Nors šiais metais rašytojas H.A.Čigriejus neišleido nė vienos naujos knygos, tačiau jis Knygų mugėje dalyvavo kaip ypatingas svečias, kuris praėjusiais metais buvo įvertintas ilgai laukta Nacionaline kultūros ir meno premija.
„Nuo poeto Henriko Algio Čigriejaus premija ilgai slapstėsi. Premijos skyrimo komitetas dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis atidėdavo premijos skyrimą – galbūt būdavo damų, kurias užleisdavo į priekį“, – savo mintimis dalijosi vakarą vedęs Kęstutis Nastopka.
Pirmoji poeto knyga buvo išleista 1971 metais ir vadinosi „Metų šviesos“. Į premijos akiratį pateko viena poezijos knyga „Žiemių pusėje giedra“, dvi prozos knygos „Ir parnešė apynio kvapą“ ir „Varna braukia ašarą“. Kol kas tai paskutiniosios rašytojo knygos. Pasak paties poeto, apie savąją kūrybą jam itin sunku kalbėti ir ją vertinti. Tačiau premijos komiteto sprendimu poetas buvo įvertintas už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba bei žodžio ir etikos dermę.
„Jei premijos negavau anksčiau, gal tuomet dar ir nereikėjo man jos gauti“, – kalbėjo poetas.
Savo kūrybinį kelią rašytojas pradėjo kaip poetas, tačiau pastaraisiais metais jo gyvenime atsirado ir prozos kūrinių. Taip H.A.Čigriejaus kūrybiniame kelyje susijungė dvi skirtingos literatūros rūšys. Tačiau, pasak poeto A. Ališausko, šio rašytojo proza yra tarsi poezija.
„Jis visur poetas, net ir rašydamas prozą. Jei kai kurių autorių kūrybą galima skaidyti į poeziją ir prozą, tai H.A.Čigriejaus atveju viskas susipynę. Žinoma, žanrai skirtingi, bet gilieji gruntiniai vandenys yra tie patys.“
Pats rašytojas vertindamas savo kūrybinį kelią, sakė, jog sunku būtų identifikuoti, ar jis poetas, ar ir prozininkas, nes jame gyvena abu kūrybiniai pradai.
„Sako, poezija turi būti tokia, kad ją būtų galima dainuoti. Sunkiai įsivaizduoju, kad mano poeziją būtų galima dainuoti. Taip išeina, kad su savo eilėm kaip su dviračiu per arimus kartais važiuoju. Turbūt aš ir poetas, ir prozininkas“, – samprotavo H.A.Čigriejus.
Tačiau poetas M.Karčiauskas pasidžiaugė, jog H.A.Čigriejus pradėjo ne nuo prozos, o nuo poezijos. Ir tai, jog jis pasuko būtent tokia kūrybinio kelio kryptimi ir atvėrė kitokias kūrybines galimybes. Tai galima justi ir jo dabartinėje prozoje. Kadangi kiekvieną rašytojo novelę galima „paversti“ poezijos kūriniu.
„Gal dar skaitytume ilgus H.A.Čigriejaus romanus. Nes poezija niekada nepaleidžia, o proza – kartais paleidžia“, – pridūrė poetas M.Karčiauskas.
Kalbėdamas apie prozos svarbą jo kūrybiniame kelyje, H.A.Čigriejus gailėjosi, jog per savo gyvenimą jis neužfiksavo daugybės faktų, kurie vėliau galėjo sugulti į jo knygas. Todėl daugelis žmonių, kuriuos poetas sutiko per savo gyvenimą, yra tik tam tikri jo kūrinių prototipai. Jį itin žavi konkrečių įvykių „apgyvendinimas“ tekste, nes per tai atsiveria netikėti matmenys.
„Daug laimingesni tie žmonės, kurie turi talentą aprašyti savo praėjusį gyvenimą labai konkrečiai ir tiksliai. Manęs nedomina nebuvęs nebuvusių žmonių gyvenimas. Šiais laikais įdomiau matyti tai, kas tikra ir apčiuopiama.“
Nors visoje rašytojo H.A.Čigriejaus kūryboje vyrauja tiek gyvenimo netvarumo jausena, tiek egzistencinis optimizmas, kurio poetas nepraranda ir gyvenime.
„Pavasario pradedu laukti nuo rudens vidurio. Kovo mėnuo yra pats gražiausias mėnuo metuose, kai viskas dar prieš akis. Ir dangus yra pats mėlyniausias kovo mėnesį.“