Jaroslavas Melnikas lietuvių literatūroje užima atskirą vietą: nors jo egzistencinėje prozoje visada yra sukrečiantis siužetas, intriga, autorius savo tekstuose kalba apie kažką kita, iš esmės apie amžinus dalykus. Apie gyvenimo prasmę, laiką, mirtį, meilę, ištikimybę, giminystę ir susvetimėjimą... Kai kurie kritikai jo prozą vadino „dilginančia širdį“, bet kartu intelektualia, filosofiška ... Rašytojas ir filosofas viename asmenyje.
– Jūsų knygoje šaudoma, kažkas apsinuodija nuodingomis dujomis, pasirodo angelai, herojui pavyksta užgesinti saulę..... Gal tokią katastrofišką, apokaliptinę pasaulėjautą lėmė baisus karas, kuris jau beveik trejus metus vyksta Lietuvos kaimynystėje?
– Faktas tas, kad nėra jokio skirtumo tarp blogio mūsų sielose ir blogio „didžiajame pasaulyje“, politinėje arenoje..... Mums tik atrodo, kad yra vidinis mažo žmogaus pasaulis ir didysis pasaulis, kuriame egzistuoja didelis blogis. Ne, pasaulio blogis kyla atskiro mažo žmogaus širdyje. Kažkas piktai pasityčiojo vaikystėje iš mažojo Hitlerio, Putlerio, kitaip iš kur juose kraujo troškimas, gėrio stoka sieloje, sadizmas, nejautrumas. Jie pasidavė blogio jėgos galiai.
– Jūsų knygoje nemažai „isterinių“ epizodų. Tarkime, vyras per kivirčą pastumia žmoną, ji trenkiasi galva į lovos sienelę, pašoka, bėga kviesti policijos.... Ar čia kalbama apie girtą vyrą, kuris muša žmoną?
– Manęs buitinės situacijos nedomina. Esame įpratę visus atvejus suvesti į vieną, juos suprimityvinti.... Girtas vyras, viskas aišku, O jei jis negeria? Tiesiog nesusivaldė ir pastūmė žmoną. Pastūmė ir iškart pasibaisėjo, kaip sugriuvo jo pasaulis, dingo harmonija, įsiplieskė aistros.... Galima pasiduoti aistrai arba tiesiog nutraukti šį siaubą, kivirčo siaubą, išeiti iš buto.... Išeiti, kad ką?
Mane domina blogio prigimtis ir laiko prigimtis. Ar egzistuoja laikas? Ar po metų prisiminsime kivirčą? O po dešimties metų? Ar kartais mums neatrodo, kad mūsų praeitas gyvenimas – jaunystės meilė, buvusi žmona, tuometinės kančios, – tėra kažkoks sapnas? Kad tai nutiko ne mums?
Mane domina žmogaus prigimtis, jo pasąmonė.
Kaip išsivaduoti iš blogio pasaulio, į kurį buvome įstumti? Netapti jo įkaitu – jo vedliu, kūrėju... Visos religijos kalba apie tai. Tai dar galima pavadinti kova už šventumą. Kova, kuri niekada neatneš galutinės pergalės, bet tik tas, kuris kovoja su blogiu savyje, nusipelno vadintis „žmogumi“. Jei egzistuoja Dievas, jis, matydamas žmogaus kovą, stoja jo pusėn.
– Bet juk mūsų visuomenė smerkia isteriją...
– Isterija, isteriškumas laikomi psichikos problema, nervų sistemos silpnumu. Bet aš nenorėčiau nuvertinti isterijos, paversdamas ją tik liga. Kiekvienas žmogus gali tapti isteriku, jei jo nervų sistema išsekusi. Nesvarbu, ar tai moteris, ar vyras, tiesiog vyrui isterija pasireiškia kitaip. Apimtas isterijos žmogus tarsi peržengia savo paties ribas, išnyksta jo įprastas „aš“, jis patenka į kitą dimensiją. Tai labai įdomu: kur mūsų ribos, kuo tampame, kai jas peržengiame, ar tai esame mes? Ar tai nėra proveržis į laisvę?
