Aštuntajame dešimtmetyje I.Pomerancevas iš tuo metu Sovietų Sąjungai priklausiusios Ukrainos pasitraukė į Vakarų Vokietiją, kurioje gavo politinį prieglobstį. Vėliau rašytojas su šeima išvyko į Londoną, šiuo metu jis turi Jungtinės Karalystės pilietybę.
Vyno kritikas, daugiau nei 10 knygų parašęs prozininkas ir poetas daug metų dirba „Laisvajame Europos radijuje“ – veda autorines laidas.
I.Pomerancevas: „Manau, kad mano eilėraščiuose visada galima rasti geriausių Viduržemio jūros vynų aromatą“
„Manau, kad mano eilėraščiuose visada galima rasti geriausių Viduržemio jūros vynų aromatą“, – 15min sakė I.Pomerancevas.
Apie represijas su humoru
– Esate minėjęs, kad knyga „KGB ir kiti eilėraščiai“ yra apie bauginančią atmosferą, aštuntajame dešimtmetyje tvyrojusią Kijeve. Kaip gyvenimas nuolatinėje baimėje paveikia kūrybinį procesą? Ar ta baimė gali tapti įkvėpimo šaltiniu?
– Sunku tai pavadinti įkvėpimo šaltiniu, nors jie būna ir nuodingi, purvini... Tačiau aš turėjau kitą šaltinį.
Emigravau, kai mano sūnui buvo aštuoni mėnesiai. Užaugęs jis pradėjo klausinėti apie mūsų, tėvų, jaunystę. Pats gimęs Kijeve, jis negalėjo rasti informacijos apie aštuntąjį dešimtmetį: sakė, kad yra informacijos apie gulagus, lagerius, Stalino represijas, o kas vyko tais metais – neįmanoma suprasti.
Aš jam parekomendavau paskaityti Jurijaus Trifonovo psichologinę prozą apie to meto atmosferą. Tačiau ten nėra nei žodžio „KGB“, nei represijų – paprasčiausiai rašoma apie konformistų gyvenimą, apie pilkos spalvos gyvenimą. Todėl pagalvojau, kad reikia rašyti sūnui.
Peržiūrėjau senus užrašus – eilėraščius, aštuntajame dešimtmetyje parašytus Kijeve. Juose jaučiama to meto atmosfera, tačiau nėra represijų smulkmenų.
Tuomet pasirausiau po atmintį, prisiminiau savo sulaikymus, tardymus, kratas. Parašiau knygą, kuri susideda iš senų eilėraščių apie aštuntojo dešimtmečio atmosferą ir naujų eilėraščių apie konkrečius įvykius – kaip sulaikė, kaip tardė.
Ši knyga radikaliai skiriasi nuo knygų apie gulagus tuo, kad yra parašyta su humoru. Masinių represijų epochoje, kai žuvo milijonai žmonių, niekas su humoru nerašė. Aš gyvenau selektyvių represijų epochoje – galbūt todėl nebuvau įbaugintas.
Skaitydamas šią knygą žmogus šypsosi. O juokas ir šypsena apskritai sunaikina baimę. Trečią dieną po arešto aš pradėjau juokauti: galbūt tai buvo nerviniai dalykai, tačiau daugiau ar mažiau humoro jausmas padėjo man priešintis represiniams organams.
Trečią dieną po arešto aš pradėjau juokauti: galbūt tai buvo nerviniai dalykai, tačiau daugiau ar mažiau humoro jausmas padėjo man priešintis represiniams organams.
– Esate minėjęs, kad apie gulagus literatūros yra kur kas daugiau nei apie KGB represijas, kadangi „išgyvenusiųjų nebuvimas suteikia rašytojui tam tikrą laisvę kalbėti“. Ar dar yra temų, kuriomis rašytojai nedrįsta kalbėti dėl tos pačios priežasties?
– Rusų ir ukrainiečių literatūra, viena kitai labai artima, yra labiau „nekalta“, puritoniška. Tai – literatūra, kuri vėlai atsivėrė, pavyzdžiui, Henry Milleriui, Lawrence'ui Durrellui, erotikai... Tai – ne tik naujos temos, bet ir naujos leksikos atvėrimas. Buvo legalizuota leksika, praeityje laikyta marginaline.
