viskas daug paprasčiau. Kad kūrinio ištrauka yra gera sklaidos priemonė, kuri padeda sudominti, suintriguoti, „užkabinti“ skaitytoją ir paskatinti įsigyti visą knygą, yra seniai žinomas ir beveik savaime suprantamas dalykas, ir nieko ypatingo apie tai nepasakysi. Kol dar nebuvo interneto, kūrinių ištraukos būdavo skaitomos per radiją ar spausdinamos periodiniuose leidiniuose – ir dabar tai daroma, ir internetas yra paprasčiausiai dar viena tam tinkama medija. Bet autoriams Facebookas suteikia kokybiškai naujų galimybių.
Jei autorius, rašydamas knygą, trokšta pasiekti skaitytoją ir užmegzti su juo bendrystę, tai skaitytojas irgi patiria kažką panašaus. Kartais net nuostabu pastebėti, koks skaitytojams svarbus autoriaus asmuo – kiek daug žmonių eina į renginius, kad bent iš tolo pamatytų savo mylimą rašytoją gyvai, kokios eilės nusidriekia, kai dalijami autografai, kiek daug žmonių kolekcionuoja būtent autorių užrašytas knygas. Tokių jausmų irgi nereikia traktuoti per daug paviršutiniškai. Kūryba yra būdas pažinti žmogų. Skaitytojai jaučiasi lyg ir pažįstą autorių ar autorę, ypač mėgstamą, o kartu – būdami sveiko proto – juk supranta, kad yra ne visai taip. Vienintelis būdas užpildyti tokį atotrūkį tarp jausenos ir tikrovės yra pamėginti iš tikrųjų geriau pažinti autorių. O bendravimas internete, šiuo metu – labiausiai Facebooke, čia daro tiesiog stebuklus.
Kūryba yra būdas pažinti žmogų. Skaitytojai jaučiasi lyg ir pažįstą autorių ar autorę, ypač mėgstamą, o kartu – būdami sveiko proto – juk supranta, kad yra ne visai taip.
„Interneto draugai“ yra turbūt net senesnis reiškinys už socialinius tinklus šiuolaikiniu pavidalu. Kartu su internetu atsirado galimybė ne tik prireikus susisiekti, bet ir iš tikrųjų gerai susipažinti, susidraugauti, net įsimylėti žmogų, kurio gyvo niekada nesi matęs. Ir tai visai panašu į santykius su mylimu autoriumi – kai žmogus pažįstamas tik iš teksto ir galbūt nuotraukos. Todėl Facebooko draugystė tarp autoriaus ir skaitytojo yra tiesiog ideali išeitis abiem.
Mano mylimiausias rašytojas Facebooke yra Gintaras Grajauskas. Man patinka jo eilėraščiai, žavingos miniatiūros ir sąmojai, jis padeda sekti kultūros gyvenimą Klaipėdoje, apie kurį kitaip beveik nieko nesužinočiau, dievaži, net jo vaikai gražūs ir protingi, ir neerzina jų nuotraukos sraute. Kitų rašytojų viešos paskyros atrodo gerai apgalvotos, sakykime, Sigito Parulskio, kuris rašo palyginti retai, nelinkęs ką nors „laikinti“ ar komentuoti, nepasakoja nieko tiesiogiai apie save ir savo gyvenimą, tik deda nuotraukas su tekstais, kurie gali būti dienoraščio įrašai, o gali būti ir apsakymai – sunku suprasti.
Aušra Kaziliūnaitė, priešingai, Facebooke kalba beveik visai be poezijos, užtikrintu dalykišku tonu pasisakydama politiniais ar visuomeniniais klausimais, pasakodama apie savo veiklą ir darbus, nesidrovėdama pasidžiaugti laimėjimais ar premijomis (su autoironiška grotažyme #šlovėirturtai), anonsuodama renginius, kuriuose dalyvauja pati. Ilzę Butkutę drįsčiau pavadinti visų pirma telkiančia bendruomenę: ji rašo labai ilgus ir emocingus tekstus (kartais, tiesa, ir poeziją), prie jų užverda diskusijos, pati autorė mielai į jas leidžiasi, ir tai tik iš dalies yra jos rengiamų mokymų reklama – bent man atrodo, kad tai nuoširdus ir nuoširdžiai tenkinamas artumo ir bendravimo poreikis.
Turbūt literatūriškai įdomiausi tokie rašytojai, kaip Kęstutis Navakas, Rolandas Rastauskas, Virginija Cibarauskė (ir jos antrininkė Virginija Kulvinskaitė), kurie Facebooke atrodo beveik lygiai tokie pat kaip ir kūryboje, vakarienės stalo nuotrauką palydėdami tekstu, kuris be vargo galėtų būti būsimo romano ištrauka.
Pabaigai norėjau pasvarstyti, koks galėtų būti blogas ar netinkamas būdas rašytojams reikštis Facebooke, bet sugalvoju tik nuvalkiotus (nors svarbius!) persergėjimus nepamiršti, kad tai vieša vieta, nors jos bendravimo stilius kartais būna intymus. Todėl pasakysiu tik vieną paprastą pastebėjimą iš savo patirties. Žinokit, labai geras įprotis yra sekmadieniais neskaityti Facebooko. Tada beveik netikėtai atsiranda daugiau laiko skaityti knygas.