Štai kodėl norisi tyrinėti tokios būsenos žmogų: įdomiausia – kai žmogus nebesivaldo (tai beveik visada vienaip ar kitaip susiję su kivirču, konfliktu, ego) ir... po to grįžta į save, į savo tikrąjį „aš“. Kitaip sakant, į save harmoningą, atskirą, susijusį su „didžiuoju pasauliu“, gamtos pasauliu.... „Ego“ išgaruoja. Tai sąmonės būsena, kai grįžtama prie savo ištakų. Tikintiesiems tai grįžimas „prie Dievo“.
– Ar galite pateikti pavyzdį iš naujosios knygos?
– Apsakyme „Kažkas kitas“ vyras grįžta iš reanimacijos, kur vos nenumirė, o dėl kažkokios smulkmenos stipriai susierzinusi žmona nepagalvojusi jam taria: „Geriau jau nebūtum grįžęs!“ Jis nueina į savo kabinetą ir šauna sau į galvą. Žmona iškart pajunta, kad persistengė, taigi nori bėgti ir atsiprašyti, bet kažkas ją stabdo. KAS? Išgirdusi šūvį, ji įsiveržia į kabinetą ir rauda ant mirusio krūtinės. Kaip jai dabar gyventi?
Tai tragedija – juk ji mylėjo šį žmogų, o įsikišusios piktosios jėgos sugriovė jos laimę, dėl kažkokios smulkmenos.... Ji nesupranta, kaip tai galėjo nutikti... Ji dūrė jam tiesiai į širdį. Kaip ji drįso?! Kas jai pasidarė?
Tačiau skaitytojo laukia netikėtas istorijos tęsinys. Laiką galima atsukti atgal, o piktus angelus, kurie nugalėjo, galima nugalėti žmogaus širdyje.
– Kartais esate kaltinamas seksizmu, mačizmu, neigiamo moters įvaizdžio kūrimu.
– Tai netiesa. Dievinu moterį. Mano knygose yra daug teigiamų personažių. Net minėtoje istorijoje herojė ištaiso savo lemtingą klaidą. Suprantu ir jaučiu moteris. Be romanų ir trumposios prozos, esu parašęs tris psichologines knygas apie moterų psichologiją: „Moterų laimės enciklopedija“, „Gyvenk be kompleksų“ ir „Ramybė problemiškame pasaulyje“. Jas galima rasti internete. Moteriškuose žurnaluose turėjau ne vieną psichologinę rubriką. Vis dėlto kai kas visur ieško seksizmo, mačizmo.
– Pavyzdžiui?
– Sakykime, kai kas įžvelgia seksizmą tame, kad mano romano „Adata“ herojus komisaras Butkus kartais atkreipia dėmesį į kai kurių herojų, su kuriomis jam tenka susidurti, kūną. Pavyzdžiui, į didelę moters krūtinę (skaitytoja protestuoja: „Tai ką – jei aš turiu mažą krūtinę, tai nebesu verta dėmesio?“). Bet juk jis – gyvas žmogus, valdomas instinktų.
Tai nėra seksistiška. Jis nesikabinėja prie moterų. Tai herojaus sąmonės srautas, ir rašytojas privalo parodyti kiekvieną trumpalaikį herojaus sielos judesį, kad jis atrodytų kaip gyvas žmogus. Bet, pasirodo, negalima: kažkokia nauja cenzūra, naujasis socialistinis realizmas, kadaise nurodinėjęs rašytojams, ką jie turi rodyti žmoguje, o ko ne. Ką pasakytų tokios skaitytojos, jei susipažintų su sąmonės srautu Joyce'o „Ulise“?
Instinktas gali pavergti, bet gali ir išlaisvinti.