Rusų literatūra visada save įkūnijo moralinėmis problemomis, kurias ji pati vadina dvasinėmis. Nevertinsiu – gerai tai ar blogai, tai yra faktas. Toks pat faktas, kaip, pavyzdžiui, kad Vakarų ir Europos – prancūzų, anglų – literatūroje pagrindinės temos yra pinigai, paveldėjimas, finansinis krachas. Ir aplink jas kuriamas siužetas.
Štai airių literatūroje vyrauja kilmės, religinių įsitikinimų temos. Pavyzdžiui, Jameso Joyce'o „Jaunojo menininko portretas“ yra labai rusiškas romanas. Pats Joyce'as sakė, kad jam įtaką padarė Lermontovas, jo „Mūsų laikų herojus“.
Todėl „Jaunojo menininko portretas“ pagal dvasią – rusiškas romanas, o „Ulisas“ ir „Finnegans Wake“ – besvoriai reikalai, kadangi juose dirbama su kalbos audiniu. O dirbti su kalbos audiniu rusų literatūra pradėjo labai vėlai.
Todėl „Jaunojo menininko portretas“ pagal dvasią – rusiškas romanas, o „Ulisas“ ir „Finnegans Wake“ – besvoriai reikalai, kadangi juose dirbama su kalbos audiniu. O dirbti su kalbos audiniu rusų literatūra pradėjo labai vėlai.
Girdėjote posakį, kad kiekviena šalis gyvena pagal skirtingus istorinius kalendorius? Taip ir Europos literatūra: šalyse, kuriose buvo totalitariniai ir autokratiniai režimai, ji atsiliko. Jose literatūra buvo kaip konservai savo sultyse, o kultūra juk mėgsta plačiai atvertus vartus, laisvą cirkuliaciją.
Neišmoktos XX amžiaus pamokos
– Šiandien kalbėdami apie pabėgėlius daugiausia koncentruojamės į jų įtaką politiniams procesams, finansinius aspektus. Vis dėlto, ką reiškia iš savo šalies bėgti dėl politinių priežasčių? Kaip tai paveikia namų suvokimą?
– Nebuvau pabėgėlis – buvau politinis emigrantas. Mes su šeima paprašėme politinio prieglobsčio Vakarų Vokietijoje ir jį gavome.
Įdomu tai, kad XX amžiuje pasikeitė namų sąvoka. Kai į valdžią atėjo naciai ir įkūrė koncentracijos stovyklas, žmonės buvo ištempti iš savo namų, gulagai taip pat tapo nauja namų forma.
Sovietinė valdžia iš skurdo sugalvojo tokį dalyką kaip komunaliniai butai. Ir buvo sugalvota net ideologija, pateisinanti to bendro gyvenimo kvailystę. Tame viename būste gyvenantys žmonės vieni kitų nekentė, gyvenimas buvo šiek tiek panašus į zoologijos sodą.
Sovietinė valdžia iš skurdo sugalvojo tokį dalyką kaip komunaliniai butai. Ir buvo sugalvota net ideologija, pateisinanti to bendro gyvenimo kvailystę. Tame viename būste gyvenantys žmonės vieni kitų nekentė, gyvenimas buvo šiek tiek panašus į zoologijos sodą.
Įdomu ir tai, kad rusiškas užsienis visada egzistavo ir egzistuoja dabar, o tokio dalyko kaip angliškas užsienis nėra. Anglai gali gyventi kur tik nori, gali gyventi kartu, gali ir atskirai, jiems niekada neegzistavo užsienis rusiško arba vokiško karinio nacionalizmo prasme: su savo politinėmis partijomis, leidiniais, nepriklausoma nuo metropolito cerkve ir t.t.
Todėl XX amžius mums davė daug pamokų.
Šiandien kalbame apie pabėgėlius iš trečiojo pasaulio šalių, jie bėga nuo nelaimių, bado ir represijų, jie – kitokios prigimties pabėgėliai.
Neseniai skaičiau sąmojingą vieno istoriko pastebėjimą: senovės graikus barbarai puolė todėl, kad graikų gyvenimo lygis, maistas buvo geresnis – būtent tai traukė barbarus.
Tikiuosi, kad šiandieniai pabėgėliai nėra vokiečių barbarai karinių ketinimų prasme. Tačiau juos skatina tie patys instinktai – jie gelbėjasi nuo skurdo, pažeminimo.