Kai kuriems skaitytojams apskritai nepatinka, kad mano tekstuose visada vienaip ar kitaip figūruoja kūnas. Būna skaitytojų, kurios nenori pripažinti, kad jos santykiauja ir šlapinasi („Aš – ne gyvulys“). Todėl piktinasi skaitydamos, kad herojė nuėjo į tualetą... Neva kam to reikia? Vadinasi, viename iš epizodų to reikėjo. Net jei visą laiką rašome apie dvasinę žmogaus būseną, apie jo širdį, apie tai, kas vyksta psichikoje ir mintyse, tai yra sieloje, kuriame nors epizode personažą tikrai galime parodyti intymią, su kūnu susijusią akimirką – ir tai tik pabrėžia jo dvasinį statusą.
– Ar galima pasakyti, kad jūsų naujoji knyga yra siurrealizmo ir fantazijos mišinys?
– Taip, o dar tai psichologinės prozos knyga. Juk siurrealizmas ar fantastika tėra žanras, bet viduje gali būti tas pats skverbimasis į žmogaus psichologiją, į jo mintis.... Knygai pavadinimą suteikusiame apsakyme stipri meilė merginai atveda herojų ne tik prie tragiško jo gyvenimo galo, bet ir prie visos Žemės pabaigos... Šioje apokaliptinėje istorijoje norėjau parodyti jausmų jėgą, kuri užvaldo žmogų. Ir kaip žaizda, padaryta mylinčiai širdžiai, blogis, gali išaugti iki tokio lygio, kad paveiks mus visus.
Turime suvokti, kad kiekvienas iš mūsų yra blogio skleidėjas. Mus įskaudino – mes įskaudinome kitą žmogų. Taip atsiranda tironai... Tačiau mano herojus nėra tironas, jis tebėra mylintis žmogus, tik praradęs tikėjimą žmonija. Jis apimtas nevilties. O tai visada baisu. Ne veltui Biblijoje apie neviltį kalbama kaip apie vieną didžiausių nuodėmių. Nes tai būsena, kurioje blogis tampa galingas.
– Jūsų naujoje knygoje didelį vaidmenį atlieka instinktai. Kodėl?
– Mane domina žmogaus prigimtis, jo pasąmonė. Žmogus labiausiai pasireiškia tais momentais, kai jį užvaldo instinktai, aistra. Tada kyla konfliktas – su sąžine, su morale, su Dievu..... Būtent šis žmogaus momentas mane domina. Dėl to ir rašau.
– Apysakoje „Miško parkas“ kalbama apie stiprią kūnišką dviejų nepažįstamų žmonių meilę. Tam tikru momentu jie ima elgtis kaip gyvūnai... Ar šią istoriją parašėte norėdamas šokiruoti skaitytoją?
– Na, tai egzistencinė apysaka, neturinti nieko bendra su banaliu „meilės romanu“. Tai pasakojimas apie žmogų kaip tokį. Kiekviename iš mūsų slypi instinktai, įskaitant lytinį instinktą, dauginimosi instinktą. Nėra priimta apie tai kalbėti, bet rašytojas, aprašydamas žmogų, turi pasakyti apie jį tiesą. Tiesa ta, kad esame sudaryti iš instinktų. Virš jų yra sąmonė, bet giliai apačioje glūdi instinktai.
Mes priklausome kultūrai, kurioje tai, kas aprašoma apysakoje, vadinama „gašlumu“, „gyvuliškumu“. Tačiau skirtingų lyčių žmonių tarpusavio potraukis mane domina kaip kelias į kažką daugiau nei kūniškas susiliejimas. Paradoksalu, bet instinktas, kaip ir isterija, išveda žmogų kitapus jo įprasto „aš“. Instinktas gali pavergti, bet gali ir išlaisvinti. Tai amžina laisvės problema, kurią nagrinėju kiekvienoje savo knygoje. Peržengdami ribas galime tapti nusikaltėliais, bet taip pat galime prisiliesti prie mistinių pasaulių. Kelias per kūną į šiuos pasaulius gerai ištirtas Rytuose, kur kūnas nėra niekinamas, o seksualinis instinktas naudojamas ezoterinėms įžvalgoms.
– Ar pritartumėte kritikams, sakantiems, kad Jūsų proza, nors dažnai kupina aistrų ir blogio apraiškų, yra giliai humanistinė, lyriška, net poetiška?
– Galima sakyti „aistrų“, bet galima pasakyti ir „stiprių jausmų“. Mane domina stiprūs jausmai. Nes pati dvasia yra jausmų galia. Daugelis žmonių mano, kad dvasia yra šaltas protas. Ne, šaltas samprotavimas – veikiau dirbtinis intelektas. O dvasia – tai jausmas, bet persmelktas išminties. Pats Dievas yra jausmas: kas tiki Dievu, tas negali nematyti, kad visas mus supantis pasaulis yra sukurtas subtiliai jaučiančios, be galo jautrios sielos. Šia prasme drįsčiau sakyti isteriškos sielos. Kiekvieno tikro kūrėjo širdyje slypi isterija, kitaip tariant, perdėtas jautrumas. Tik taip kuriamas grožis. Kaip savojo „aš“ sprogimas. Jei nebūtų perdėto jautrumo, nebūtų ir grožio.
– Trumpai apie tai, kaip jūsų kūryba priimama užsienyje, tarkime, Ukrainoje? Daugelis jūsų knygų yra išverstos į kitas kalbas ir pripažintos užsienyje...
– Man, kaip ir daugeliui kitų rašytojų, tai, kas parašyta, o juo labiau išleista, iš karto nustoja egzistuoti. Tekstai atsiskiria nuo manęs ir gyvena savo gyvenimą... Ukrainoje vis dar pasirodo recenzijų apie mano romaną „Maša, arba Postfašizmas“, nors praėjo dešimt metų.... Ateina nauja skaitytojų karta, kuri atranda mano knygas: jie ginčijasi dėl jų, rašo apie jas magistro darbus ir disertacijas...
Jaučiuosi taip, tarsi sapnuočiau. Man sunku patikėti, kad mano romanas „Tolima erdvė“ Ukrainoje įtrauktas į privalomą vidurinės mokyklos paskutinės klasės programą...
Viename iš mano tekstų yra tokie žodžiai: kai rašau šiuos žodžius, tu, mano skaitytojau, miegi ir neįtari apie mano egzistavimą. O kai tu skaitysi šiuos žodžius, aš miegosiu ir neįtarsiu apie tavo egzistavimą. Mes vienas su kitu prasilenkėme laike.
– Apie laiką. Jūsų prozoje laikas atlieka didžiulį vaidmenį. Atrodo, kad jūsų veikėjai klaidžioja iš dabarties į praeitį ir atvirkščiai, iš dabarties į ateitį... Kas jums yra laikas?
– Visa mano gyvenimo patirtis patvirtina, kad laiko nėra. Tai iliuzija. Klystame manydami, kad tai, kas mums nutiko, jau yra praeitis. Niekur tai neišnyko. Tai tebeegzistuoja ir šiandien. Kai žiūrime į nuotrauką, kai prisimename praeities epizodą, akimirkai atsiduriame toje praeityje ir ji mums ima atrodyti realybė. Kai užmerkiame akis, galime net prisiminti savo tuometinę nuotaiką ant jūros kranto, ką jautėme, galime girdėti žuvėdrų klyksmą ir ant veido pajausti sūraus vandens purslus.... Mes „persikeliame į praeitį“. Tačiau iš tikrųjų mes ne prisimename. Tie mes, kurie ten buvo, egzistuojame.
Taip pat esu įsitikinęs, kad mes ne gyvename, o miegame ir sapnuojame. Savo gyvenimo sapną. Mene šią tiesą perteikia siurrealizmas (štai kodėl mano naujoji knyga „Užgesusi saulė“ yra siurrealistinė). Šis jausmas lydi daugelį žmonių, tačiau žmonės į jį nekreipia dėmesio. Mes visi prisiliečiame prie tiesos, tačiau tos akimirkos iškart pasimiršta.
Kai atsibusime, pamatysime Dievą.