– Sakėte, kad XX amžius mums davė daug pamokų. Ar jas išmokome?
– Mes mokomės tik iš savo pačių klaidų, iš tų, kurias padarome savo gyvenime. Iš svetimų klaidų kažkodėl nepasimokome. Ką rodo XX ir XXI amžiai? Jie atskleidžia žmogaus prigimčiai būdingą karą ir laikinumą.
Ką šioje situacijoje gali padaryti kultūra? Ji šildo rankas ant karštų karo, žmogiškos kančios žaizdų. Kultūra gali sukurti stiprius vaizdinius, metaforas, ji gali atitolinti karą, tačiau ji negali panaikinti to, kas būdinga žmogaus prigimčiai.
Ką šioje situacijoje gali padaryti kultūra? Ji šildo rankas ant karštų karo, žmogiškos kančios žaizdų. Kultūra gali sukurti stiprius vaizdinius, metaforas, ji gali atitolinti karą, tačiau ji negali panaikinti to, kas būdinga žmogaus prigimčiai.
Radijas – meno rūšis
– Jau daug metų dirbate žiniasklaidoje. Kaip per tą laiką pasikeitė informacijos vartojimo būdas ir patys vartotojai?
– Aš klausčiau taip: kokią įtaką naujos informacijos perdavimo priemonės daro informacijai? Šiandien matome, kad informacija perduodama įvairiomis „transporto priemonėmis“: per televiziją, radiją, turime tviterius, internetus. Informacijos vartotojas turi milžinišką pasirinkimą.
Vartodamas informaciją vartotojas gali žiūrėti į jos kompoziciją, taip pat pasitelkti analizę – kas iš tikrųjų stovi už šitų faktų?
Ką pasirinks vartotojas ir skaitytojas? Žinote, kai prašai kieno nors patarimo, savyje jau esi nusprendęs, kaip pasielgsi. Todėl daug kas priklauso nuo to, kaip žmogus mato pasaulį, kaip yra susipažinęs su viena ar kita tema.
Ką pasirinks vartotojas ir skaitytojas? Žinote, kai prašai kieno nors patarimo, savyje jau esi nusprendęs, kaip pasielgsi. Todėl daug kas priklauso nuo to, kaip žmogus mato pasaulį, kaip yra susipažinęs su viena ar kita tema.
Todėl žmogiškasis faktorius yra labai svarbus.
Aš pats užsiimu žurnalistika, tačiau dirbu ir radijuje. O mano požiūris į radiją yra kitoks – manau, kad radijas yra meno rūšis. Aš vedu autorines laidas jau daugiau nei 30 metų, todėl man radijas – ne tik informacijos perdavimas, bet ir garso kaita. Ir nebūtinai žmogiško – žvėrys gali būti labai išraiškingi.
Man svarbiausia – garsų sąveika eteryje, kaip iš jos gimsta akustinė drama.
Todėl gali būti, kad uždavėte klausimą netipiškam radijo darbuotojui ir žurnalistui. Man svarbiausia – garsų sąveika eteryje, kaip iš jos gimsta akustinė drama. Todėl negaliu atsakyti į jūsų klausimą kaip profesionalus žurnalistas.
– Jūsų, vyno kritiko ir poeto, paklausiu nelabai rimto klausimo: ar geras vynas padeda kurti gerą poeziją?
– Ne. Mano įkvėpimo šaltinis – žodžiai, kalba, literatūra. Kai kažką skaitau, net paprastą žodyną, manyje kažkas užsidega – aš pats užsimanau ką nors padaryti su tais žodžiais, su ta gramatine konstrukcija.
Mano požiūris yra kaip senovės graiko – mėgstu pradinius elementus. Oras man suveikė radijuje, man pavyko jį paversti meno šaka.
Aš dirbu su žeme ir viso miesto grindiniu, žemė man yra kalba. Dirbu su ugnimi – turiu omeny savo knygą „Homo Eroticus“. Taip pat dirbu su vandeniu – dievišku vandeniu – kurį vadina vynu.
Šia prasme poezija ir vyno kultūra mano knygų lentoje stovi greta. Manau, kad mano eilėraščiuose visada galima rasti geriausių Viduržemio jūros vynų aromatą. Savo geriamus vynus aš skaitau, interpretuoju kaip eiles.
